Devintoji banga

Legenda apie devintąją bangą byloja, jog pastaroji esą didesnė už visas iki tol buvusias bangas, į kurią yra susikoncentravusi didi vandenyno jėga. Kai jos ketera užgriūva krantą, amžinasis ciklas būna baigtas ir viskas ima kartotis nuo pradžių. Tokiu būdu devintoji banga simbolizuoja pabaigą, apokalipsę, po kurios prasideda naujasis brendimo ir vystymosi etapas, iki kol krantą vėl pasieks devintoji banga…

I dalis: Jaunuolio mirtis
I skyrius

Sleginas krito į purvą ir kurį laiką šliuožė palikdamas ant kelio savo kūno pėdsaką. Pasiremdamas, drebančiomis rankomis jis atsistūmė nuo žemės ir klūpodamas keturiomis, pažvelgė į savo atspindį rudoje baloje. Lietaus lašai krito žemėn drumsdami vandenį. Jaunas, tamsiaplaukio vaikino veidas, pasruvęs kraujais žvelgė į jį liūdnomis, mėlynomis akimis. Jis neatrodė nei žiaurus, nei kupinas pykčio ar niekšingumo kaip veidas žmogaus, kuris svirduliuodamas prisiartino prie jaunuolio ir spyrė jam. Šis ir vėl kūlvirsčiais nusirideno tolyn. Vyriškis susverdėjo ir girtu balsu kažką sugargaliavo. Sleginas atsistojo ir pažvelgė jam tiesiai į akis. Nors jo veidas buvo sužalotas, iš nosies upeliu tekėjo kraujas tačiau jam vis tiek pavyko žiūrėti išdidžiai pakėlus galvą ir ramiai kvėpuoti, priešingai nei vyriškiui, kurio akys tiesiog žaižaruote žaižaravo iš įniršio.
- Tučtuojau atsiprašyk, - suriko jis storu gerklingu balsu, regis pritrūkęs kvapo toliau pulti.
- Net neketinu, Tėve, - ramiai atsakė jam jaunuolis, - turi suvokti, kad esi neteisus. Ta pati istorija kartojasi diena iš dienos ir situacija kasdien tik blogėja. Esi nieko vertas seniūnas. Visas šis sukilimas yra nieko vertas.
- Kartoju, atsiimk savo žodžius, - per sukąstus dantis sušnypštė vyras.
Dideliais žingsniais jis pribėgo prie jaunuolio ir smogė jam stiprų smūgį į apatinį žandikaulį. Sleginui aptemo akyse. Jis vėl griuvo ant žemės ir kurį laiką gulėjo. Rodėsi, kad galvoje daužosi didelis plaktukas. Atsistoti šįkart sekėsi kur kas sunkiau, bet sukaupęs visas jėgas Sleginas įveikė save ir pakilo. Jo kojos virpėjo, o galva svaigo. Sleginas bandė žiotis, bet ėjosi visai nekaip, tik kažką neaiškiai suvapėjo ir parklupo ant kelių. Stambusis vyras tai pamatęs ėmė balsu kvatotis. Iš smuklės išlindo daugiau žmonių kurie pamatę taip klūpantį, bejėgį vaikį taip pat ėmė juoktis.
- Esi nevykėlis, Sleginai! – suriko kažkuris jų.
- Nesugeba nuraminti savo girto senio, - pritardamas prunkštelėjo kitas.
Sleginas išgirdo artėjančius žingsnius, šlepsinčius per šlapią purvą. Jis klūpojo nuleidęs galvą žemyn. Žingsniai nutilo, o prie savęs jis išvydo porą purvinų, ilgaaulių, kelius siekiančių, odinių batų.
- Žinosi kaip kelti balsą prieš tėvą, šunsnuki, - sunkiai apversdamas liežuvį išlemeno storasis balsas ir trinktelėjo Sleginui per pakaušį.
Šis beveik nesureagavo. Akyse ėmė kauptis ašaros. Jis dar niekada nesijautė toks pažemintas. Visų akyse, savo paties tėvo. Dažnai iš Slegino buvo šaipomasi, dėl jo kitokio mąstymo, dėl jo keistoko elgesio, bet niekas iki šiol jo už tai nebuvo sumušęs.
- Kada nors paminėsit mano žodį, - sumurmėjo jis sau po nosimi mėgindamas stotis.
Deja, tėvas nueidamas išgirdo šiuos žodžius. Jis atsisuko:
- Ach, tai tu dar mums grasinsi, išsigimėli? – gręždamasis užriaumojo, - vyrai! Išvėdinkime jam šonus, kad praeitų jam visos tos naivios mintys apie tobulesnį pasaulį.
Sleginas suprato, kad šįkart geruoju jam tai nesibaigs. Šis įnirtusių ir netramdomų kaip laukiniai buliai girtų vyrų būrys ūbaudami ėmė lėkti prie jo. Tai buvo ne šiaip vyrai, o stambūs, tvirti, stiprūs kariai, kurie neapskaičiavę jėgų galėtų nesunkiai užmušti liesą jaunuolį. Pašokęs ant kojų, Sleginas iš paskutinių jėgų pasileido į mišką. Nors jau temo ir jis nujautė, jog toli nubėgęs ko gero pasiklys, bet grįžti į kaimą po to kas šįvakar nutiko jis jau nebeturėjo noro. Bėgdamas jis dar labiau įaudrino vyrų įsiūtį:
- Idiote, sugrįžk, išduosi mūsų slaptavietę, visą kaimą įstumsi į pavojų, - visa gerkle plyšojo jie, bet Sleginas nė neketino sustoti.
- Ir kaip man galėjo gimti toks nevykęs sūnus, - dar spėjo nugirsti tolstantį tėvo balsą Sleginas kol pamažu viską nustelbė vėjo ir lietaus šiurenamų lapų šlamesys bei kiti miško garsai.
Dėl didelio išgąsčio, Sleginas regis visai nepavargdamas bėgo dar labai ilgai. Kol kojos visiškai atsisakė toliau nešti ir jis nugriuvo po pirmu pasitaikiusiu krūmu. Nors už nugaros jau kurį laiką nebuvo girdėti jokių jį besivejančių žmonių garsų, Sleginas dar kurį laiką nedrįso nė krustelėti. Aplink buvo tamsu nors į akį durk. Gaudydamas kvapą jis ėmė trinti savo mėšlungio traukiamas kojas nė neįsivaizduodamas kiek toli yra nubėgęs. Aplink nesimatė nė vienos pažįstamos žymės, kuri leistų susigaudyti kur jis esą.
Žinoma, susigaudyti trukdė ir faktas, jog vietas aplink jis ir šiaip menkai pažinojo. Nors Sleginas ir turėjo didelį pomėgį tyrinėti gamtą bei pažinti ar atrasti naujas vietas, šiais neramiais laikais, tokia veikla buvo itin ribojama. Nė vienam dekados būriui nepriklausančiam skyriaus gyventojui nebuvo leidžiama atsitraukti nuo gyvenvietės daugiau nei du šimtus metrų, išskyrus žinoma kai kuriuos išimtinius atvejus, einant į medžioklę ir panašiai. Nuo tada kai Slegino tėtis tapo ketvirtosios sukilėlių dekados seniūnu, jam ant pečių griuvo milžiniška atsakomybė dėl visos bazės saugumo. Dekadą sudarė dešimt tvirtų karių, kurie pasižymėdavo neregėta jėga. Jie tapdavo viso apsauginio skyriaus stuburu. Dekados, buvo vieni iš nedaugelio skyrių, kurie pilnutinai gyveno žemės paviršiuje. Visi kiti skyriai į paviršių buvo atvėrę tik kai kurias savo gyvenvietės dalis, o visas bazės pagrindas tūnojo giliai po žeme. Sistema, leidžianti laiku ir greitai įspėti apie besiartinantį priešą bei užsimaskuoti buvo išvystyta gerai.
Sleginas atsigulė ant žemės po dideliu lapu, nuo kurio stambūs vandens lašai varvėjo jam tiesiai ant kaktos. Sistema visi sukilėliai taip pasitikėjo, jog visą bazę saugojančios dekados, budėjimui skirdavo tik po vieną karį. Visi kiti kariai tuo metu ilsėdavosi ir linksmindavosi. Sukilimas tęsėsi jau kelis šimtus metų ir per visą šį laiką jis dar nebuvo davęs jokių apčiuopiamų rezultatų. Sleginas vertino savo gyvenimą, vertino siekius. Nuo mažens stropiai kalė mokslus tikėdamasis tapti tokiu pat tvirtu kariu kaip ir jo tėvas. Bet kuo labiau jis augo, kuo labiau vystėsi jo sąmonė, tuo dažniau Sleginas ėmė pastebėti, jog pasaulis kuriame jis iš tikrųjų gyvena, šimtus kartų skiriasi nuo jam nuolatos piešiamo paveikslo. Viskas ko jis buvo mokomas: siekiai, vertybės, tikslai, kurie buvo įdiegti pirmojo sukilimo metu žmonėms, turėjusiems palikti įpėdinius, kurie plėtotų ir vystytų naująją ideologiją taip sukurdami naują pasaulį, tebuvo sena pasaka, tinkanti sekti nebent vaikams prieš miegą. Savo pastebėjimais Sleginas bandė dalintis su kitais, bet regis niekas nereagavo. Ilgainiui savo mintis jis pradėjo reikšti daug subtiliau, mėgindamas bent po truputėlį privesti žmones prie esmės. Būdamas jauno amžiaus, tačiau nepaprastai skvarbaus proto, Sleginas vietoj to, kad iškovotų pagarbą ir suformuotų ar bent jau atkurtų žmoguje senąsias vertybes, tapo pajuokos objektu. Jis negalėjo atsistebėti aplinkinių naivumu, visi žmonės buvo tokie apakinti savo pasipūtimo dėl savo nepalaužiamo maišto, jog patys pamiršo savo tikslus. Sleginas įtarė, kad ateiviai negali jų įveikti tik dėl jų gausos ir slaptumo. Nors tokią progą turėdavo praktiškai kiekvieną naktį, tuo metu kai visi išsekę miegodavo po linksmų išgertuvių ar išgalvotų švenčių, net nepagalvodami apie pavojų. Tuo tarpu pats Sleginas negalėdavo sumerkti akių, jausdamas, kad bet kurią akimirką, jei tik juos aptiktų ateiviai, visa bazė būtų šluote nušluota. Visas šis sukilimas jam kėlė ne tik baimę, dėl jo manymu artėjančio žlugimo, bet ir nenumaldomą pyktį, dėl žmonių kvailumo ir neapdairumo. Tuo metu kai visi linksmindavosi ar kitaip švaistė laisvą laiką, Sleginas treniruodavo savo mentalinius sugebėjimus arba skaitydavo mokslines knygas. Tuo metu, paslapčiomis, jis net norėdavo, kad šioje stadijoje juos užkluptų ateiviai ir parodytų žmonėms, kad jie yra kur kas menkesni nei vaizduojasi iš tikrųjų. Sleginas, stropiai skaičiuodamas ir sistemindamas duomenis po kiekvieno mūšio, netgi priėjo teoriją, jog ateiviai sąmoningai leidžiasi užpuolami, nes kiekvieno mūšio metu, vienam žuvusiam ateiviui tekdavo nuo aštuonių iki dvylikos žuvusių žmonių. Galbūt ateiviai praradę viltį išnaikinti žmoniją karu, leidžia jai pačiai save susinaikinti? Sleginui buvo sunku patikėti, jog ateiviai, kurių protiniai ir intelektualiniai gebėjimai siekė sunkiai suvokiamą lygį, galėtų kiekvieną kartą leistis taip lengvai užpuolami esant toms pačioms sąlygoms ir dar prikrauti pilnus tralerius gėrybių. Nebuvo sunku nuspėti, kad už šios sėkmės slypi kažkas negero.
Visas žmonių keliamas pasipriešinimas, tebūdavo ateivių maisto tralerių puldinėjimas ar patruliuojančių sargybinių užpuolimas. Traleriai būdavo stipriai saugomi, todėl per šiuos susirėmimus žūdavo daugybė nekaltų žmonių. Blogiausia, jog dauguma gyvybių būtų galima išgelbėt, įvertinus puolimą, parinkus deramą strategiją, paruošus planą ar surengus ateiviam pasalą. Deja, žmonės visus šiuos puolimus laimėdavo tik savo gausa, pasirinkdami vyras prieš vyrą strategiją ir visados tik ją. Sleginas niekada nebuvo matęs kovos iš arti, niekada joje nebuvo dalyvavęs, todėl jis pats suprasdavo, jog visi jauno žmogaus samprotavimai apie mūšį gali atrodyti kvailoki. Vis dėlto aukų skaičius, bylojo, kad žmonėms iki tobulumo trūko dar daug, o jie tos ribos visiškai nesistengė siekti. Tarsi manydami, jog visi jų mūšiai yra tokie, kokie ir turėtų būti. Be jokių spragų. Viskas, ką Sleginas apie juos sužinodavo tai buvo senių pasakojimai ir kai kurie raštai žymintys sukilimo istoriją, taip pat žinoma dažnai matydavo kruvinus karius grįžtančius iš mūšio, apsikrovusius sunkiais nešuliais, vadinamuoju karo grobiu jei pasisekdavo ir vienu, kitu žuvusiųjų kūnu, kurį galėdavo žmoniškai palaidoti. Visa ši procesija, nors žmonės sugrįžusius sveikindavo šūksniais ir tuojau keldavo puotą, Sleginui keldavo tik apmaudą. Kaip jie gali džiūgauti ir švęsti, kai netekome tiek gyvybių dėl savo pačių kaltės? Per tokias šventes jis nedrįsdavo nuryti nė kąsnio, nes paragavęs tuojau pat apsivemdavo, jausdamasis, jog valgo žuvusių didvyrių kūnus ir jų sielas.
Sleginas, nors niekada ir nebuvo sulaukęs atsakymo į savo klausimus, jautė, kad tai, kas vyksta mūšio laukuose tėra tik viso sukilimo paviršius. Jis suvokė, kad toks milžiniškas variklis, negali suktis pats, kad kažkas jį kontroliuoja – pristabdo kai reikia ir vėl paleidžia. Tačiau į jo klausimus visi numodavo ranka:
- Kam tai rūpi, – sakydavo jie, - turi valgyt ir gert ir už tai turi būti dėkingas, neverta gaišti laiko kvailiems klausimams.
Sleginas svajojo, jog vieną dieną jis prisikas prie šią milžinišką mašiną vairuojančių žmonių ir padės žmonijai pasiekti aukštesnių rezultatų. Diena iš dienos jis rydavo knygas, kad geriau suprastų pasaulį ir išsižiojęs klausydavosi istorijų apie milžiniškus požeminius miestus kiekvieno keliautojo atklydusio į jų skyrių iš apačios.
Šįvakar, kelios valandos prieš Slegino pabėgimą, iš dar vieno mūšio, prie kurio prisidėjo ir penki jų skyriaus dekados kariai įskaitant Slegino tėvą, grįžo tik trise. Sudraskyti, sužeisti ir vos paeinantys. Nieko nelaukę tuoj pat nukeliavo į smuklę, kur ėmė maukti alų bei girtis savo nepaprasta pergale. Galų gale vakarui jau įsibėgėjus, atsistojo Validas – stambiausias dekados vyras ir storu balsu užriaumojo:
- Vyrai, norėčiau pakelti taurę už mūsų žuvusius narsius brolius – Pesatą ir Keroną. Tegul jų mirtis įkvepia mus pasiekti pergalę prieš tuos iš kosmoso atsibeldusius išgamas. Tebūnie Žemė bus sugrąžinta žmonijai.
Į Valido kalbą visi atsakė pritariamais šūksniais, pastarasis patenkintas plojimais išgėrė savo bokalą iki dugno ir nusivalė alaus putas nuo lūpų. Sleginas to neištvėrė. Jis atsistojo ir sušuko kariams:
- Pesatas ir Keronas, mūsų žuvę kariai, kelia taurę iš anapus, už jūsų tvirtumą ir ištikimybę. Už jūsų dvasią ir jėgą. Už jūsų sumanumą ir taktiką. Jie kaip ir jų šeimos yra dėkingi už jūsų garbingą pergalę. Armija, kuri pasižymi tuo, jog net ir prarasdama beveik pusę savo karių sugeba laimėti, - tariant šiuos žodžius, smuklėje įsivyravo tyla, visi įsmeigę akis žiūrėjo į Sleginą. Nesuprasdami ar jiems pasigirdo ar jis iš tiesų ėmė šaipytis iš jų vyriškumo, - esate tuščiagarbiai girtuokliai, - nepasimesdamas tęsė Sleginas, - kiekvienas šiandien jūsų nugalėtas ateivis yra ne ką blogesnis už jus pačius, nes per kiekvieną mūšį pražudote nemažiau karių nei jie, o visa tai tik tam, kad galėtumėte prisiliuobti iki žemės graibymo ir pasigirti apie savo nebūtus žygius? Ne ateiviai kalti dėl mūsų žuvusių karių kaltės. Jūs juos patys nusiuntėte tiesiai į mirtį.  Jei būčiau ateivis, man būtų gėda, jog turiu stoti į kovą kaip lygus su lygiu, prieš būtybes, kurių sąmoningumas prilygsta nebent bestuburiui gyvūnui, kuris neturėdamas jokių mąstymo sugebėjimų, pasikliauja vien tik savo instinktyviais potyriais, siųsdamas savo gentainius į mirtį vardan savo paties gerovės. Kuo jūs skiriatės nuo jų su tokiu elgesiu nepaisant to, jog per mūšius mūsų žūva kelis kartus daugiau? Velniop jus ir jūsų sukilimą. Juk švęsti galite ir nepražudydami žmonių.
Šįkart kariai rimtai subruzdo. Negana to, jog Sleginas pamynė jų mūšių laimėjimus, bet dar ir ėmė ginti ateivius. Akimirkai Sleginas sustingo ir suvokė, jog tai, ką jis pasakė gali būti itin nepalanku jam pačiam. Linksmi vyrų veidai palengva raukėsi. Tik vienas karys netoli Slegino sėdėjo ramus. Pavertęs stiklinį bokalą ant šono jis lengvai sukinėjo jį, ir įdėmiai stebėjo teliūskuojantį skystį, tarsi jam tai būtų įdomiausias pasaulyje dalykas. Tai buvo Ažilis, vienintelis dekados karys su kuriuo Sleginas bendraudavo, jų požiūriai žinoma kirtosi kaip ir su visų Slegino pažįstamų, tačiau Ažilis priešingai nei kiti buvo apsiskaitęs ir situaciją vertino sąlyginai argumentuodamas savo mintis, o ne remdamasis aklu pasitikėjimu ar įsivaizduojamais idealais. Tai vien tik dėl ilgų pokalbių su juo, Sleginas buvo priverstas ieškoti atsakymų į savo klausimus ir užpildyti spragas kurias išmušdavo Ažilis. Jis paklausė:
- Ar esi kada nors dalyvavęs mūšyje, Sleginai? Ar bent matęs jį iš arti?
Ažilis pakėlė akis ir pažvelgė į Sleginą. Tik dabar jis pastebėjo koks iš tikrųjų senas ir išvargęs yra Ažilio veidas. Daugybė randų, ir raukšlių aplink lūpas bei akis. Anksčiau laiko pražilę plaukai. Ažiliui buvo šiek tiek daugiau nei trisdešimt metų, tačiau atrodė jis, nepaisant tvirto sudėjimo, kaip šešiasdešimtmetis senis. Nejučia Sleginas susimąstė. Jo viduje pešėsi prieštaringi išgyvenimai. Vienas jų gailėjo Ažilio ir kitų karių aplink. Jis bandė įsivaizduoti, ką turėtų išgyventi žmogus, kiek jis turi paaukoti savo fizinio gyvenimo metų ir pasenti anksčiau laiko, tik tam, kad apsaugoti jį ir tokius kaip jis. Antrasis jausmas išlaikė jame senąjį patyrimą, kalbantį jam apie visuotinę žmones apėmusią protinę negalią, vardan kurios, jie negalėjo nei matyti nei spręsti supančių problemų. Sleginas savo jausmus vertino atsakingai. Suprato, kad pirmasis yra žmogiškasis gailestis. Antrasis – racionali logika. Viena vertus, Sleginas visuomet rėmėsi savo žmogiškais jausmais ir visais atvejais rinkdavosi žmogiškumą, bet žinojo, kad jei žmogus remtųsi vien tik savo vidiniais išgyvenimais, šiame pasaulyje greitai pražūtų. Gamta sukūrė žmogų, suteikdama jam racionalų mąstymą ne be priežasties, o kaip ir daugumą kitų sąmonės subtilumų tam, kad apsigintų ir išliktų. Tiesiog tuo reikia išmokti naudotis teisingai. Net jei Sleginas būtų pripažinęs savo klaidą ir visų atsiprašęs, nebūtų išvengęs aplinkinių paniekos, o ši jam jau buvo įgrisus, savo kailį jis pakabino tiesiai virš įkaitusios ugnies, tam kad šiek tiek išjudintų įsisenėjusį avilį. Tebūnie ir menki, bet vis šiokie tokie išgyvenimai skatinantys aplinkinių mąstymą, apie vykstančius įvykius, Slegino nuomone būsią jiems tik į naudą. Taigi Sleginas net ir matydamas kylantį pavojų ir jautė širdį spurdant vis labiau, jis nesitraukė. Akmuo buvo mestas, jam tereikėjo stebėti ar į jo padarytą žalą kas nors atkreipė dėmesį. Iš liepsnojančių skyriaus žmonių veidų atrodė, kad dėmesio jis sulauksiąs daugiau nei reikia. Sleginas nespėjo atsakyti į Ažilio klausimą.
Dekados seniūnas, kuris taip pat buvo ir Slėgino tėvas, buvo stipriai įkaušęs, jis svirduliuodamas prisiartino prie Slėgino ir pačiupęs jį už apykaklės, sviedė pro atviras duris į lauką.
- Mano sūnus, neterš mūsų šeimos gero vardo, - rūsčiai užriaumojo jis.
Sleginas, palyginus su tėvu buvo liesas berniūkštis, jis kaip pūkas išlėkė į lietų ir veidu nukrito į purvą.
Visą šią istoriją Sleginas gulėdamas ant žemės apmąstė daugybę kartų. Jis svarstė ką jam daryti. Žiūrėdamas į apniukusį dangų, suprato, kad ilgą laiką tokių gyvenimo sąlygų jis neištemps. Arba pasidavęs grįš į skyrių, kuriame sulauks griežtos bausmės, bet bent jau galės gyventi toliau arba žus pasiklydęs miškuose, nuo bado ar ligų. Be abejo, visada buvo tikimybė būti užpultam ir nužudytam ateivių. Taip pat ir nuo saviškių rankos jei neatsargiai vaikščios po dažniausias mūšių vietas ar itin stebimas teritorijas. Šiais laikais pasaulyje buvo itin nesaugu net ir patyrusiems karo žvėrims, jau nekalbant apie jauną, visiškos kovinės patirties neturintį vaikį. Sleginas su savimi neturėjo jokių daiktų, tebuvo apsivilkęs medvilninius marškinius bei užsimetęs rudą odinį apsiaustą su gobtuvu, kurio rankovė buvo pradriskusi, matyt per grumtynes su tėvu. Kadangi vietos buvo nepažįstamos jis itin bijojo pasiklysti ir nukeliauti tiesiai ateiviams į rankas. O patekti į jas reikštų visos bazės sunaikinimą, turint omenyje, jog pasaulyje viso tebuvo septynios sukilėlių bazės, žmonėms tai būtų didelis praradimas. Naudodami savo telepatinius sugebėjimus, ateiviai be vargo ištrauktų visą informaciją iš Slegino galvos apie tai iš kur jis ir ką čia veikia, nepaisant to, jog pats jis sunkiai rastų kelią atgal.
Patyrę ateivių telepatai, kurie visą gyvenimą tobulindavosi vien tik šioje srityje, buvo taip įvaldę savo meną, jog galėdavo atkurti ne tik sąmoningus žmogaus prisiminimus, bet visą bet kada regėjimo, klausos ar bet kokių kitų fizinių pojūčių fiksuotą patirtį. Nepaisant to, jie galėdavo išgyventi mūsų emocinę būklę, kada nors sapnuotus sapnus ir įsiskverbti į pasąmonę. Galėdavo iš žmonių ištraukti tokią informaciją, kuri sukeltų šoką net jos savininkui, kadangi pastarasis nė nebūtų įsivaizdavęs savo galvoje turėjęs kažką panašaus. Laimė, Sleginas taip pat dalį savo gyvenimo buvo skyręs šiems gebėjimams vystyti, tad jautėsi saugus keliaudamas po apylinkes, nes tvirtai žinojo, kad jo egzistavimo ateiviai nepajustų net priartėję kelių metrų atstumu. Be to savo gyvybine energija buvo įkrovęs ir amuletą, kurį visada nešiodavosi po kaklu. Šis amuletas, tebuvo nutrinta medinė statulėlė vaizduojanti kažkokį senovinį dievuką, tačiau suteikdavo jam papildomą apsaugą, savotišką energetinį skydą apsaugantį, nuo bet kokių proto verbavimo atakų. Jis padėjo jam nešvaistyti savosios energijos ir apsisaugoti miego metu, kuomet protas atsipalaiduodavo ir išjungdavo visus valingus mechanizmus. Sleginas didžiavosi savo pažanga, vystant šiuos gebėjimus per pastaruosius aštuonerius metus. Rimtai tuo užsiimti jis pradėjo nuo devynerių metų, kuomet pirmą kartą perskaitė apie techninius sąmonės bei pasąmonės valdymo metodus. Apskritai, tokia praktika tarp žmonių buvo savotiškas tabu. Neįsigilindami į jų veikimo principus jie paprasčiausiai tikėjo, kad tai savotiški šėtoną garbinantys ritualai atnešti į mūsų pasaulį ateivių iš paties pragaro gelmių. Šiuos gebėjimus praktikuodavo retas žmogus, kadangi pirmiausia reikėjo atlaikyti visuomenės spaudimą, o taip pat laikytis griežtų taisyklių. Daugeliui neužtekdavo valios ir laiko. Sleginas jo turėjo labai daug, tad kasdien tam skirdavo beveik pusę savo dienos. Kadangi žmonės tik prieš kelias kartas tebuvo patyrę apie naujo, jiems nepažįstamo pasaulio egzistavimo tikrumą, šis sąmoningas realybės valdymas jiems atrodė pernelyg neįtikėtinas. Tuo tarpu pačiam Sleginui šis atradimas suvaidino milžinišką vaidmenį jo gyvenime. Turėdamas efektingą mąstymą, jis įvertino galimybes ir suprato, kad tai negali būti melas, atsižvelgiant į tai, jog tik tokiu būdu ateiviai ir užkariavo mūsų planetą. Būtent tai ir buvo didžiausias jų jėgos pranašumas. Visa ši vadinamoji sąmonės valdymo disciplina suformavo iš Slegino visai kitokią asmenybę nei daugelis tikėjosi sulauksią ir dėl tobulėjančių gebėjimų, kuriuos jis skyriuje kartais paprašytas įvykdydavo praktiškai, buvo vienintelė priežastis dėl kurios jis buvo bent kiek gerbiamas. Nors žmonės viduje ir priešinosi tokiai praktikai, net ir patys didžiausi skeptikai, patys tuo nedrįsdavę užsiimti, neatsisakydavo nešioti apsauginių amuletų. Nors ir atrodydavo kaip tikras beširdis, tačiau Sleginas dažnai nusišypsodavo išgirdęs, jog koks nors žmonių būrelis grįžęs iš savaitinės žvalgybos ar medžioklės išsikraustė iš proto, nes žinojo, kad netrukus padidėsiantis amuletų užsakymų skaičius. Visi žinojo, jog ateiviai skleidžia kažkokias bangas su tam tikrais prietaisais, kurios negrįžtamai ištirpdo visą žmogaus sąmonę. Niekas nežinojo šių bangų pavadinimo, tad vadindavo tai „daržovės švitinimu“, kadangi visi kas patirdavo šią spinduliuotę galėdavo atlikti tokias pačias protines funkcijas kaip ir daržovės. Sleginui kartą buvo tekę susidurti su šia paslaptinga spinduliuote ir jis pajuto, kad šių bangų prigimtis, visa jų sudėtis ir savybės buvo identiškos smegenų spinduliuojamoms bangoms, bandant perskaityti mintis. Kadangi mokėdamas blokuoti savo sąmonę jis sugebėjo apsisaugoti nuo pašalinio jų poveikio, Sleginui tai leido suprasti, kad amuletai bus puikiausia gynybos priemonė, nes apsaugos nuo bangų kaip apsaugo nuo bet kokių proto atakų. Nors ir nebuvo matęs, bet įtarė, kad ateiviai naudoja tam tikrus mechanizmus sustiprinančius jų mentalines galias. Buvo pernelyg neįtikėtina manyti, jog gali egzistuoti gyva būtybė turinti tokią protinę galią, kuri galėtų daryti poveikį tokiu milžinišku spinduliu. Ilgainiui visi priprato prie šių išskirtinių Slegino gyvenimo būdo bruožų ir nustojo mėginti jį perkalbinėti, tačiau niekada niekas jo taip ir nepripažino kaip žmogaus kuris gali sukilimui duoti ko nors naudingo.