Apelsino patnelė

Sėdėjau tąkart mieste po senais medžiais, šlaminančiais visą aplinkinį orą ir iš saulės šviesos bekarpančiais mažutėlyčius paukštelius. Nukritę ant žemės pastarieji lakstė, šokinėjo, kartais vienas kitas plastelėdavo ir vėl įsikibdavo į bendrą visumą.. Taip įsitraukiau į jų stebėjimą ir visišką nieko neveikimą, kad net krūptelėjau, kai jis prisilietė prie manęs – mažas, truputį murzinas, kitokio mąstymo berniukas.

- Čia vėjas? – paklausė rodydamas į „paukštelių“ šlepsėjimą.
-  Taip, juos nešioja vėjas, – atsakiau nesijaudindama, kad toks vaikas gali ir nesuprasti, bet jis neperklausė, nestabtelėjo ties ta mintimi, tik perkreipė galviukę į šoną ir trumpam sustingo. Stovėjo nurimęs, lyg  būtų įnikęs į giliausius apmąstymus, o paskui staiga atitoko, pažvelgė į mane ir netikėtai pasakė:
- Išdrožk man apelsiną.

Nuraudau, pasijutau savotiškai pamaloninta. Aišku supratau, kad jis negali žinoti, kas aš esu ir iš kur, bet vis tiek - buvo gera. Jaučiausi priskirta garbingajai drožėjų gildijai, kurios nare kažkada iš tiesų buvau nevalingai tapusi. Man, kaip ir daugeliui,  patikdavo retsykiais išsidrožinėti kokį nors paprastą dalykėlį ir vieną silpnumo akimirką neatsispyriau pagundai juos visus parodyti. Šiaip jau, būtent mūsų užkampyje drožėjų nebuvo itin daug ir, matyt kaip tik dėl to,  visi greitai įsikabino manęs, pradėjo raginti ir prašinėti darbelių. Taip aš po truputį, aišku ne kažin kiek, bet visgi - tobulėjau.

Iš visų kūrybos rūšių žemėje bebuvo likusi tik ši – drožyba. Nors tikriau būtų pasakyti, kad visos iki tol egzistavusios kūrybos rūšys susiliejo į vieną, sudarydamos keistą, bet ganėtinai tobulą sintezę, kuri ir gavo drožybos pavadinimą. Tikriausiai todėl, kad savo atlikimo technika ji šiek tiek panašėjo į tą senąją, archainę meno rūšį.

Patnelės išradimas suteikė unikalias galimybes kiekvienam kūrėjui išoriškai  gana lengvai įkūnyti savo fantazijas ir įvairiausius sumanymus. Tiesiog skalpmente braukiant jos paviršiumi ir taip savotiškai ją įpjaunant, buvo kuriami vaizdai. Įpjauta patnelė „kraujuodavo“ juodai, atsirasdavo vaizdiniai, formos, viskas, ką norint sukurti ankstesniais laikais, reikėdavo griebtis kalto, pieštuko, rašiklio, molio, lituoklio ar panašiai.

Išradimas buvo tobulas visapusiškai. Nors patnelėje likdavo tik juodai baltas drožinys, bet, priklausomai nuo kūrėjo genialumo, jis galėjo būti visokiu. Kuo tobulesnis kūrėjas, tuo tobulesnis ir tikresnis būdavo jo kūrinys. Kai nueidavai į Parodų laukus ir apsistodavai ties kuria nors viena iš išdrožinėtų patnelių, galėdavai pamatyti kaip juodai balta obelis, tiesiog akyse, apsipila rausvais ir kvepiančiais žiedlapiukais. Tas kvapas švelniai dirgindavo šnerves, giliai pasąmonėje sukeldavo čiaudulį, išsiveržiantį ir į paviršių, o kur dar plaukuotų bičių kojyčių krebždenimasis žieduose, kurio šiaip jau ir neišgirstum.

Nereikia ir sakyti, kad ne visos patnelės, o tiksliau pasakius – ne visi kūrėjai to pasiekdavo. Likdavo ir mažai gyvybingų, blankiaspalvių, netgi visai negyvų - juodai baltų „nukraujavimų“. Turbūt, kaip ir senais laikais, sunkiausia buvo pačiam kūrėjui tinkamai įvertinti savo patnelę, nes stovėdamas prieš ją, negalėdavo tiksliai numatyti, kur realus jo darbas, o kur tik likę neįgyvendintos, galvoje tebesiaučiančios mintys, jausmai, polėkiai, nes būdamas autoriumi viską matė kaip vieną liejinį.

Tačiau vis tiek, kaip jau minėjau, patnelė buvo tobula. Galutinė jos gudrybė ir tobulumas slypėjo tame, kad, nepaisant to, jog nė viena iš jų niekada nebuvo sunaikinta (sklido kalbos, kad tai net neįmanoma), tačiau pasaulyje, galų gale, likdavo tik tikrosios patnelės – genialiausieji kūriniai, nes praėjus vos keletui dienų po kūrėjo mirties, netobula, nevertinga patnelė paprasčiausiai išblukdavo.

Vienu vieninteliu išradimo netobulumu ir trūkumu galima buvo laikyti tik tai, kad kūrėjas dar būdamas gyvas niekaip negalėdavo sužinoti ar jo kūriniai tobuli ar ne, išliekamieji ar ne. Tiesa, kartais atsirasdavo tokių gudruolių, kurie neištverdavo ir užbaigdavo savo gyvenimą pirma laiko, bet jiems tai jokios naudos neatnešdavo. Gal jų artimieji ir ankstėliau sužinodavo apie genijų ar tuščiažiedį, bet jie patys jau ne.

O dabar tas vaikas stovėjo priešais mane ir malonino netikėtais žodžiais „išdrožk man apelsiną“. Jeigu jis būtų buvęs kaip kiti, būčiau pamokiusi kaip reikia ištarti: „išdrožinėk man apelsiną“. Bet jis buvo iš tų keistųjų, tokių,  kurių kartais vis dar gimdavo žemėje, todėl susilaikiau. Vietoj to aiškinimo, ėmiausi galvoti, kad tokiam vaikui reikia ypatingai išdrožinėto apelsino, nes tik tokį sugebės pilnai įsisavinti ir pajausti.

Jau buvau mintyse apmetusi visą planą, išsitraukusi patnelę ir, prieš pradėdama darbą, bebraukianti pirštais per skalpmentę, atlikdama įprastinį glostymo ritualą (aštrumo tikrinti nereikėjo – jos buvo visiškai nepavojingos), kai netikėtai suvokiau, jog nesugebėsiu savaisiais  pajėgumais „išdrožti“ tam vaikui  tinkamo apelsino.

- Žinai.., aš negaliu,.. aš paprasčiausiai nemoku. Nemoku drožinėti tikrų patnelių. Geriau nueikime į Parodų laukus ir aš tau parodysiu patį gražiausią apelsiną.
Keista, bet mano pasiūlymo jis tarsi ir neišgirdo.
- Nemoki? – pasakė paprastai, vėl perkreipdamas galvą ir įgaudamas man jau pažįstamą mąstytojo pozą. Po jos kaip ir reikėjo tikėtis, vėl kreipėsi į mane:
- Tada aš tau išdrošiu. Duok patnelę.

Suabejojau, bet tik vieną akimirką. Aišku, patnelė buvo nauja, daili ir traukte traukė per ją brūkštelėti skalpmente, bet vaikas.., jis buvo toks.. tobulas, toks tikras ir rausvažandis... O aš.., aš ką tik suvokiau, kad nesugebu išdrožinėti apelsino net.. tokiam vaikui.

Tuokart taip viskas ir baigėsi. Jis „išdrožė“ man apelsiną, gana greitai, lengvai, kartu ir  labai primityviai bei netvarkingai. Žiūrėjau į apelsiną, bet mačiau tik keverzą ir ateityje niekam už mane nepasisekė geriau, bet aišku išgyriau vaiką kaip tik mokėjau ir mes kartu praleidome dar keletą nerūpestingų ir smagių valandėlių kalbėdamiesi apie įvairius dalykus. Paskui atsisveikinome, prieš tai dar suspėję susipažinti ir dar pamenu, kaip pakviečiau jį į svečius, o jis mane. Keista, bet kai ėjau namo, kartais ore tvyrančiuose kvapuose lyg ir užuosdavau kažką panašaus į šviežiai nulupto apelsino dvelksmą.

Po dviejų savaičių, visai netikėtai, sužinojau, kad berniuko nebėra. Man tai buvo nemažas smūgis.. Na taip, aišku, aš mačiau, kad jis kitoks, bet dauguma kitokių gyvena lygiai tiek pat  kaip ir mes, be to – jis buvo toks rausvažandis...

Kitas smūgis, bet jau ne toks nemalonus, o veikiau stulbinantis, laukė dar po poros savaičių, kai betvarkydama savo daiktus, atradau jo patnelę ir joje tebetūnojo tas keverza apelsinas. Pirmiausiai, su tuo drožiniu, aplankiau berniuko tėvus. Drauge išvertėm visas jo likusias patneles, tačiau nė vienoje iš jų nebuvo nieko išlikę.

Nuo to laiko atlikau begalę žygių ir aiškinimosi darbų, bet taip nieko ir neišsiaiškinau. Ir niekas neišsiaiškino, nei sugebėjo ką nors protingesnio, įtikinamo pasakyti. Kiekvienas būtų pasakęs, kad tokia patnelė tikrai turėjo išblukti, ir kad nė vienos tokios nėra išlikę per visą jų istoriją. Kūrinys akivaizdžiai buvo niekinis.

Bevaisėm pastangom pasibaigus, pasilikau ją savo namuose, nors ir gavau įvairių pasiūlymų, iš kurių galėjau nemažai uždirbti, arba tiesiog labdaringai paaukoti ją mokslo labui . Nežinau kodėl, bet panorau tą daiktą visada turėti arti savęs ir neapsirikau. Kai tyliais rudens ar žiemos vakarais būdavau viena ir žvelgdavau į apelsiną, jis įgaudavo švelniai oranžinę, lyg ką tik nulupto, bet dar neišardyto apelsino spalvą ir tas kvapas..., man rodosi, esu beveik tikra, kad nuo to laiko visiškai nustojau sirgti bet kokiomis ligomis.

Vieną iš tokių vakarų, sėdėdama ir žiūrėdama į apelsiną, prisiminiau  profesorius pasakymą: „Ar jūs turite mintyje visas tas senovines religijas?.. Bet juk tai taip primityvu“. Aš neturėjau mintyje visų tų religijų, tuo metu aš galvojau tik apie Jį, Dievą, bet nebedrįsau jam apie tai užsiminti, nes.. juk viskas jau buvo laikoma tiktai religijomis ir nuo ko begalėjau pradėti?...