Rendez-vous

Pagaliau atėjo tamsa. Prakeikti fotonai nebeatakuoja mano akių ir visą kambarį nušviečia vienui vienintelė lempa, skleidžianti šaltą mėnulio pilnaties atspalvio šviesą. Tiesa, kampe dar žybčioja stiprintuvo indikatoriai, bet jie šviesos duoda tiek pat, kiek ir žvaigždės iš dangaus. Ir po visą butą triukšmauja tyla.
Vieninteli garsai – tylus kompiuterio ūžimas ir klavišų stuksenimas.
Atsimenu vakarą, kai degė daug žvakių. Kai jos atsispindėjo vandenyje, lange, tavo akyse. Kai kambarys nebuvo toks tamsus, kaip dabar, o maudėsi rusvai auksinėje žvakių šviesoje ir tavo šypsenoje. Atsimenu, kaip skambėjo stygos, o paskui kaip jos dūzgė, kai gitara nukrito ant žemės… Ir visa kita, ko nereikėjo…
O dabar tamsa. Ir jausmas, kad į mane kažkas žiūri.
Atsisuku į langą. Už jo – didelės gilios akys, plaukuotas veidas ir liūdnas lyg smuikas žvilgsnis.
Jetis. Sniego žmogus.
Nežinau, kodėl man tai šauna į galvą. Jetis čia, už mano lango? Betgi čia trečias aukštas... Anapus ledo raižiniais apteplioto stiklo — tik tuščia erdvė, oras, tamsa. Nėra ant ko stovėti. Be to, jetis čia — mieste, kur šviečia lempos, kur reguliariai gatvėmis pravažiuoja mašinos, kad ir koks paros laikas bebūtų, kur žybsi tūkstančiai elektrinių langų, čia, kur groja Džimis Hendriksas?
Bet jis stovi ir žiūri man į akis. Ne, jis nemoka kalbėti. Jis nenori kalbėti. Jis moka jausti. Ir aš tai jaučiu. Ne žodžius, ne kalbą, o mintis. Reikia eiti.
Atsistoju ir apsisuku eiti link kambario durų. Bet nesusilaikęs atsigręžiu — turiu paklausti — kur? Eiti kur?
Už lango nieko nėra.
Tiesą pasakius, jaučiuosi truputį kvailai. Bet vis dėlto prieinu prie lango ir pažiūriu žemyn, į gatvę.
O ten nieko nėra. Tik krūmo šešėlyje stovi aukšta plaukuota būtybė giliomis akimis ir smuiko liūdnumo žvilgsniu.
Aš linkteliu jam. Greitu žingsniu einu į koridorių, pats negalėdamas patikėti savo veiksmais. Apsiaunu sunkius kareiviškus batus, apsivelku juodą odinę striukę ir išeinu lauk. Lyg sapnuodamas nusileidžiu laiptais, atidarau laiptinės duris. Gatvė. Čia tuščia. Nė vienos mašinos, nė vieno praeivio. Pažvelgiu ten, kur mačiau jetį.
Nėra. Nieko nėra. Net krūmo, po kuriuo tariausi matąs sniego žmogų.
Ne. Toje vietoje šešėlis. Ilgas šešėlis, krentantis iš už anapus gatvės. Ten, ant upės kranto stovi aukšta būtybė giliomis akimis.
Neatsimenu, kaip atsirandu prie jo. Mes lyg kažkur leidžiamės, gal skardžiu žemyn, prie upės kranto. Bet nesu tuo tikras. Lygiai taip pat sėkmingai mes galėtume ir kilti aukštyn, į gatvę, į miestą, į civilizaciją. Einame pro kažkokius medžius. Šlapi lapai limpa prie batų, aš visas šlamu ir trašku, striukė girgžda, o jetis eina be garso. Nė karto neatsigręžia, nepasižiūri į mane. Nesukelia triukšmo net tai, kad jis užmina ant šiukšlės — bulvių traškučių maišelio.
Kažkur einame. Gal bandau jo klausti kur, bet nesu tuo tikras. Jis neatsako. Gal aš ir nepaklausiau. O gal jis manęs nesuprato. Bet eina žemyn, prie upės. Lėtai, ramiai, užtikrintai. Jaučiu lyg ir kvapą — žuvies ir spygliuočių sakų. Mėnulis blizga ant jo kailio.
Atėjome. Nežinau iš kur, nežinau kaip, gal jis man pasakė, bet mes atėjome. Jetis sustingsta. Ne, ne sustingsta — paprasčiausiai sustoja. Ir kažkur įdėmiai žiūri — kažkur aukštyn.
Bandau pasekti jo žvilgsnį. Ne, tai neįmanoma. Bandau dar kartą, bet nieko nepavyksta. Atrodo, kad sniego žmogus žiūri į elementariausią nakties dangų.
— Tu nori man kažką parodyti? — klausiu kaip mažo vaiko.
Jis pasuka galvą į mane.
Ne. Nenoriu sutikti tokio žvilgsnio. Ne, jis ne baisus, ne piktas… Bet… paprasčiausiai pernelyg svetimas. Ne mūsų, žmonių, prisijaukinto pasaulio.
Ačiū dievams, jetis nusuka žvilgsnį į dangų.
Taip stovime penkiolika minučių. Dvidešimt. Laikas eina, o jis nė nepajuda. Man jau ima atsibosti, darosi šalta, pradedu muistytis. Noriu eiti.
“Reikia laukti. ” Ar tai aš taip pagalvojau? Ar tai jis? Ne, tai paprasčiausias sapnas. Kaip gi kitaip? Jetis vidury Vilniaus…
“Reikia laukti. ”
Iškvėšti galima.
Staiga jetis greitai pakelia plaukuotą ranką į viršų. Iš pradžių nesupratu šio judesio priežasties, bet po sekundės suvokiu, kad jis man kažką rodo.
Pakeliu akis jo rodoma kryptimi.
Nakties danguje krenta žvaigždė.