Miręs draugas

Naktis buvo siaubinga. Lyjo, griaudėjo, žaibavo. O aš tūnojau pasislėpusi seno, apgriuvusio namo šešėlyje. Bijojau, kaip niekad. Akimirką atrodė, kad mane tuoj užgrius kokia bėda, ar nelaimė. Drebėjau, buvau kiauriai permirkusi lietaus vandens ir išsigandusi.

Netikėtai išgirdau šiame sename verksmą it muziką, kuri privertė pabelsti į duris Žinojau, kad elgiausi kvailai, bet išgirdusi verksmą pasijutau keistai. Negaliu nė pasakyti, kas tai per jausmas, nes pati jo nesuvokiau. Niekas neatsakė ir neatidarė durų. Rauda netilo ir paspaudžiau durų rankeną žemyn. Sugirgždėjo senų, medinių durų vyriai . Vėl apemė baimės jausmas, bet šito jausmo vedina žengiau žingsnį į vidų. Įėjusi vidun nieko nemačiau, nes buvo akinamai tamsu. Atsargiai žengiau dar vieną žingsnį į priekį . Rauda netilo, o vis garsėjo .

-Ei, ar čia kas nors yra?, -paklausiau ir mano balsas nuskambėjo, kaip aidas visame name.

Kambarį perskrodė žaibo šviesa ir tesuspėjau pamatyti senus, apdulkėjusius laiptus vedančius į antrą aukštą, iš kurio ir sklido paslaptinga, pilna sielvarto rauda. Taip pat pamačiau senus baldus ir stalą ant kurio buvo raudonų rožių puokštė. Ji kvėpėjo ir turėjo savas ryškias spalvas, lyg būtų kątik nuskintos iš sodo. Šyptelėjau, nes pagalvojau, kad čia kažkas yra . vėl žaibo šviesa. Ir ... Puokštė nuvytusi, praradusi savo ryškią raudoną spalvą, apdulkėjusi. Krūptelėjau. Ruošiausi jau eiti, kai nutilo rauda ir seni laiptai sugirgždo, lyg kas būtų jais lipęs žemyn. Atsisukau į juos, bet ant jų nieko nemačiau. Kūnu jutau šaltį, savo ir kažkieno kito baimę. Jaučiau, kaip ėmiau drebėti.

-Ei, ar čia kas nors yra?, -pakartojau savo klausimą, kuris skambėjo nerįžtingai .

Niekas neatsakė. Akimirką apsidžiaugiau, kad čia esu viena, kol nepajutau kvėpavimo prie pat savo kaklo . Įsitempė kiekvienas mano kūno raumuo. Lėtai apsisukau. Už manęs stovėjo juodas žmogaus siluetas. Suspiegiau nesavu balsu. Nežinau ar netekau sąmonės, ar tai buvo tik sapnas, bet sedėjau sename krėsle. Praėjo dar kelios minutės kol supratau, kad aš vis dar sename name.

Audra buvo nurimusi, apsidairiau aplink. Kampe buvo uždegtos žvakės, kurių dėka galėjau matyti puse kambario. Sena lova ir spintelė stovėjo apdulkėjusios. Pasukau galvą dar šiek tiek ir, o Dieve ... Kitame krėsle sedėjo juodasis žmogus. Susigūžiau. Jaučiau, kad bet kurią akimirką vėl nualpsiu, bet sukaupiau drąsą svrbiausiam klausimui.

-Kas tu?

Žmogaus siluetas sujudėjo, bet jokio atsako. Užsimerkiau. Vėl atsimerkiau. Žmogus buvo šalia manęsir aš jį apžiūrėjau. Tai buvo penkiolikos-septyniolikos metų vaikinas. Juodų plaukų ir mėlynų akių . Juodi drabužiai dengiantys kūną nepaslėpė jo dailaus sudėjimo. Žiūrėjau į jį nė nekrusteldama. Nuo nepažįstamojo dvelkė šaltis, bet jauiau kaip mano baimė blėsta su kiekvienu jo ir mano dūstelėjimu. Jis veriančiu žvilgsniu žiūrėjo į mane.

- Kas tu?, - po ilgos tylos paklausė.

- Aš Džudė, o tu?

- Ko tau čia?, - jis kalbėjo aiškiu iš šaltu tonu. Virpėjau .

- Aš buvau lauke, kol išgirdau verksmą, kuris privertė mane čia ateiti, - papasakojau jam . O jis žiūrėjo į mane šaltu žvilgsniu, kuris stingdė mano kūną. Nepažįstamojo akys buvo tokios paslaptingos ir kerinčios.

- Eik iš čia, - įsakmiu tonu pasakė.

- Ką tu čia veiki?, - neklausiau jo ir toliau sedėjau krėsle, - Ar tu čia verkei?

Jis patylėjęs pasakė.

- Tau čia ne vieta . Eik ir niekad nebekelk čia kojos.

Jo balsas skambėjo dar šalčiau . Per mano kūną lakstė šiurpuliukai . Atsistojau ir pažvelgiau į dangiškas jo akis. Jos degė pykčiu, baime.

- Klausyk, jei aš išeisiu, grįšiu čia rytoj, kol nepaaiškinsi ką čia veikei ir kas tu . Aišku tau?

Jis atsistojo Vaikinas buvo šiek tiek aukštesnis už mane . Bijojau, kad jis man netrenktų ar ko nepadarytų, bet jam savo baimės neparodžiau.

- O tu drąsi, - šyptelėjo ir aš pamačiau dvi baltas eiles dantų . Virpėjau .

- Aš Joris, -pasakė po keleto minučių .

- Malonu. O ką čia veiki?

- Gyvenu, - tepasakė.

- M, o kas čia verkė? tai buvo aukščiau už muziką. Kažkas lengvo ir skausmingo . - paklausiau, o joris tylėjo . Supratau, kad tai jis . Apsidairiau aplinkuj. Švito . Kambarys atrodė dar niūriau, visas apdulkėjęs, kampuose daugybė voratinklių, ant kurių vorai prisivilioję muses čiulpė jų syvus. Buvo kraupu. Ant palangės šūsnis stiklų, tai kažkadais dužęs langas dabar apkaltas lentomis, pro kurias skverbėsi šaltis. Atsisukau į Jorį, o jo jau nebebuvo . Vieną akimirką jsi buvo, o kitą jau nebėra. Nusisukau į durų pusę ir išėjau laukan .

***

Lauke jau buvo šviesu. Aplink didžiulės balos, taip pat ir audros nulaužytį medžių ir šakų, kurios trukdė pravažiuoti pašinoms . Jas pjaustė atvažiavę ugniagesiai. Aplink vaikščiojo sunerimę žmonės . Netoliese pamačiau policijos pareigūną klausinėjantį praeivių ar jie nematė dingusios mergaitės. Priėjau prie jo o jis pažiūrėjo į nuotrauką, vėl į mane. Žiūrėjo taip lyg būtų išvydęs vaiduoklį.

- Radau ją, ponia Liza. - Riktelėjo mano močiutės vardą . O aš stovėjau nieko nesusigaudydama. Pasiramstydama lazdelė priėjo močiutė.

- Džude, kur tu buvai? Aš taip jaudinausi, - jos balsas virpėjo .

- Naktį mane užklupo audra ir aš pasislėpiau šitame sename name., - paaiškinau .

- Pareigūne, viskas gerai, - tarė Liza, - Ačiū už pagalbą, galite eiti .

Pareigūnas linktelėjo ir nuėjo . Pažvelgiau į močiutę . Jos galvą jau puošė žili plaukai, akys tamsiai žalios ir daug ką mačiusios. Su močiute gyvenau nuo gimimo, bent kiek atmenu save pačią. Ji mane labai mylėjo, kaip ir aš ją. Savo tėvų nepažinojau, tačiau Liza man puikiai juos atstojo.

Pasivedžiau močiutę prie suoliuko ir pasodinau . Įsižiūrėjau į namą, kuriame praleidau naktį, kur sutikau Jorį ir jis paslaptingai dingo. Vis dar nesuvokiau ar jis tikras ar tai tik vaizduotės vaisius, kurį sukūrė mano pasamonė.

- Močiute, -kreipiausi į savo senelę, - šitame name gyvena vaikinas . Aš su juo kalbėjausi.

- Ką tu kalbi, dukra?, - ji nustebusi pažvelgė į mane . - Šitame name jau seniai niekas nebegyvena . Kalbama, kad ten vaidenasi, bet aš netikiu tomis pasakomis.

- Papasakok daugiau, -paprašiau susidomėjusi, o močiutė tik dūstelėjo ir pati įsižiūrėjo į seną namą. Laukiau kol ji pradės, bet ji tylėjo .

- Močiute..

- Šitame name gyveno šeima . nepamenu pavardžių, - pradėjo ji, - Tai buvo vyras ir žmona. Jie turėjo sūnų. Maždaug tavo metų, o gal vyresnį . Nepamenu . Ir šis namas buvo kitoks, puošnesnis, gražesnis. Prabangiausias šitame kvartale. Bet vieną naktį užėjo siaubinga audra . Bet ir per audrą buvo galima girdėti riksmus sklindančius iš namo . . Ryte audra praėjo ir riksmų nebebuvo girdėti . Dvi dienas iš ten niekas neišėjo, kol užėjusi kaimynė rado šeimą mirusia. Išžudytą. Įtariamųjų nebuvo, niekas nebuvo sulaikytas . Tik sklinda kalbos, kad šitame name vaidenasi šeimos dvasios, nerandančios sau vietos ir ramybės. Bet tai tik kalbos, - užbaigė močiutė.

Klausiausi nė nekrusteldama. Taip, tai, kad mačiau ten vaikiną savo amžiaus, tiesa, bet gal tai šmėkla? Ir aš su ja kalbėjausi . Tai neįmanoma, bet gal...?

- Močiute, eime namo . Prašau .

Ji linktelėjo ir mes ilga miesto gatve, kuri nieko neišsiskyrė iš kitų, patraukiame namo . Prilaikiau močiutę ir parvedžiau ją į baltą namą, kurio palanges puošė gvazdikai . Įėjome į koridorių . Nusiavėme batus ir įėjome į svetainę . Didžiulę ir erdvią, baltos sienos puoštos legendinių kinų karių ir imperatoriaus Cin Šichuandi . Juos piešti pradėjo mano senelis Zykas. Jis domėjosi kinų senove, todėl nusprendė tai įamžinti ant svetainės sienso . Džiaugiuosi, kad jis taip ir padarė, nes šie piešiniai patiko ir man.

Pasodinau močiutę ant sofos ir palikau ją vieną snūduriuojančią. Užlėkiau laiptais į antrą aukštą, į savo kambarį. Persirengiau drabužius ir atsiguliau į lovą. Jaučiausi pavargusi . Įsižiūrėjau į lubas . „ Privalau ten eiti dar syk . Turiu sužinoti tiesą“ - Kalbėjau mintyse . Užmerkiau akis ir išvydau Jorį . Tas pykčio pilnas akis . Jos tokios stebūklingos, lyg degančios pačia baisiausia pragaro liepsna . Pasiverčiau ant šono ir užmigau .

***

Atsibudau jau sutemus . Užsimečiau striukę ir įsispyriau į batus . Nuėjau apklosčiau močiutę ir palikau raštelį, kad miegosiu pas draugę. Pabučiavau į skruostą ir išlėkiau pro duris . Iš pradžių vos ėjau, po to bėgte bėgau . Ir netrukus išvydau vėl tą seną namą. Sudrebėjo širdis . Bijojau eiti vėl čia, bet Joris ir jo paslaptys mane traukė . Priėjau prie durų ir pabeldžiau . Nežinau kodėl taip padariau, nes žinojau, kad niekas man neatidarys šių durų . Bet šį kart klydau . Jos baisingai girgždėdamos atsidarė. Giliai įkvėpiau ir įėjau . Durys užsidarė. Pajutau kvėpavimą prie ausies.

-Jori?, - atsisukau, bet nieko nebuvo . Nuėjau prie stalo, ant kurio stovėjo vaza ir apdulkėjusios rožės.

Jori?, - pakartojau .

- Taip, - jam atsakius taip netikėtai išsigandau ir apsisukau. Taip, tai buvo jis su savo mėlynom akim . Jis žiūrėjo į mane, kaip tirkas žmogus ir aš negalėjau patikėti, kad jis galėjo būti miręs.

- Sveikas, -tariau nudelbusi akis. Jis linktelėjo .

-Ko čia atėjai?, -paklausė šaltai .

- Aš.., - sustingau pajutus šaltą vėsą arčiau savęs nei norėjau, - Atėjau paklausti .

- Ko?, - kvėpavo man į ausį .

- Ar tu ... -nutilau.

- Miręs?, - užbaigė mano klausimą.

-Taip .

- O jei taip, kas tuomet? - jo balsas tapo šiltesnis.

- Bent žinočiau, kad visa tai netikra, kad tavęs čia nėra ir tu neegzistuoji .

- neegzistuoju?, - kvailai paklausė, - Aš egsistuoju, dar ir kaip . Taip aš miręs, bet naktį aš gyvenu . Naktį aš tampu gyvas, kvėpuoju .

Jis prisiartino prie manęs. Palietė skruostą ir aš užsimerkiau . Jaučiau jo pirštų vėsą, jo delną . Atsimerkiau ir atsitraukiau . Virpėjau lyg drebulė . Jis atsitraukė toliau .

- Dabar tu tiki tiesa?.

- O kas yra tiesa, Jori? Netikiu tuo kas negali būti tikra.

- Džude..

- Tai tik kvailas sapnas. Noriu pabusti iš šio košmaro .!

- Džude, eik iš čia!, - paliepė ir aš nurimau . Pažvelgiau į jį pilnomis ašarų akimis . Mačiau kaip jis suvirpėjo .

- Jau senai nieko nemačiau verkiančio .

- Aš ir neverkiu, - pasakiau lyg tikėdamasi, kad jis patikės .

- Mhm.

Atsisėdau ant kėdės esančios netoli . Užsidengiau rankom veidą . Įkvėpiau name esančio oro . Šį kart tai sukėlė šleikštulį . Mintyse sukosi tiek daug minčių ir klausimų, maniau nebeištversiu viso šito . Galvoje buvo tokia raizgalynė, lyg labirintas ir kurio yra tik vienas kelias, jei jo nerasi mirsi nė nespėjęs atsisveikinti. Pakėliau akis į Jorį . Js stovėjo ir žiūrėjo į mane tokiomis žmogiškomis akimis, kad panorau, jog jis būtų tikrai miręs arba gyvas. Akimirką jo akyse mačiau juodą bedugnę, kurioje tūnojo įkalinta jo siela. Atrodė taip lyg vaikinas būtų kovojęs su savo demonais ir jiems pralaimėjęs, lyg jo siela būtų pagrobta, įkalinta nelaisvėje. Jis mirė ir tik jo kūnas, be jo dvasios, nerandantis sau vietos klajotų čia, šitame name, kuriame jis su savo šeima buvo nužudyti.

- Jori, kaip viskas nutiko?

- Kas?

- Tu mirei?

Jis neatsakė, stojo ilga tyla .

- Jori, tai kaip...?

Jis pažvelgė į mane tokiu piktu žvilgsniu, kad mano balsas užlūžo. Jis atrodė toks pažeidžiamas, o gal man tik taip atrodė . Nežinau kodėl, bet Joris traukė mane visapusiškai . Pažvelgiau į laikrodį, kabantį ant sienos . Jis rodė trečią nakties . Bet tai buvo neįmanoma, buvo tamsu, bet tikrai ne tiek . „ tai nutiko trečią nakties“ - įsidėjau tai į galvą.

- Jei pasakyčiau tektų tave nužudyti, - pasakė taip staiga ir netikėtai .

- Tu ne žudikas, - priėjau prie jo ir paliečiau skruostą . Jis žiūrėjo į mane nusprasdamas ką ketinu daryti ir kodėl tą darau ., - Ne žudikas, - pakartojau ir pasigailėjau šių žodžių. Jis stipriai patraukė mano ranką ir aš suklupau . Jaučiau kaip akys prisipildo ašarų ir jos ima tekėti skruostais žemyn ant šaltų ir apdulkėjusių grindų . Pakėliau į jį akis.

- Kas tau negerai?! - ėmiau rėkti, ojis pilnomis neapykantos akimis žvelgė į mane, - Kodėl taip elgies?

Joris priėjo prie manęs, pekėlė ir atremė į sieną. Jo pirštai virpėjo, nuo jų sklido šaltis.

- Tu nežinai kas aš, nieko apie mane nežinai, Džude! - šį kart jo balsas virpėjo, kaip ir jis pats.

- Ar būtina viską apie tave žinot norint čia pabūt su tavim?

- Žaidi su ugnimi, mergaite, - jo akys žiūrėjo į mane nė nemirksėdamos . Nusijuokiau, bet surimtėjau .

- Nebijau ugnies, nors ji skaudžiai degina., -apkabinau jį . Prisiglaudžiau prie jo šaltos it ledas krūtinės . Mano kūnu lakstė šiurpuliukai, bet šį kartą aš nieko nebijojau . Pajaučiau Jorio rankų pirštus sau ant pačių ir stiprų spūstelėjimą. Jis mane apkabino . Pasijutau laiminga paauglė.

- Nebijai manęs?, - paklausė glostydamas plaukus.

- O turėčiau?

- Na.. aš miręs .

Pažvelgiau jam į akis . Jos buvo šiltos.

- O tu manęs nebijai?

- O kodėl turėčiau?, - nusistebėjo .

- Nes aš gyva.

Jis nusijuokė ir man tai patiko .

- Jori, papasakok kaip tai nutiko, prašau, -paprašiau .

Jis pažiūrėjo į mane, prisimerkė ir pasinėrė į savo prisiminimus. Mačiau, kaip suraukė savo dailią nosį ir ant jo kaktos susidarė kelios jaunatviškos raukšlės.

- Nelinkėčiau to net baisiausiam savo priešui . Niekam, mergaite. Tai . . . - jis nutilo, pažvelgė į mane tokiu kaltinamu žvilgsniu jog nusisukau ir nuėjau prie durų .

- Atleisk, - jau siekiau durų rankenos, bet jis atsidūrė man už nugaros ir apsuko į save. Jis buvo sušvelnėjęs, paglostė savo šaltais pirštais skruostą . Priglaudė prie savęs . Mano kojos sulinko ir buvau jam dėkinga, kad mane laikė.

- Atėjai čia prieš mano valią, o išeini neatsisveikinus. Pasilik .

- Negaliu, mano močiutė nežino, kad aš čia, - pamelavau .

- Kiek žinau, kad tu miegi pas draugę . - nusišypsojo ir nutildė mane pirštu, - neklausk iš kur tai žinau . Lik . Ilgai buvau vienas, per ilgai, kad leisčiau tau išeiti nesužinojęs apie tave daugiau .

Nusišypsojau . Jis žvelgė taip lyg būčiau jam kažkas brangaus. Kažkas aukščiau už tą banalią draugę, kuriai tėrūpi viena. O man tai nerūpėjo . Nusiėmiau savo senelės dovanotą pakabutį ir užkabinau jam ant kaklo .

- Tai bus atminimas, kad aš tikrai buvau, - pasakiau atsitraukus, o Joris suspaudė paėmęsjį delne.

- Saugosiu jį taip pat kaip tave., - tarė ir atsisėdo ant lovos. - Keista su tavim bendrauti taip lengvai . Jei mudu tapsim draugai, tai prilygs plunksnai.

- Mudu jau draugai, berniūkšti . Man nerūpi ar tu miręs, ar gyvas, žmogau . Tu per tas dvi dienas tapai man brangesniu už deimantą ar bet kokį pasaulio auksą. Mūsų draugystė man neapsakomai brangi.

- Man taip pat, - tarė ir užsimerkė, o aš pajutau kambaryje sklindantų šaltį . Joris staiga atsimerkė, stumtelėjo mane ant kedės ir apdengė pledu . Išgirdau nepažįstamą balsą.

***

- Jori, sūnau?, -tarė moteriškas balsas. netrukus išryškėjo moters figūra. Tai spėjau, kad buvo Jorio mama. Aukšta, liekna it smilga . Ilgi garbanoti plaukai dengė jos pečius . Ji vilkėjo ilgą juodą suknią . Jos veidas buvo baltas baltas, priminė man sniegą . Moteris turėjo randą ant veido, kuris buvo jau įsisenėjęs ir iškraipė jos dailius skruostikaulius. Ji akimirką man priminė primadoną. Tokią elegantišką, mirusią primadoną.

- Mama, ką tu čia veiki?, - Jorio balsas virpėjo .

- Užuodžiau čia gyvą butybę ., - tarė ji lediniu tonu ir žvelgė mano pusėn, nusisuko neva manęs nematydama ar neužuosdama. - Kas tai, ką? Kodėl nesupažindini manęs su viešnia?, - nusijuokė ir staiga atsiradusi prie manęs nuėmė pledą . Virpėjau, kaip drebulė, o veidas, buvau garantuota, atrodė, kaip numirėlės, vaiduoklio . Visa savo kūno esybe jos bijojau . Jos akys buvo dar šaltesnės nei nuo jos sklindantis kūno šaltis. Ji smerkiamu žvilgsniu žiūrėjo į mane . Tyrinėjo gyvą būtybę.

- Kas tu, prašau atsakyk?, - paprašė, bet tai tikrai nebuvo gražus prašymas. Pažvelgiau į Jorį. Jis purtė galvą ir nustumęs mamą apkabino mane.

- Mama, tai ne tavo reikalas. Tau nebūtina žinoti, kuo ji vardu . Nešdinkis iš čia! - Jorio rankos apsivijo mano liemenį taip, lyg būčiau jo nuosavybė, lyg žaislas, tik pats brangiausias. Bet mama nė nesiruošė išeiti . Ji atsisėdo ant krėslo ir veriamu žvilgsniu pažiūrėjo į sūnų .

- Jori, tu man nepaklūsti net būdamas miręs. Berniūkšti, paklausyk, jei tėvas sužinos, kad susidėjai su gyvaisiais, tau klius. Ir dar, - ji atsistojo ir nusisuko . - Keilas žino . Ir visi sužinos, o ji turės dingti . Ji per daug žino. jei nepaklusi mums ir nepadarysi, tai ką turi padaryti, mirsi . - ji išplaukė iš kambario tykrąja šio žodžio prasme. Joris atsisuko į mane .

- Kaip gali mirti jei jau esi miręs? - suakmenėjusi stovėjau ir nejudėjau .

- Nieko baisaus. Dvasia dings ir mudu nesusitiksim . Aš ką nors sugalvosiu, Džude . - jis kalbėjo taip, lyg tai nieko nereikštų. Lyg tai nebūtų svarbu man.

Atsitraukiau nuo jo . Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau . Žinojau ką turiu daryti . Žinojau, kad turiu dingti, bet reikia šiokio tokio plano. Ir aš jį turėjau .

- Jori, paskolink peilį . - jis pažiūrėjo į mane . - Tik trumpam .

Jis nepaklūsniai žiūrėjo į mane ir dingo . Nė nespėjau mirktelti ir jis jau buvo čia . Atsargiai man jį padavė.

- Žiūrėk, kas ten?, - šūktelėjau ir jis nusisuko . O aš įsipjoviau į ranką. Sukandau dantis . Raudonas skystis ėmė tekėti žemėn, ant grindų . Dulkės maišėsi su krauju . Joris atsisuko ir žengė pilnomis pykčio akimis link manęs. Pastūmiau jį ir numečiau peilį . Stengiausi, kad kraujo kuo daugiau pakliūtų ant grindų . Ir man pavyko . Jaučiau skausmą ir jis degino, bet privalėjau gelbėt Jorio dvasią. Ėmiau trauktis nuo jo . Jaučiau nepykantą ir skausmą.

- Atleisk, privalau tave apsaugot. Tikiuosi pavyks. - tariau ir apsiverkusi išlėkiau lauk . Buvo akinamai tamsu . Lauke sklido baimė. Mano . Ėmiau bėgti . Buvau per daug išsigandusi, kad suprasčiau, kur bėgti .

- Džude! - išgirdau Jorio balsą ir atsisukau, tai buvo mano klaida. Pajutau peilio ar kažko aštraus ašmenis savy. Susmukau ant žemės . Pakėliau akis . Jorio motina . Jos pragaro liepsna degančios akys. Nusišypsojau jai ir ji dingo. Prieš mano apsiblaususias akis atsirado Joris. Išspaudžiau skausmingą šypseną ir pajutau kraujo srovelę tekančia mano lūpomis žemyn .

-Atleisk, Jori, ir nekaltink jos. Tikiuos mudu susitiksim . Juk būsim abu mirę. - tariau ir užmerkiau akis. Tebegirdėjau skausmingą riksmą ir jo ašaras sau ant veido . Netekau sąmonės taip greit, kad nespėjau nė pasakyti jam „ iki „ .

***

- Ji bunda, - išgirdau pažįstamą balsą. - pagaliau ji bunda. - balsas kartojo . Jis buvo toks pažįstamas, tik niekaip neprisiminiau kur jį girdėjau. O gal tai tik galvoje sklindantis garsas, sukuriantis kažkokį pažįstamą balso toną?. Jaučiau, kaip galvoje kažkas spengė . Kaip mano kaulai traškėjo vos man pabandžius pajudėti . Pagaliau sukaupiau drąsą ir pajudinau ranką . Pamėginau atmerkti sulipusius akių vokus. Man pavyko, bet greit užsimerkiau, nes šviesa man buvo per daug akinama. Paliečiau ranka savo pilvą ir sukrūpčiojau . Jaučiau randą. Randą, paliktą Jorio motinos . prisiminimai sugrįžo, kaip vėjas įskridęs pro langą . Atsimerkiau . Po truputį mano akys apsiprato su šviesa. Išvydau prieš save rausvą žmogaus veidą. Mikės veidą . Mano geriausia draugė su ašaromis akyse šypsojosi . Pajaučiau jos mergaitišką delno spūstelėjimą. Pamėginau nusišypsoti, bet mačiau, kad man nepavyko, nes Mikės veidas surimtėjo.

- Džude?, - išgirdau tylų močiutės balsą. Taip tai močiutė. Pasukau galvą, o ji gulėjo kitoje palatos lovoje, baltuose it sniegas pataluose. Jos senas veidas buvo toks pavargęs, jog pagalvojau apie josios mirtį. - Džude, mergaite mano . Pagaliau tu atsibudai . Maniau, kad tavęs netekom, mieloji . Praėjo tiek laiko .

Žvelgiau į ją nieko nesuprasdama.

- Apie ką tu kalbi, močiute?, - girdėjau savo šaltą it ledas balsą, pašiurpau . - Kiek laiko? Kas atsitiko?

Močiutė dūstelėjo, o Mikė prabilo angelišku balseliu .

- Tu išbuvai komoje visus metus, Džu . Kažkas paskambino į greitąją ir jie tave rado prie senojo namo . Klūpojai, ne, tu jau merdėjai su žaizda pilve. Drauge, mes manėm, kad tavęs netekom. Močiutė jau savaitę duoda tau kraujo, palaiko tau gyvybę. Kas tave sužalojo, kaip tai nutiko?

Pažvelgiau į ją . Jaučiau savo ašaras sau ant skruostų . Joris. Jo motina. Peilis . Kraujas. Riksmas. Viską prisimenu, tik šis prisiminimas pjausto mano kūną iš vidaus, lyg nenorėdamas, kad prisiminčiau . Įkvėpiau palatos oro. Pažvelgiau į baltas lubas ir man pasirodė, kad ant lubų krauju išraižyta „ Dar ateis tavo laikas „ Pakraupau . Užsimerkiau ir atsipalaidavau . Norėjau būti mirus, norėjau būti su juo . Atrodė, kad mūsų draugystė amžiams pasmerkta, lyg tai tebūtų buvęs vienos dienos žaidimas ir aš jį būčiau pralaimėjus. Bet praėjo metai . Metai?. Kur mano laiko nuovoka? Atsisukau į močiutę, ji gulėjo iškankintu veidu. Tyli, be dvasios.

-Daktare!! - surikau per visą palatą.

Mikė žvelgė į ją su ašaromis. Į palatą įbėgęs daktaras, ar kažkas su baltu chalatu apžiūrėjo ją. Apdengė ją kaldra ir pažvelgė į mane .

- Man labai gaila. Bet ji atidavė jums per daug kraujo . Juk ji jau senas žmogus ., - jam kalbant tokiu paprastu ir neužjaučiančiu tonu sugniaužiau kumščius ir prisiverčiau save atsisėti lovoj . Manyje virė pyktis, nepykanta, kurią turėjau išlieti ant jo, tačiau tesugebėjau imti kūkčioti . Žvelgiau į savo senolę, savo vienintelę gyvenimo dalį . Į ją, bet jau mirusią. Atrodė, jog Dievas su manim žaidžia, prikėlė mane, bet atėmė Lizą. Mikė mane apkabino, bet nejaučiau nieką, išskyrus neviltį ir nusivylimą. Įsikniaubiau į ją ir ėmiau rėkti . Jaučiau, kaip kūną purto drebulys, kaip ima svaigti galva . Nualpau .

*** ***

Atsibudau naktį . Jaučiausi pakankamai gerai palyginus su dienos prabudimu. Pramerkiau akis ir įkvėpiau oro, kuris nebuvo gaivus. Vaistų kvapas buvo visoje palatoje. Apžvelgiau juodą patalpą. Joje nieko nebuvo naujo: lova ir spintelė daiktams, kita tuščia lova, veidrodis ant sienos . Ir raudonos rožės. Mačiau jų spalvą. Atsikėliau sulaikiusi kvapą ir įkvėpiau jų . Jos kvepėjo. Negaliu apsakyti, kas per kvapas, nes jis buvo nepažįstamas, kažkoks per daug saldus ir jis man nepatiko . Atsistojau ir nuėjau įsijungti šviesos. Ji blykstelėjo, kaip žaibas. Prisimerkiau ir nuėjau prie veidrodžio. Pažvelgiau į save. Pasibaisėjau . Mano veidas buvo baltesnis už vaiduoklio, buvau panaši į numirėlį . paliečiau pirštais savo veidą. Jis buvo šaltas. Akys buvo juodesnės už anglį, nebebuvo mano rudų akių . Pažvelgiau į save ir paklausiau savęs „ Kas aš? Kur mano žmogiški bruožai? Kur šypsena, kuria galėjau slėpti liūdesį? Kur visa tai? ' Užsidengiau delnais veidą . Pravirkau . Pasijaučiau tokia viena ir nežmogiška butybė. Atrodė, jog jog nebeturiu žmogiško gyvenimo, lyg būčiau kažkas kitas . Privalėjau kažką daryti, negalėjau čia būti, nė minutės ilgiau nenorėjau likti. Nuėjau prie durų . Paspaudžiau rankeną žemyn . Durys atsidarė tačiau koridoriuje buvo sargas ir seselė, kurie maloniai šnekučiavosi prietemoje . Tyliai ėmiau eiti link jų ir sustingau, kai seselė atsisuko, bet manęs nematė.

- Ar nejauti šalčio? Lyg kažkas būtų pravėręs langą. - tarė ji sargui, o jis linktelėjo ir gūžtelėjo pečiais. O aš praėjau pro juos dar speceliai pamojavusi . Bet jie nematė. Jie manęs nematė. Ėmiau bėgti koridoriumi prie užrašo „ išėjimas“. Išlėkiau į šaltą lauką. Aplink buvo tamsu tik, kai kur degė žibintai, kurie sukūrė jaukesnią aplinką lauke . Ėmiau giliai kvėpuoti . nesupratau kaip jie galėjo manęs nematyti, neišgirsti kojų šliurenimo . Kvėpavimo . Nematyti gyvo žmogaus . Kaip?. Jaučiau, kaip mane išpylė šaltas prakaitas. Pasijaučiau mirus, neegzistuojanti, negyva.

Ėmiau eiti šaltu esfaltu link namo, kuriamesusipažinau su Joriu. Bet ar jis dar ten. Juk močiutė sakė, kad praėjo metai . Ar kas nors pasikeitė? Kas nutiko per tuos metus?. Man begalvojant priėjau tą namą, paslaptingąjį. Bet ar dabar jis toks nė pati nenutuokiau. Paspaudus rankeną žemyn įėjau į jį. Jis buvo toks pats, tik labiau pridulkėjęs. Visi daiktai stovėjo savo vietose. Buvau tuo įsitikinusi, nes apžvelgus kambarį jis tikrai buvo toks kokį palikau .

- Jori?, - pašaukiau, suskaudo širdį ir mano balsas nuaidėjo per visą kambarį lyg aidas. Nesulaukiau jokio atsako . Patraukiau laiptais į antrą aukštą. Ten taip pat nieko nebuvo . Tuščia ir nyku . Lova paklota ir nepajudinta, patalai apdulkėję. Apsidairiau ir pastebėjau duris . Jos buvo pilkos nuo dulkių, o man pavalius jas delnu palikdavo baltas lopinėlis. Spūstelėjau ranka rankeną ir jos atsivėrė. Tai ką išvydau privertė mane krūptelti, bet veide buvo nuostaba. Stebūklas.

***

Išėjau lyg į lauką, medžių alėją. Kiekvienas medis buvo papuoštas baltu kaspinėliu . Švietė mėnulis, o dangus buvo nusėtas žvaigždėmis. Dar tokiu gaiviu oru niekad nekvėpavau . Apsidairiau . Visur tik medžiai, miškai, tik ten toli kapas. Kažkieno didžiulis kapas, su gražia plokšte. Patraukiau per alėją ten . Žengiau žingsnį po žingsnio, kol atsidūriau prie jo . Ant antkapio buvo užrašyta „ Joris Stenas, 1999. „ Suklupau . Tai Jo kapas . Paliečiau delnais antkapį ir pajutau kažkieno dūstelėjimą už nugaros. Bijojau atsisukti. Bijojau išvysti tą, kad ir kas buvo man už nugaros. Įkvėpiau ir atsisukau . Atsisukus sustojo laikas, jis neteko tekėjimo prasmės. Prieš mane stovėjo Jorio motina. Jos veidas buvo kitoks nei jį atmenu . Jis buvo baltesnis. Ji atrodė labiau sulysusi. Bet ar tai įmanoma? Ji žiūrėjonebyliomis akimis į mane, nusišypsojo švelnia šypsena.

- Sveika, Džude., - tarė ir priskriejo prie manęs. Sugniaužiau kumštį tikėdamasi, kad ginsiuos, tik šį kart iki mirties.

- Labas vakaras, ponia. - tariau atšiauriai .

- Vadink mane, Eninburga. Be to mergaite, kaip matau tapai viena iš mūsų .

Pažvelgiau į ją.

- Kaip tai?.

- Tavo oda išblyškus, per tave pereina mėnulio šviesa ir nebėra tavo širdies plakimo . - ji atsakė, o aš bijojau, kad ji kažką panašaus pasakys . - Tik tu dieninė, taip? Ar dieną tave mato, girdi?

- Taip. ., - tariau virpamu balsu ., - Jums nepavyko manęs nužudyti . Tiesa, tik iš dalies. Ar tapote laiminga tą padariusi? Įskaudinot dvi sielas. Suardėt mano pasitikėjimą visais.

- Dvi sielas?, -paklausė Eninburga nesupratusi, ką turiu galvoje.

- Mano ir Jorio, savo sūnaus, - man tariant jo vardą suspaudė širdį ., - Mes buvom tik draugai . Tik prakeikti draugai .

- Joris juk žinai, kad buvo miręs.

- Paklausykite manęs, - apsiašarojau, - Miręs ar gyvas jis buvo, jis turėjo sielą, jis turėjo dvasią. O kur ji dabar? Kur Joris? Atsakykite man.

Ji nusisuko ir pažvelgė į geltoną mėnulį, kuris buvo neapsakomai gražus, tarytum aukso rutulys kabantis aukštai naktiniam danguje .

- Tu nesupranti, Džude. Tu buvai gyva, o jis miręs. Tai prieštarauja visom taisyklėm. .

- Kokiom dar taisyklėm?!, - užrikau .

- Pažvelk, kas nutiko, kai tave nužudžiau . Nors buvai mirusi, bent taip maniau, jis nukentėjo . Pažvelk . Suprasi ir atleisi man. Tikiuosi.