Rašyk
Eilės (74664)
Fantastika (2214)
Esė (1505)
Proza (10562)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1137)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Nuar Nuar

Senieji Kauno kiemai (konkursas: FL)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Senieji Kauno kiemai.


    Siaura gatvelė vinguriavo tarp vienaaukščių, šlaitiniais stogais dengtų ir pasislėpusių tarp sodų medžių, namų, pavirsdama į smėlėtą kelią, staigiai besileidžiantį į gilią daubą primenantį aštunto forto gynybinį griovį, aplinkui gyvenančių žmonių vadinamą paprastai - kiemu. Būrys vaikigalių, garsiai klegėdami ir keldami dulkių kamuolius, bėgo žemyn, tiesiai prie viduryje stūksančio, toli į priekį iš pylimo sienos išlindusio, kaponieriaus. Išgąsdintos daugelio kojų trepsėjimo, varlės nustojo kurkusios ir pasislėpė tarp retų, aplink jo sienas tyvuliuojančiame vandenyje, augančių meldų.
    Žvelgiau iš arti į trupančio pilko tinko dengiamas sienas. Statinio apačioje akis badė senoviškų, nelygiai sudėtų, plytų mūras, o nedidelės suirusio betono daleles, tarytum akmenėliai, buvo nukloję visą, gerai matomą, balos dugną. „Cepelinas“, kuris anksčiau mane taip žavėjo, šiandiena kėlė nerimą.
    -Lipam aukštyn. - Rička, tamsiaplaukis liesas berniūkštis, visuotinai pripažintas vaikų būrelio lyderis, mostelėjo ranka į pylimo viršų.
    -Tik atsargiai. - užsiropštus visiems iš paskos, jis parodė į šalia plytintį lauką. - Čia yra tokie labai gilūs šuliniai. Įpulsi, tai tikrai užsimuši. Pas žmones karvė ganėsi ir įkrito. Ugniagesiai atvažiavę nudvėsusią ištraukė. Štai. Štai ten, kur žolė aukštesnė. Vietiniai bijo, arti jų nešienauja.
      Mes ir taip žinojome apie gretimai slypintį pavojų. Forto ventiliacijos angos buvo pakankamai plačios, kad į jas įkristu septynių - aštuonių metų vaikas. Ir labai gilios. Karvė gal ir nesutilptų. Tačiau niekas nebandė prieštarauti visa žinančio tonu ištartiems „gaujos“ lyderio žodžiams. Mus jis valdė labai paprastu būdu: ant tų, kurie įrodydavo, jog jis neteisus, užsiundydavo kitus grupės berniukus, supykdydamas visus tarpusavyje, o pats likdamas nuošalyje ir vėliau prisiimdamas orią taikytojo rolę.
    - Ko ten stovi? - sėdomis slinkdamas šlaitu, Rička jau buvo pasiekęs neaukštą plytų sieną ir pakibęs rankomis leidosi žemyn ant apvalainio kaponieriaus stogo. - Bijai? Bailys, bailys! Boba! Tik verkt nepradėk!
    - Nebijau. - sukandęs dantis šleptelėjau sėdimąja ant žemės ir kabindamasis pirštais į žolės kupstus, pasekiau jo pavyzdžiu.
    - Taigi jis prisitraukti prie skersinio negali. - riktelėjo kažkuris iš mūsiškių, kai aš iš lėto ėmiau leistis vertikaliu, už mane aukštesniu, mūru. - Atgal neužlips. Kaip ji nuo ten nukelsime.
    - Nepergyvenk, užlips. - Rička įtikinamai krestelėjo galva. - Aš iš užpakalio pastumsiu, o jūs už rankų ištrauksite.
    - Jis storas. Sunkus.
    - Juk pasakiau, ištrauksime.
    - O jeigu išsigąs ir nenorės lipti atgal?
    - Tada tegul sėdi čia visą naktį. O mes namo eisime.
    Sulenkęs rankas aš pakibau ant sienos ir nežinodamas ką daryti toliau, sustojau pusiaukelėje. Tabaluodamas kojomis į šalis, išsigandęs bandžiau pasiekti išganingąjį kaponieriaus stogą, tačiau apačioje tebuvo tik tuštumą. Staiga pajutau, kaip draugas stipriomis rankomis sugriebė mane už kojų ir, visu savo kūnu spausdamas prie plytų mūro, pabandė padėti. Koks jis bebūtų, tačiau juo buvo galima pasitikėti. Savų bėdoje nepalikdavo. Na, nebent tada, kai puldavo vyresni ar stipresni ir jis žinojo, kad mus tikrai sumuš. Jautė, kada reikia pradėti bėgti.
    Atleidau nuo savo svorio pavargusias rankas ir uždusęs sunkiai žnektelėjau žemyn.
    - Na, tai eisi? - stovėdamas beveik per vidurį kaponieriaus, ant apvalainio jo kupolo, paklausė Rička.
    Įsidrąsinęs žengiau link jo kelis žingsnius, o po to jėgos mane apleido. Nuleidęs galvą žvelgiau į savo basutėmis apautas kojas, purvinas, nuo dažno skalbimo išblukusias, raudonai baltas dryžuotas kojines.
    - O ten gilu? - paklausiau, nežinodamas ką toliau pasakyti.
    - Juk žinai, kad negilu. - žvelgdamas į statinio papėdėje kaitrios saulės spinduliuose raibuliuojantį vandenį, pašaipiai ištarė draugas. - Todėl geriau žemyn nekrisk. Užsimuši.
    - Jis neis. - nuo pylimo šlaito atsklido sutartini vaikų balsai.
    - Mes juk sutarėme. - tamsiaplaukis berniūkštis stovėjo įsisprendęs rankomis į šonus. - Pereitą kartą, kai visi ėjo, pats pasakei, kad tai padarysi šiandiena. Tie, kas nepraeis iki galo, mūsų „chebrai“ nepriklausys.
    - Tu net į kiemą po išeiti negalėsi. Ką ten į kiemą. Į laiptinę. - Priėjęs arčiau manęs ir stengdamasis, kad jo neišgirstų kiti, tyliai į ausį ištarė Rička.
    - Tada pasitrauk. - giliai įkvėpęs ir sukaupęs visas savo jėgas, aš pabandžiau prasilenkti su savo draugu.
    - Aš tavęs aname gale palauksiu. Bus drąsiau.
    - Ne. Tu man trukdysi. Aš pats. Pasitrauk!
    Nebuvo nieko blogiau, kaip tapti viso kiemo pajuokos objektu. Geriau jau buvo nuslysti nuo „cepelino“ stogo. Prieš keletą dienų, sėdėdami ant šio pylimo šlaito, mes tikrai buvome sumanę šį išbandymą kiekvienam iš mūsų. Visi praėjo. Tik aš vienas vis atidėliojau.
    - Na, ar užteks? - paklausiau neatsigręždamas. Man atrodė, kad aš jau nuėjau pakankamai toli.
    - Dar truputi. Kelis žingsnius. - dalykiškai ištarė Rička.
    - O dabar? - toliau žengti buvo beprotybė. Tiksliau, jau nebebuvo kur - stovėjau greta tolimojo statinio krašto, ten, kur jis užapvalintu galu tingiai leidosi žemyn. Kojų pirštai basutėse buvo sulenkti. Atrodė, kad aš instinktyviai, pats to nesuvokdamas, kabinuosi jais į saulės įkaitintą mūrą. Tačiau tai nepadėtų. Kauno aštunto forto kaponierius nėra platus, su į viršų siaurėjančiu sferos pavidalo stogu, padengtu stebėtinai lygiu betono sluoksniu. Jokios atramos: nei rankoms, nei kojoms. Ant jo viršaus vargiai galėtų prasilenkti du liesi vaikai. Vienintelis neatsargus kojos kryptelėjimas ir tu leki tiesiai ant aštrių akmenų, plytų likučių ir bala žino dar kokio susikaupusio šlamšto.
    - Jau gerai! Gali grįžti atgal! - pagaliau nuskambėjo ilgai laukti mūsų lyderio žodžiai.


    Šį vakarą vienaaukščio, su aukštai iškilusiu, molinėmis čerpėmis dengtu stogu, raudonų plytų namo kieme buvo linksma. Garsiai kvatodamas bėgau šalin nuo iš paskos su manimi nespėjančio Vyto.
    -Na, jau užteks. - močiutė, sėdėdama ant nuo laiko pajuodusio medinio suolelio, griežtu balsu pabandė mus nuraminti.
    -Tegul dūksta. - šalia stovinti Vyto mama švelniai šypsojosi, žvelgdama į savo sūnų.
    -Jis negali bėgioti. - senelė galva linktelėjo į mano žaidimų draugą.
    -Vis tiek juk nieko nepakeisi. Tegul bent sužino, kas tai yra žaisti su kitais vaikais.
    Vytukas retai kada išeidavo į kiemą. Atrodė, kad jo iš viso nėra. Aš ilgą laiką net nežinojau, kad už sienos esantys kaimynai turi vaiką, nors pas senelę būdavau kiekvieną savaitę. Mes gyvenome Vilijampolėje toje pat gatvėje, per kelis namus, ir pamainomis dirbantys tėvai ilgam palikdavo mane čia.
    -Dabar jau tikrai viskas. Nurimk. - močiutė skaudžiai sugriebė mane už rankos, kai aš eilinį kartą bėgau greta jos. - Ar girdėjai? Užteks! Eikite žaisti į namus. Žaislų pilna turite.
    Po kelių valandų sėdėjau prie stalo didžiajame kambaryje ir apsilaižydamas už abiejų žandų kimšau virtinius su grietine, atidžiai klausydamasis tik ką iš kaimynų sugrįžusios babunytės tariamų žodžių.
    -Kad tu žinotum! Sėdime, šnekamės su Genute, o Vytuko tėvas, nuo savo lovos, pažiūrėjęs per langą į tamsą, kad šoks. Pribėgo, uždarė ir net užuolaidas užtraukė. Klausiam, kas yra, o tas sėdi, tyli ir tik sunkiai kvėpuoja. Po to, sako, į vidų žiūrinčią pabaisą pamatęs.
    -Velnią? - netikinti tokiais niekais juokdamasi paklausė močiutė.
    -Pabaisą kažkokią.
    -Gal koks girtuoklis ten stovėjo.
    -Čia juk niekas nevaikšto. O ir pati gerai žinai, kad pas mus per langą iš lauko į kambarį net ant pirštų galų pasistiebęs pasižiūrėti negali. Nebent, būtum pustrečio metro ūgio.
    -Didelė pabaisa turėjo būti. - įėjusi į kambarį močiutė paėmė tuščią lėkštę ir švelniai ištarė. - Marš į lovą.
    Ryte atsikėliau vienas iš pirmųjų. Pribėgęs prie virtuvėje ant kėdės stovinčios talpos su geriamu vandeniu suraukiau nosį.
    -Sena mama! Vėl pelė į kibirą įkrito!
    -Ir ką? - šukuodama ilgus savo plaukus, paklausė močiutė.
    -Prigėrė!
    -Ko tu staugi? - piktai pažvelgusi į mane, babunytė pasivertė ant kito šono čia pat kampe stovinčioje savo lovoje. - Eik dar pagulėk. Anksti labai.
    -Einu su Vytu žaisti.
    -Nėra jo. - senelė įėjusi į virtuvę įjungė elektrinę viryklę.
    -Kodėl? - nieko blogo nenutuokdamas paklausiau, žvelgdamas į spirale susuktas, iki raudonumo įkaitusias, plonas vieleles jos paviršiuje.
    -Naktį atvažiavo greitoji. Išvežė į ligoninę.
    Po dviejų dienų aš stovėjau greta savo močiutės pas kaimynus bute, kambaryje, pilname pažįstamų ir nepažįstamų žmonių. Vytas gulėjo aprengtas baltais, nėriniais puoštais, rūbais mažame vaikiškame karste ant dviejų sustumtų stalų, uždengtų tokios pat spalvos staltiesėmis. Prie pat lango, per kurį jo tėtis regėjo pabaisą. Ant velionio kaktos matėsi ilgas raudonas rėžis.
    -Sena mama, o kas čia? - tyliai paklausiau senelės.
    -Kai skrodimą darė, gydytojai odą įpjovė. Turėjo sužinoti nuo ko jis mirė.
    -O nuo ko?
    -Širdis jo labai silpna buvo.
    -Tai mums tada nereikėjo kieme bėgioti. Jei nebūtume taip išdykavę, jis gyventų.
    -Tu nekaltas. Gydytojai seniai įspėjo, kad greitai mirs. - prisiglaudusi prie manęs tyliai į ausį šnekėjo močiutė. - Na, užteks. Atsisveikinai. Dabar eik į kambarį. Nereikia tau į kapines važiuoti. Paskui baisybes sapnuosi.
    Ji išvedė mane į koridorių ir paliko stovėti prie senos užrakintos spintos, kurioje kabindavo rūkytas dešras ir lašinius, bei statydavo stiklainius su uogiene. Šaldytuvo senelė neturėjo. O čia buvo vėsiau, nei bute. Žiema sviestas sušaldavo taip, kad ryte tekdavo laukti virtuvėje prie stalo, kol jis atsileis.
    Po kelių valandų aš kartu su ja vėl sėdėjau pas kaimynus, prie vaišėmis nukrautų tų pačių dviejų sustumtų stalų. Toje vietoje, kur tik ką stovėjo Vyto karstas, dabar buvo pastatytas pilnas baltos mišrainės dubuo, kelios lėkštės su silke, smulkiai pjaustytais marinuotais agurkais ir mėsos gabalėliais. Priešais sėdintis Vyto tėtis vieną po kitos be perstojo kilnojo sklidinas degtinės taureles, garsiai šnekėjo ir juokėsi.
    -Ko jis taip? - nustebęs tyliai paklausiau senelės.
    -Jam labai blogai. Todėl ir juokiasi. - paglosčiusi man plaukus, į ausį sušnabždėjo ji.


    Šiame name aš miegodavau jau kadaise per trumpa tapusioje vaikiškoje lovelėje su mediniais virbais iš abiejų šonų. Vienas jos galas buvo išpjautas ir ištiestos kojos gulėjo ant šalimais pastatytos kėdės. Apkloto galas vis nuslysdavo žemyn ir aš prabusdavau, kai nakties vėsa imdavo žnaibyti mano nuogas pėdas. Taip atsitiko ir šią naktį. Tik šį kartą aš nepuoliau tempti jo atgal ant savęs. Gulėdamas ant šono išplėtęs akis žvelgiau į kambario vidurį. Tarp stalo ir spintos tamsoje stovėjo aukšta liekna moteris. Veido nesimatė. Ilga, iki pat žemės, kaip man pasirodė, iš vilnonių siūlų numegzta skara, slėpė ją visa. Rankose laikė atverstą didelę knygą. Iš pradžios pamaniau, kad teta sugrįžo anksčiau iš darbo. Tačiau ji gyveno bute priešais ir niekada naktį nesibelsdavo pas mus. Juo labiau, kad gretimoje lovoje tyliai per miegus šnopavo senelę, o iš virtuvės, per praviras duris, buvo girdėti babunytės knarkimas. Atėjus svečiui, jos abi jau seniai būtų sukilusios. Abu kambario langai buvo sandariai uždaryti, todėl vagis į vidų įsibrauti negalėjo. Močiutė su prosenele gyveno vargingai. Čia nebuvo ką vogti. Na, nebent seną, ketvirtą dešimtį metų skaičiuojantį, radijo aparatą „Telefunken“, prie kurio prisėdęs aš kas vakarą klausydavausi diktoriaus sekamų pasakų. Tačiau dabar jis saugiai riogsojo kampe.
    Aš trumpam užmerkiau akis, po to jas vėl pravėriau. Nepažįstama moteris vis dar stovėjo toje pat vietoje kambario viduryje. Man norėjosi sušukti ir pažadinti namiškius, tačiau aš to nepadariau. Gal dėl to, kad visiškai nebuvo baisu. Nakties tyla dvelkė ramybe. Taip ir užmigau pavargęs laukti, kada netikėta viešnia kur nors pasišalins.
    -Ir ką tu čia darai? - sekančios dienos vakarą paklausė manęs močiutė.
    Pasilypėjęs ant kėdės aš iš visų jėgų bandžiau uždaryti langą, tačiau senoviškas užraktas man nepakluso.
    -Karšta juk. Vėliau uždarysime.
    -Bet ten gali būti pabaisa. - pirštu bakstelėjau į tamsą.
    -Pabaisų nebūna. - senelė pasisodino mane ant kelių ir beveik prievarta prispaudė krūtine prie palangės, neleisdama išslysti iš jos glėbio. - Pats pažiūrėk. Ten nieko nėra.
    -O babunė pasakojo...
    -Ko tik žmonės neprišneka.
    Kurį laiką mes abu tylėdami žvelgėme į tamsą, kurios nepajėgė išsklaidyti už beveik šimto metrų blankiai spindintys reti P. Ziberto gatvės žibintai ir šviesos iš dar toliau esančių daugiaaukščių namų langų.
    -Vakar čia buvo moteris. - įsidrąsinęs ištariau.
    -Kokia moteris? - ramiai paklausė mano antra mama, tarytum jau būtų žinojusi atsakymą.
    -Štai čia stovėjo. - pasisukęs bakstelėjau pirštu į kambario vidurį.
    - Ir kaip ji atrodė?
    -Tamsu buvo. Aukšta. Už tave didesnė. Su tokia ilga skara. Knygą rankose laikė.
    -Pagaliau ją pamatei. - močiutė pabučiavo mane į plaukus.
    -Tai tu tą moterį pažįsti?
    -Ne. Bet žinau jos gyvenimo istoriją. Per karą šiame name labai daug žmonių slėpėsi. - pradėjo pasakoti senelė.
    -O kodėl?
    -Čia žydų getas buvo. Kai vokiečiai atėjo jų žudyti, kareiviai žygiavo gatve ir šaudė į medinius namus. Kulkos kiaurai sienas lėkė į vidų. O šitas namas mūrinis. Sienos storos. Jų taip lengvai nepramuši. Todėl žmonės ir subėgo čia pasislėpti. Galvojo į namus neis. Bet jie atėjo. Kai kuriuos kieme išvedę nužudė. Kitus viduje. O ją besimeldžiančią, su atversta knyga rankose, čia viduryje kambario ir nušovė.
    -Jūs čia gyvenote?
    -Ne. - papurtė galvą močiutė. - Pačiame gete mes negyvenome. Netoli jo. Prieš prasidedant žudymams vokiečiai atvažiavo ir arčiau esančių namų gyventojus prievarta laikinai išvežė į miesto centre esančius butus. Kai grįžome, kaimynė papasakojo. Nežinau ar tai tiesa, bet sakė, kad tuo metu ji skaitė Šventą Raštą. Iki galo tikėjo, kad tai padės.
    -Tai ji mirusi?
    -Vaiduoklis. Tačiau tikras. Ne kažkoks išgalvotas. Prieš mums atsikraustant į šį namą aš jau žinojau, kad ji čia yra. Visi aplinkiniai girdėję buvo, todėl niekas daugiau ir nenorėjo šito buto. Mes neturėjome kur gyventi. O namas geras. Daug kartų ją mačiau naktį kambario viduryje arba prie tavęs, besimeldžiančią galvūgalyje. Baisu?
    -Ne. Ji juk nieko nedaro. Tik meldžiasi. - dabar aš supratau, kodėl tarp vaikiškos lovelės ir senelės lovos esančiame kampe namiškiai niekada neleisdavo susikrauti žaislų. Jis visada būdavo visiškai tuščias, su švariai išplautomis grindimis.
    -Tai jei egzistuoja vaiduokliai, tada ir pabaisa yra. - po kelių minučių tylos aš mostelėjau ranka į kiemo tamsą.
    -Pabaisų nėra. - nusijuokė mano antroji mama. - Žmonės linkę šiurpias istorijas pramanyti. Kai getą sunaikino, čia aplinkui atvirai žmonių kaulai mėtėsi. Vokiečiai surinkti neleido. Rusams atėjus visi visko bijojo. Valdžia tuo nesirūpino. Tik karui pasibaigus atvažiavo žydai. Surinko ką rado į paprastus maišus. Norėjo žmoniškai palaidoti. Bet iki nakties nespėjo, todėl kaimynės paprašė leisti sukrauti į sandėliuką, kol ryte su sunkvežimiu paims.
    Aš pašiurpęs pažvelgiau į spindinčią švieselę gretimo namo lange.
    -Vėlų vakarą jos vyresnioji dukra įbėgo į vidų ir netyčia koja užkabino vieną maišą. Žmonių kaulai ir pabiro. Ta išsigandusi įlekia į kambarį ir šaukia: „Mama! Mama! Pas mus iš sandėliuko sienos kaukolės byra! „ Gerai, kad viską laiku išsiaiškino ir vaikui paaiškinti sugebėjo. O tai dar viena kraupi istorija Vilijampolėje būtų atsiradusi.
    -Tada čia baisu buvo. - ištariau tyliai gūždamasis.
    -Labai. Eini tamsoje ryte į darbą „Inkaro“ fabrike: iš vienos ir iš kitos pusės spygliuotos vielos tvoros, o per jas žmonės rankas tiesia ir valgyti prašo. Žengti reikėdavo būtinai gatvės viduriu, nes jei prisiartinsi prie kurios nors, tave iš karto sargybiniai sulaikys. Kai tik jie nusisukdavo, ištraukdavai greitai ranką iš kišenės ir mesdavai į popierių suvyniotą duonos gabalėlį žmonėms. Iš mūsų pamainos daugelis taip darydavo. Gerai, kad vokiečiai niekada nesugavo.


      -Handel! Handel! - seno žydo prekeivio balsas skardžiai skambėjo siaurame, be šaligatvių, pravažiavime tarp trisdešimt ketvirtu numeriu pažymėto penkių aukštų blokinio namo ir griūvančios, seniai dažytos, medinės tvoros, saugančios apleistą buvusios mokyklos sodą.
    Įvairiaspalviais kaspinėliais padabinti rudo arklio pakinktai iš tolo traukė akį. Ant metalinėmis vinelėmis gausiai išpuošto lanko  tilindžiavo variniai varpeliai. Viršuje pririšti keli raudoni, geltoni ir mėlyni balionai palengva sklendė oru, gyvūnui lėta žingine traukiant iš paskos pilną įvairių daiktų prikrautą medinį vežimą, dideliais ratais su automobilio padangomis.
    -Handel! Handel! - vis nerimo žydas, nukeldamas savo plokščią kepurę ilgu snapeliu nuo pražilusios galvos ir mandagiai sveikindamas prie jo vežimo pradėjusias rinktis moteriškes, atnešusias parduoti įvairius senus rūbus ir kiaurus puodus. - Handel! Handel!
    Rička, aukštai iškėlęs galvą ir spausdamas rankoje monetą, brovėsi link jo, ketindamas nusipirkti balioną. Aš greitai šmurkštelėjau į laiptinę, pakilau laiptais ir uždusęs įlėkiau į mūsų butą.
    -Mama! Duok penkias kapeikas! - nekantriai trypčiojau tarpduryje. - Duok!
    -Kam tau? - paklausė išėjusi iš virtuvės.
    -Balioną pirksiu. Handelis atvažiavo.
    -Parduotuvėje toks kainuoja dvi kapeikas.
    -Bet juk pas handelį. Supranti?! Pas handelį! Visi mūsų berniukai perka. Duok. Prašau.
    Mama sunkiai atsidususi atvėrė piniginę ir ištiesė variu spindinčią monetą. Nieko nelaukdamas stvėriau ją ir išlėkiau atgal.
    Po kokių dešimties minučių sėdėjome po medžiu pievelėje už namo. Rička su pasimėgavimu laižė tik ką nusipirktą cukrinį saldainį - „gaidelį“ ant medinio pagaliuko, o aš varčiau rankose balioną, nežinodamas ką su juo daryti. Eilinį kartą draugas mus apgavo, sakydamas, ką eina pirkti. Vienintelis, pabrėždamas savo išskirtinumą, įsigijo brangiausią pirkinį. Skanėstas kainavo net penkiolika kapeikų. Jau kelintą dieną jis slapta pyko ant visų. Kankino pavydas. Trumpam mūsų būryje aš buvau tapęs svarbesniu už jį. Susižavėję klausėsi ne jo. Net ir kiemo mergaitės, priėjusios prašė papasakoti tą istorija vėl ir vėl. O jeigu jisai būtų žinojęs, kad tai dar ne viskas. Kad yra kažkas žymiai daugiau, nei tikras vaiduoklis sename name. Tai, ko tada niekam taip ir nepapasakojau.


    Dvi palapinės glaudėsi Neries pakrantėje, prie aukšto kranto. Šalia šlamėjo meldai. Išblukęs brezentas atrodė tuoj suliepsnos nuo kaitrių jį glostančių saulės spindulių. Lengva gėlėta vasarinė suknelė tyliai šnarėdama nuslydo nuo jos pečių. Aštuonių metų mergaitė visiškai nuoga, kukliai nudelbusi akis, stovėjo palapinės viduryje. Septynių metų berniukas klūpėjo priešais.
    -Pažiūrėk į mane. - vos girdimai ištarė, labai lėtai pasisukdama ant pirštų galiukų.
    Matyt, tada mergaitė dar nežinojo, kad berniukai niekada neužmiršta dienos, kada jie suvokia, kokios stulbinančiai gražios yra jų vaikystės mylimosios.
    -Gali dar pažiūrėti į mane? - pamačiusi nuoširdžiai susižavėjusi žvilgsnį, atsargiai paklausė ji ir vėl lėtai pasisuko ant pirštų galiukų.
    Laikas aplinkui atrodė sustojo. Pasaulis už šios palapinės sienų staiga pasidarė toks nereikšmingas. Liko tik ji. Tačiau stebuklai negali tęstis amžinai. Nuo vandens atsklido mūsų tėvų balsai, kviečiantis pietų. Tarytum išgąsdintas paukštelis mergaitė šoktelėjo prie savo suknelės ir po akimirkos jau nėrė petnešėles ant savo liesų pečių. Po akimirkos... Tačiau visos iki tol buvusios akimirkos liko mano atmintyje, kaip džiaugsmingas ir šviesus prisiminimas.
    Suaugusieji greitai užmiršta savo vaikystę. Tiksliau, pradeda neigti, kad vaiko gyvenimas niekuo nesiskiria nuo jų. O juk mažieji visiškai taip pat kiekvieną dieną kovoja dėl savo vietos po saule, taip pat bijo, taip pat jaučia neapykantą, taip pat juokiasi draugų būryje ir verkia prie jų karstų. Taip pat myli patinkantį žmogų, nors dar nežino, kam tas jausmas iš viso yra reikalingas. Ir net nenutuokia, ką reikėtų daryti, jei mylimasis ar mylimoji staiga pasakytų „taip“. O gal ir gerai, nes tą akimirką savo vaikiška, aklos aistros neužvaldyta sąmone, gali pamatyti kito žmogaus grožį ir jo neteisti.


    Tokie tie mano senieji Kauno kiemai.
2012-07-12 02:04
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-05-05 21:35
kakta
1
pamiegokim
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-17 15:51
Elegantiška
Gražiai išreikštos mintys, dideliais ilgais sakiniais, kurie man visai noriai kaikurie skaitomi. Na iki visiško grožio vat tokio su labiau gilesniu vidiniu matymu kaip išsakyti iki skurpulų pūkelių savo jausmus, trūksta. O šiaip nelyrika, nešvelnu, ir skaito tik tie, kurie šiuolaikinės technikos srsigtelio vergai yra.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-07-18 23:44
Mylista sutinka su viskuo
Rašau penketą, man atrodo, tikrai neblogai parašyta. Vaizdai ne šiaip iš nosies iškrapštyti, bet autentiški, įtikinantys. Paradoksalu, bet smulkios kalbos klaidos, tolimas svetimos kalbos atgarsis, kuris jaučiasi pasakotojo žodžiuose, čia man nekliūva, bet atvirkščiai, suteikia rašiniui tikrumo, autentiškumo. Galima laikyti tai atskira lietuvių kalbos tarme. Pasakojimas lėtas, šiek tiek svajingas. Vaikystės patirtys pateikiamos šiek tiek nutolus, ne per daug dramatizuojant ir taškantis emocijomis, bet taip ir turėtų pasakoti suaugęs žmogus apie vaikystę.

Dabar pasiūlymai/kritiškos pastabos.

Man atrodo, kad būtų gerai šiek tiek perdaryti rašinio struktūrą. Tik priskaitęs iki paskutinio (pirmos nuogos meilės) gabaliuko, supratau, kad tekstas nėra vienos istorijos, vieno siužeto pasakojimas. Tai yra keli vaikystės epizodai, kuriuos sieja viena - kad tai buvo stipri, gili patirtis. Būtų gerai tai paaiškinti jau nuo pat pradžių, arba atskirti tuos gabaliukus žvaigždutėmis ar net sunumeruoti. Skaitydamas jaučiausi pasimetęs. Mažiau kantrus skaitytojas gali numesti tą tekstą neperskaitęs iki galo.

Taip pat perdaryčiau pradžią. Lietuviška/rašykiška tadicija yra pradėti pasakojimus nuo aplinkos ir peizažo aprašymo. Gražiai parašyta, bet neįdomu, neužkabina dėmesio. Jeigu tekstas prasidėtų nuo trečio paragrafo " -Lipam aukštyn. Tik atsargiai!" , tai intriga būtų iškart, skaitytojas būtų užkabintas iškart. Tai yra pirmas darbas, o peizažą, aplinką galima piešti vėliau.

Susipainiojau tarp asmenų pavadinimų. Mama, sena mama, antra mama, senelė, močiutė, babunia - kas yra kas? Ar čia visi asmenys skirtingi? Tas neaiškumas yra visai nereikalingas, reikėtų pasistengti jo išvengti.

Taip pat neaišku, ką pasakotajas vadina žodžiu "draugas" ? Grupės vadą,  ar kažkokį kitą konkretų vaiką. Draugą tiktų vadinti vardu. (O štai, kad nuogos mergaitės vardas neparašytas - tai psichologiškai teisinga.)

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2012-07-15 21:28
Valkas
Pasijutau nesuprastas, bet turbūt pats kaltas - nesugebėjau žmoniškai išsireikšti.

Neturėjau omeny, kad anime yra pasaulinis blogis, arba pigus šlamštas, arba vaikų pramoga. Tikrai tikrai neturėjau. Man pačiam patinka šio žanro klasiką, nors toli gražu negalėčiau vadintis fanu, žinovu ar net rimtu mėgėju.

Visa esmė tame, kad anime - t.y. multiplikacijos - dėsniai čia imami projektuoti į literatūrą. Ir tai (bent jau man) neatrodo malonu akiai. Dialogai, aplinkos piešimo būdas, veikėjų santykiai šiame kūrinyje (kaip dar keliuose rašytuose Nuar) yra kurti galvoje turint vaizdelį, kaip visa tai atrodytų nupiešus. Tai nėra realistiška, dinamika literatūroje kuriama visiškai kitokiais principais, nei audiovizualiniuose menuose. Juose atmosfera, nuotaika, charakteris ar panašūs dalykai perteikiami parenkant atitinkamą vaizdo planų, kampų ir perėjimų seką - jei norėsi, kad dialogas skambėtų dramatiškai, kombinuok gilesnius (dažniausiia dviejų sluoksnių) ir kuo stambesnius (pvz. pritraukta veikėjo burna, akys) planus, padaugink staigių, neužbaigtų judesių (mostelėjimai, atsisukimas) ir pan.
Literatūroje kitaip. Dramatiškumo efektą sukuria nekomentuotas dialogas, trumpos frazės su kuo mažiau skyrybos, neužbaigtos pastraipos, lakoniški negilūs aprašymai. Skiriasi? Taip.

Pavyzdžiui, trumputis dialogas:
-Ko jis taip? - nustebęs tyliai paklausiau senelės.
-Jam labai blogai. Todėl ir juokiasi. - paglosčiusi man plaukus, į ausį sušnabždėjo ji.

Niekas turbūt neprieštaraus, kad šitas turėtų būti itin įtemptas, dramatiškas, efektingas, puikiai tiktų McCarčio psichologiniam trileriui ar Pasternako empatiškos ironijos persunkto romano pabaigai. Tačiau jis yra aprašytas grynai animiškai. Kodėl? Ogi:
(vaizdas: vaikas ir senelė sėdi šalia prie stalo, profiliu į kamerą, pirmame plane senelės suknelės klostės, prie stalo pakeltos rankos, veido nesimato. Antrame plane - nustebęs, į senelę atgręžtas vaiko veidelis, jo rankoje sustingo šakutė su kąsniu. Fone - puota)
Vaikas: Ko jis taip?
(maždaug dvi sekundes vaizdas tas pats, leidžiant žiūrovui įsižiūrėti į vaiko veidą. Po to pasikeičia: planas pusiau stambus, filmuojama tiesiai iš priešingos stalo pusės, matomi šalia sėdintys vaikas ir senelė, pakraščiuose - kitų kaimynų rankos, apačioje stalas. Senelė atsidūsta, apglėbia vaiką, prispaudžia prie krūtinės. Vaizdas pasikeičia: planas stambus, vaiko veidas, dalis senelės krūtinės, rankos, gal truputis smakro. Vaikas žiūri pro pat kamerą, žvilgsnis suglumusiai susirūpinęs)
Senelė (smakras vos vos juda, ranka ima glostyti vaiko plaukus): -Jam labai blogai. Todėl ir juokiasi.
(vaiko veido išraiška truputį pasikeičia, scenos pabaiga)

Maždaug taip, manau, dialogą būtų pavaizdavęs Myiazakis. Nuar aprašymas idealiai tinka anime. Bet ar jis tinka apsakymui? Berods, nelabai. Kalba neemocinga, dialogas komentuojamas pakankamai neutraliais ir kasdieniškais žodžiais, sakiniai ilgi. Vieninteliai dramą kuriantys elementai (neskaitant dialogo semantikos bei pačios tiesioginės kalbos, kuri parašyta gerai) - žodžiai "nustebęs", "tyliai", bei įvardžio "ji" perkėlimas į galą. Skurdoka. O štai Polas McCartis, greičiausiai, sceną būtų aprašęs taip:
- Kodėl jis toks? - sumurmėjau.
- Jam blogai, labai blogai.
Senelė pakėlė ranką. Sekundei sustingo, galiausiai lėtai nuleido ant mano plaukų.
- Todėl ir juokiasi - pašnibždėjo.

Gal ir klystu, bet, berods, geriau. Veikėjų žodžiai šiame dialoge tvarkingi, kabinėtis sunku, bet ne visur taip. Pavyzdžiui:
- Aš tavęs aname gale palauksiu. Bus drąsiau.
- Ne. Tu man trukdysi. Aš pats. Pasitrauk!

Sausa, ir net nepanašu į vaikų pokalbį, užtat kaaaip primena literatūrinį vertimą iš japonų kalbos!
Ar ne geriau būtų taip:
- Aš tenai palauksiu, kitam gale.
- Ne ne, trukdysi! Aš pats. Pats. Pasitrauk!

Bent jau taip, kai užsimerkiu ir uždedu šitą siužetą ant vaikystės prisiminimų, mano galvoje kalba kiemo vaikų vadeiva Mangirdas ir džiūsna pyplys, kuris vėliau tapo Valku. Jie net nemini žodžio "drąsiau", nes kai tau tarp penkių ir penkiolikos, drąsa yra kažkas intymaus, kaip širdies dama kovų užgrūdintam riteriui, jeigu garsiai apie ją rėksi - o ypač pasiūlysi kitam - susigadinsi reputaciją ir būsi išjuoktas. Pas japonus arba kitaip, arba dauguma anime scenarijų rašomi nesikonsultuojant su vaikais. Nežinau.



Tai tiek. Visai gali būti, kad klystu. Gal čia tiesiog peršu savo "stilių", gal persistengiu ir kabinėtis nereikėtų. Galų gale Sebastianui šitas kūrinys nežmoniškai patiko, vakar teikdamas apdovanojimus jis kone prisipažino tekstui meilėje (nedažnai Šventąjį pamatysi tokios nuotaikos), vadinasi, kartais viskas suveikia kaip pagal planą. Tačiau manau, kad literatūra yra literatūra ir "prijomai" iš audiovizualinių menų joje veikia toli gražu ne taip gerai, kaip senos geros stiliaus figūros.

(beje, dėl įtampos kūrimo planais Exuss tikrai papasakotų daug detaliau ir gal net pasijuoktų iš tokių diletantiškų pastebėjimų, bet bendras vaizdas toks, kad didžiąją dalį kūrinio mano galvoje kirbėjo mintis - "realybėj taip nebūna!", ir šokinėjo vaizdai, kaip aprašomos scenos atrodytų jas animavus. Tą ir bandžiau parodyti)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-07-13 12:09
St Sebastianas
Blin, galvojau galvojau kodėl toks geras kūrinys ir staiga supratau - taigi jį rašė mano klonas! Tikriausiai šiandien teks save apsidovanoti.:]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-07-13 12:06
St Sebastianas
Na, skelbdamas konkursėlį nemaniau, kad sulauksiu rimtų darbų. Nesakau, kad maniau jog bus tik vienadieniai skaitalai, tačiau tikrai nesitikėjau, kad sulauksiu darbo, kurį perskaitęs paprasčiausiai nežinosiu ką pasakyti. Skaitydamas prieš akis mačiau pirmo ir antro fortų vaizdus, bet tai tikriausiai todėl, kad jie man paliko didesnį įspūdį. Tikrai puikus kūrinėlis. Jei Meškiukas neparašė nieko labiau iš kojų verčiančio, tuomet šis bus mano favoritu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-07-13 11:40
Nuar
Aš suprantu ir priimu tai, kad daugeliui žmonių žodis "anime" turi neigiamą reikšmę. Tačiau aš myliu anime. Ji man leido gyvenime patirti šį nuostabų nuotykį "rašyke", kai sėdi prie klaviatūros, pradedi rašyti ir tuo metu užmiršti visas tave slegiančias bėdas. Lieka tik noras sukurti ką nors gražaus, tikintis vienintelio atlygio, kad kam nors tai patiks. Einant metams tai, kas kažkada padėjo, žmogui dažnai tampa našta ir trukdo judėti į priekį. Jau daug metų žaviuosi anime ir dar niekada ji nebuvo tuo, kas mane nuvylė.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-07-13 10:14
Valkas
Ir skyryba grybauti išėjo. Ypač pirmoj pusėj. Atmosfera sukurta gražiai, griebia šalia kepenų ir taip toliau, nors fantastika pritempta, lyg pelėsiais kvepia anime. Keturi.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-07-13 02:43
______________________________
ir aš ten būdavau
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-07-13 01:37
Nuostabusis Brudas
Kaip apie kauna tai geriau ir neparasysi nieko. subjektyvi wilensko opinion
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-07-12 12:50
Aurimaz
Tu gal kokio Bredberio persiskaitei? :)
Kai kur žodžių trūksta. Tiesiogine prasme.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą