Lūžio taškas (7 dalis)

Lėlininkas narvelyje

Gaudimas, kurį kelia ginklus įsukantys varikliai, išauga iki nepakeliamo staugimo ir tada viską užgožia košmariškas dundesys, kokio dar savo gyvenime nesu patyrusi.  Užsimerkusi laukiu neišvengiamo galo, tačiau triukšmas nė neketina liautis, mano protas neketina išsijungti ir užmigti amžinu miegu - aš vis dar girdžiu, funkcionuoju, tarsi kulkos skrietų pernelyg lėtai. Ir staiga suprantu, kad esu gyva pernelyg ilgai, kad vyksta kažkas, ko neįmanoma paaiškinti logiškai.
Kuomet atsimerkiu, pamatau neįtikėtiną, košmarišką vaizdą – aštuoni robotai nesustodami pliekia iš visų vamzdžių, skaldydami į gabalus viską aplink mane – dėžes, Donco likučius, lifto sienas – viską, tik ne mane. Jaučiu, kaip visai šalia uraganu švilpia kulkos, vos per trečdalį metro iš visų pusių. Žingsnis į šoną – ir pati po jomis palįsčiau. Todėl nesujudu netgi gavusi rikošetuojančiomis duženomis į nugarą – pernelyg baisu sukrutėti. Kenčiu skausmą sukandusi dantis ir bandau susivokti, kas vyksta.
Dar kelios sekundės – ir papliūpos liaujasi, būgnai ima lėtėti, įkaitusiais vamzdžiais piešdami ratus.
- Na, kas dabar jums pasidarė? – išgirstu nervingą Armstrongo balsą. – Sunaikinkite RB nulis penki. Ugnis!
Gaudimas, taip ir nesuspėjęs nurimti, vėl išauga iki kurtinančio staugimo, tačiau tuoj pat ima tilti,  nenugriaudėjus nė vienam šūviui.
Du iš penkių vorų kiek sukruta, pakoreguodami savo padėtį. Vamzdžiai neramiai sukiojasi.
- Kad mane kur stačią ir su visais padurkais... – Armstrongo lūpas staiga iškreipia šypsena. Jis kilsteli kairę ranką ir dešine suspaudo kažką delninio kompiuterio ekrane. – Prakeikta Aedora... Ugnis plačiu frontu!
Staiga atsitokėju bežiopsanti į visą šį cirką pernelyg ilgai. Armstrongas aiškiai nesitikėjo tokio rezultato, o aš tebelaukiu neaišku ko, gniauždama Vinco pistoletą.
Kai aplink mane vėl sutrata salvės, kilsteliu savo ginklą, tačiau Armstrongo ten jau nebematyti. Tikriausiai paspruko supratęs, kad vyksta kažkas labai keisto.
Jo naujasis įsakymas robotų nuomonės nepakeičia – jie sėkmingai daužo visą lifto vidų į šipulius, kruopščiai aplenkdami mane.
Salvėms nurimus, tiek dešinėje, tiek man už nugaros lieka neiššaudyti ruožai. O į Doncą pažvelgti net nesinori. Iš jo likę ne kažin kas.
Kai ausyse ima spengti kiek mažiau, išdrįstu sukrutėti. Mašinos seka kiekvieną mano judesį savo ginklais, agresyviai zvimbčiodamos varikliukais. Vaizdas ne itin malonus. Lyg norėtų suplėšyti į gabalus, tačiau kažkas joms neleistų.
Už „vorų“, prietemoje pastebiu praviras duris, kur tikriausiai ir spruko Armstrongas. Neryžtingai  žengiu link jų, baimindamasi, kad robotai netyčia persigalvos ir atidengs ugnį į mano nugarą. Tačiau jie tik seka mane ginklais, kol juos paslepia metalinė siena, o aš patenku į menkai apšviestą koridorių, tiesiai prie žemyn vedančių laiptų.

- Atleisk už tokį priėmimą, tai mano klaida, - staiga suskamba koridoriuje balsas iš paslėptų garsiakalbių.
Armstrongo balsas. Tikriausiai jis dabar įlindęs kažkur saugioje vietoje, kur gali stebėti mane.

- Robotai turėjo tave suplėšyti į gabalus, tačiau tu jiems greičiausiai labai patikai, tik dar nesuprantu, kodėl, - kužda į mikrofoną Armstrongas. – Manau, per kelias sekančias minutes mes tą išsiaiškinsime, o tada pakartosime priėmimo ceremoniją iš naujo. Kiek kitaip. Tu joje neišgyvensi.

Koridorius tiesus ir be jokių durų. Pavojinga vieta – nėra net kur prisiglausti, jei kas imtų šaudyti. Man belieka tikėtis, kad Armstrongas neatsiųs dar vieno Vinco atlikti juodo darbo. Keista tik viena – kad jis pasitiko mane asmeniškai. Žmogus, kuris tiek laiko nesirodė net mokslininkų akyse, nusprendė nužudyti mane pats?
- Rebeka, priglausk pistoleto vamzdį sau prie širdies ir iššauk tiek kartų, kiek tik sugebėsi, - staiga vėl įsijungia garsintuvai.
Nustebusi kilsteliu antakį, nesistengdama surasti garso šaltinio.
- Tik patikrinau, ar tu neturi įpročio aklai vykdyti įsakymus, - po keliolikos sekundžių vėl prabyla Armstrongas. – Ką gi, teks ieškoti kito būdo.

Mintyse paskaičiuoju, kiek laiko praėjo nuo tada, kai Armstrongas  spruko nuo manęs.  Visai nedaug, o jis jau įnikęs į stebėjimų įrangą. Vadinasi, stebėjimų centras turėtų būti visai čia pat.
Koridorius baigiasi praplatėjimu ir staigiu posūkiu į dešinę. Kiek tolėliau pamatau dar vienus laiptus, vedančius aukštyn. Įsitikinu, kad nei už manęs, nei prieš mane nešmėžuoja neaiškūs siluetai, tada užlipu laiptais, sugniaužusi pistoletą, iš kurio taip ir neiššoviau nė karto.
Dar nesutikau nė vieno žmogaus – keista kažkaip...

Staiga už manęs triukšmingai nusileidžia avarinis skydas, atkirsdamas kelią atgal.
- Mudu galime kai ko išmokti vienas iš kito, - sako Armstrongas. - Kad ir šio žaidimo su avariniais vartais.  Pažiūrėkime, ką pavyks sugalvoti... Prisipažinsiu – po fiasko su MSP, man truputį sunku susikaupti. Tau pasisekė. Neilgam.

Apsidairau. Prieš mane – plati, didžiulė, žalsvais tonais dekoruota patalpa. Žibina kelios dešimtys švieselių, giliai įsodintų į lubas bei sienas.  Penki bent jau akivaizdžiai matomi išėjimai. Stiklinė pertvara skiria nediduką kambarėlį su monitoriais ir kompiuteriais, tačiau ten nėra nė vieno žmogaus.
„Sandėlys. Oro valymo įrenginiai“ – perskaitau nuorodą šalia uždarytų vartų. Tokios rodyklės yra prie kiekvieno išėjimo. Atsargiai patraukiu prie kito, stengdamasi susigaudyti, kur galėjo pasprukti vyras.
- Jeigu tu nieko prieš, aš užrakinsiu tave šiame hole, - ataidi balsas ir man už nugaros nukrenta dar vienas avarinis skydas, paslėpdamas vartus į sandėlį. – Gerokai padirbėjai ten, apačioje, sunaikindama ryšio sistemas. Apsaugos komanda tik dabar gavo mano pranešimą. Netrukus jie jau bus čia, vos tik susprogdins paskutinius vartus. O tada mes pažiūrėsime, kiek tau liko kulkų.
Armstrongo balsas erzinančiai ramus.
„Laboratorijos“ – perskaitau nuorodą prie kito užbarikaduoto išėjimo. Prie trečiojo randu visą sąrašą, pradedant liftais, baigiant valgykla, tačiau nieko panašaus į stebėjimų centrą.
O ketvirtos durys atrodo labai solidžios, giliai įsodintos į masyvų rėmą. Tai įėjimas į saugyklą, tik neaišku, ką jie ten saugo.
Apsukusi ratą vėl sugrįžtu prie laiptų ir tada suprantu, jog gerokai apsigavau.
„Sandėlys, stebėjimų centras“ – byloja nuoroda.
- Taip, - pakomentuoja Armstrongas. – Tu per plauką praslinkai pro šalį. Jau buvau sunerimęs, kad pastebėsi kopėčias, bet tu tada nuėjai koridoriumi. Į savo mirtį. Jau visai netrukus, tik palauk.

Kopėčios... Armstrongas per daug mala liežuviu, greičiausiai jausdamasis saugus už avarinio skydo. Nusileidusi laiptais išbandau jėgos pirštinę į metalą, tačiau veltui. Skydas pakankamai storas.

- Kiek pamenu, į tave jau šaudė, - vėl pasigirsta erzinančiai ramus balsas. – Taigi, niekuo tavęs nenustebinsiu. Gal tik kulkų bus daugiau...
- Užsičiaupk! – neišlaikau. – Nesuprantu, ko tau iš manęs dar reikia, išskyrus mano galą... Gal tiesiog atidaryk visas duris, vedančias prie išėjimo? Pažadu, daugiau manęs nepamatysi. Galėsi klonuoti kitas kiek tik nori – man nusispjaut...
- Išėjimo iš čia nėra, - sušvelnėja balsas. – Kad ir kiek tau durų atidaryčiau, tu neturi kur eiti. Be to, Aedorai nepatiktų, jeigu vienas iš biodroidų liktų gyvas. Ji tokia pavydi.
- Aš noriu pasikalbėti su ja! – šaukiu, dairydamasi kamerų ar garsiakalbių.  – Leisk man bent pamatyti ją!
- Ne. Ji nenori matyti nė vienos iš jūsų. Niekada.
- Tada KAM mane iš viso sukūrė?! – užklykiu.
- Tu esi tik prototipas, su kuriuo bandomi įvairūs organai. Nesupyk. Tavo pirmtakės išbandė naujas odos rūšis, naujus akių modelius, širdis, inkstus... Kiekviena jų paveldėjo kažką iš savo pirmtakės ir perdavė kažką būsimam modeliui. Tu turi visa geriausia, ką mes išbandėme su tavo keturiomis seserimis. Ir tu perduosi visą savo patobulintą sistemą sekančiai biodroidei, kad ta būtų DAR tobulesnė. Taip veikia sistema ir aš nenusiteikęs daryti nuolaidų. Kadangi jūs negalite daugintis, man belieka reguliuoti šią vieno asmens evoliuciją dirbtinai. Atgyvenę modeliai gamtai nereikalingi.
- Ir ką? Tai seka be galo? – šaukiu.
- Galbūt. Jeigu Aedora gyvens amžinai, tuomet tai iš tiesų seka be galo. Štai. Link tavęs jau juda ginkluoti vyrai, kuriuos buvai užrakinusi apačioje. Būk maloni – padėk savo ginklą ant žemės ir jeigu tave išmokė tikėti dievu – pasimelsk jam. Jeigu padarysi kaip sakau, aš perspėsiu vyrus, kad jie tave nužudytų greitai ir be skausmo. Jie tam turi įrangą.
Daugybę kartų girdėjau žmones kartojant žodį „dievas“, tačiau man niekas neaiškino, kas tai yra. Ir kodėl turėčiau melstis.
Grįžusi į holą sustoju jo centre, lėtai dairydamasi į visus užtvertus išėjimus, niekaip negalėdama nuspręsti, iš kur pasirodys Armstrongo minėti vyrai.
- Ginklą ant žemės, - primena man kiek sugriežtėjęs balsas iš niekur.
Tiesą sakant, pasirinkimo neturiu. Nepajėgiu sugalvoti jokio racionalaus plano. Aklai šaudyti? Nors valdyti ginklą teoriškai moku, šiuo atveju aš pralaimiu prieš kiekį. Ir tie vyrai ne robotai. Jie neužstrigs ir nedarys man nuolaidų.
Lėtai priklaupiu ir paguldau pistoletą ant kiliminės dangos. Hole taip tylu, kad girdžiu savo širdies dūžius. Prieš mane – masyvūs avariniai vartai. Dar porą matau akies krašteliu. Vieneri už nugaros ir laiptai... Jokio skirtumo, iš kur jie pasirodys, šansų vis tiek nematyti. Netgi jeigu užsidaryčiau stiklo patalpoje, jiems tai nesukliudys sugaišti kelias papildomas mi...

- - -

... nutes ir prašaudyti stiklą.

Žmonės. Tai siluetai, keistai išsiskiriantys iš bendro paveikslo. Paveikslai visada supa mane. Žiūri tiesiai – vienas paveikslas. Pasuki galvą – paveikslas tęsiasi, kadras išsitempia, tįsta tol, kol keistai grįžta į jau matytą vaizdą. Taip vyksta visada ir tokia mano Visata. Sudaryta iš paveikslų, fokusuotų ir išlietų jo detalių. Tose detalėse slepiasi kontūrai ir žodžiai, kuriais tie kontūrai įvardinami. Ir spalvos. Ir laikas, kuriuo paveikslų detalės kinta. Vienos ryškėja, kitos išsilieja, trečios identifikuojasi. Kampai, lenkimai, ilgiai ir pločiai...
- Patikrink jos akis, - dunda prasmė į smegenis.
- Ji puikiai reaguoja, - skamba kitas garsas, kitu dažniu.
Dažniai, oktavos...
Paveiksle išskiriu ypatingai ryškų siluetą. Žmogus. Žmogaus veidas. Labai arti. Ranka, laikanti šratinuką. Ranka, šratinukas, veidas... Tušti žodžiai, įspausti į atmintį, kurie turi kažką reikšti.
- Rebeka, - skamba žodis. Krūpteliu nuo jo. Tai aš. Aš Rebeka...
- Ji reaguoja į vardą. Šaunu. Doncai, paprašyk jos atsistoti. Noriu pažiūrėti motoriką.
- Palauk, neskubėk. Tegu apsipranta. Nenorėk visko iš karto.
- Liaukis, jinai tik robotas. Jau viską supranta.
- Teoriškai, ji daugiau organinė būtybė, nei mašina. Organiniai procesai daug sudėtingesni nei keli signalai optiniais kabeliais. Duok jai laiko.
Veidas vėl priartėja, dabar jį išskiriu iš bendro fono daug lengviau. Platus veidas, mažos akys, kvadratiniai akinukai.
- Ar gali pasakyti man savo vardą? – sujuda lūpos veide.
Garso šaltinis...
- Rebeka, - sujudinu liežuvį. Kalbėti visai nesunku, tik... kažkaip netikra. Tarsi manyje būtų dar kažkas, nematomas, nejaučiamas, kas palengvina visą procesą.
- Ar žinai, kiek dabar laiko?
- Sausio devyniolikta, du tūkstančiai šešioliktieji, penkiolika valandų ir keturios minutės.
Ir vėl tušti žodžiai. Man atrodo, kad atsakymas teisingas, nes lūpos žmogaus paveiksle išsitempia. Tai reiškia šypseną. Dar vieną tuščią žodį...
- Jos vidinis laikrodis veikia. Bet spėju, kad ji nesuprato savo atsakymo esmės.
- Tu to tikrai nepatikrinsi, suprato jinai ar ne... – atsiliepia kitas balsas. Pasuku galvą, kad iš paveikslo išskirčiau dar vieną žmogų. – Mes sielos jai nekūrėme. Tuo labiau įrangos, nuskaitančios sielą. Tai tik mašinalus atsakymas. Kaip žadintuvo su balso sintezatoriumi.
- Na gerai, pakaks man tavo cinizmo, Briusai, - taria lūpos plačiame veide. – Tikrink motoriką, o vėliau nuvesime ją į kambarį, galės Rasa mokyti apsirengti.
- Nuoga moteris ir nuoga droidė drabužinėj... Dievaži, norėčiau pamatyti.
- Tu kaip mažas vaikas.
Pasuku galvą į trečio balso šaltinį. Šis balsas kiek kitoks nei pirmi du. Kiek aukštesnis, švelnesnis. Moteriškas.
- Tai mano genai garsiai galvoja. Aš už jų žodžius neatsakau.
- Aha, neatsakai...
- Stokis, Rebeka.
Iš visos šių garsų kokafonijos atskiriu savo vardą ir naują įsakymo rūšį – kažką padaryti. Pažvelgiu žemyn, į savo kojas. Jos susipynusios, ilsisi ant šlapio metalinio paviršiaus. Atsargiai ištiesiu vieną, pariečiu, ranka nusitveriu linijos, kurią išskiriu kaip stiklo sienos kraštą.  Pariečiu antrą koją ir tada pamažu atsistoju. Pėdomis jaučiu šlapią, slidų paviršių. Judėti reikia atsargiai ir laikytis už ko nors. Nežinau, kodėl. Tiesiog reikia. Antraip...
- Puikiai. Ji ir paviršių įvertino. Žiūrėk, kaip išdidžiai laikosi.
- Atrodo, viskas normaliai funkcionuoja. Rytoj atidžiau patikrinsiu.
- Tada aš ją pasiimu, - sako moteriškas balsas. – Rebeka, išlipk iš stiklo kameros.
Įvykdau ko prašoma.
- Gerai. Sek paskui mane.
- Ei, ar ateisi gerti šampano? – šūkteli man už nugaros.
- Žinoma. Po valandėlės.
Seku paskui moterį baltu chalatu. Paveikslas nuolat keičiasi, vienos jo detalės nuolat auga, kitos nuolat slenka į šalį, išnykdamos neapibrėžtame užribyje. Linijos, tūriai, ilgiai, pločiai...
Išskiriu kitus žmones. Jų akis, nukreiptas į mane. Jų lūpas, kurios juda, tačiau aš girdžiu tik bendrą, žemą murmesį. Tame garse nėra jokių atpažįstamų komandų, jokių žodžių. O gal...

- Mano vardas Rasa.
Prieš mane stovinti moteris parodo į save ir nusišypso. Mudvi jau atėjome į kažkokią vietą, kur pilna linijų ir kampų. Kur mažiau triukšmo. Čia nėra kitų žmonių.
- Aš esu tavo gydytoja, - sako Rasa. – Ar nori pamatyti, kaip pati atrodai?

Ar noriu? Tai nei įsakymas, nei informacinis klausimas. Tai kažkas kita, ko aš niekaip negaliu suvokti.
Ką reiškia „noriu“?
Noras, poreikis... Dar du tušti žodžiai. Klausimo forma, kuriai įmanomi tik du atsakymo variantai. Kaip juos išsirinkti?
Rasa vėl nusišypso ir pasitraukia į šalį. Dabar aš matau kažką keisto prieš save – plyšį sienoje, apvestą aiškia linija. Už plyšio prasideda dar viena patalpa, o tiesiai prieš mane, anapus plyšio, stovi dar vienas žmogus. Moteris. Ji žiūri tiesiai į mane.
- Tai veidrodis, - sako Rasa. – Jis atspindi vaizdą, esantį priešais jį. Todėl dabar tu jame matai save.
Girdžiu tylų garsą, kurį jau atpažinau kaip Rasos žingsnius. Ji pasitraukia man už nugaros.
- Dabar tu matai ir mano atspindį.
Iš tiesų, matau. Gydytoja stovi moteriai už nugaros, tik jos veidas atrodo apsuktas atvirkščiai.

Staiga suprantu, ką reiškia „atspindys“, žodis ūmai nustoja būti tuščiu. Jis suskamba reikšmingai, o aš imu dairytis po atspindį, atpažindama atvirkščiai išdėstytas jau matyto paveikslo detales. Ir save... Įsimenu tą vaizdą. Kaip įsiminiau viską, ką iki šiol mačiau bei girdėjau.
- Na štai, - linkteli Rasos atspindys. – Aš tau dar galiu duoti ko nors užvalgyti. Nedaug, tiesa... Ar nori?
Ar noriu?..
- Taip, - išsirenku atsakymą. – Noriu.

Jeigu tai, ką siūlo Rasa, man padės sumažinti tuš...

- - -

... tumą, tuomet taip – noriu.

Spengiančioje tyloje visai menkas vartų mechanizmo spragtelėjimas priverčia krūptelėti. Atmerkiu akis ir akies krašteliu matau, kaip kairėje pusėje, prie pat grindų įsižiebia šviesos ruožas.
Jis vis auga, vartams kylant aukštyn. Auga greitai, nors kvantinis kompiuteris poslinkį įvertina milimetrais per mikrosekundes. Iš procesoriaus dažnio perspektyvų veiksmas atrodo keistai ištemptas laike, lyg į viską žiūrėčiau kosminiais masteliais.
Girdžiu, kaip už vartų neramiai sujuda daugybė kojų, batų padai cypčioja, trindamiesi į grindis, agresyviai girgžda pirštinių oda, spaudžianti  ginklo rankeną. Ten tiek daug agresijos, kuri dar nepaleista nuo grandinės...
Šviesos ruožas išauga iki trečdalio viso dydžio. Varikliukas, sukantis krumpliaratį, nenuilstamas dūzgia, versdamas vatus į fizinę jėgą. Mano žudikai laukia momento, kai jų akys pamatys auką. Tada jie dar labiau suspaus savo ginklus, kojos ims nešti į priekį ir...

Krentu ant žemės. Dešine sučiumpu ant kilimo gulinčią šaudyklę ir nukreipiu ją į vartų pusę. Skydas pakilęs beveik iki pusiaujo ir aš dar nematau veidų, tačiau kojos visos atidengtos. Kai kurios dengtos šarvais, tačiau pataikyti įmanoma. O vienas iš jų netgi priklupęs, kad pažvelgtų pro bekylančių vartų apačią. Akys tik dabar nukrypsta į mane, bandydamos įvertinti vaizdą, o aš susivokiu bežvelgianti į moterį, apsirengusią apsaugos darbuotojo uniformą.
Medžiaga aptraukti pirštai dar labiau suspaudžia ginklo rankeną. Jos burna prasižioja, kad suriktų kažkokią komandą.
„Atleisk“ – pagalvoju, iššaudama pirmą savo šūvį.
Ranką supurto atatranka, kulka susminga į moters liemenį ties šonkauliais. Akimirksniu įvertinu, kiek teisingas mano nusitaikymas ir kita kulka kerta tiesiai į kelį.  Moters akys išsiplečia, ji kilsteli rankas, pademonstruodama  grimasą. Lyg ir norėtų surikti perspėjimą savo kolegoms, dar nematydama, kad stovinčiųjų kojas jau veria kulkos, net išmušdamos kraujo purslus.  Ir kai jos balsas pasiekia mano ausis, skydas pagaliau pasislepia visas, pistoletas tuščiai suklanksi, o aš skubiai pasiridenu į šalį, klausydamasi riksmų ir keiksmų.
Nuo įtampos virpa rankos.
- Rebeka, tai... nepriimtina, - atgyja garsiakalbiai. – Po velniais, mes ne taip tarėmės, pameni?
- Užsičiaupk!
Koridoriuje rėkia sužeisti žmonės. Laukiu pasirodant bent vieno iš jų, tačiau niekas nežengia į holą. Skubiai patikrinu pistoletą, bet jis iš tiesų tuščias, ne užstrigęs, kaip tikėjausi.
- Nagi, žmonės, ji dabar beginklė! – šaukia Armstrongas. – Kuris nors, užbaikite darbą!
- Negaliu judėti! – rėkia balsas. – Ta kalė peršovė man kelį!
- Tai ŠLIAUŽK, velniai tave rautų! Tau mokami pinigai, kareivi! Kad šaudytum į taikinius, o ne kad sėdėtum ant žemės ir lauktum, kol jie patys numirs!
Armstrongui atsako tik sužeistųjų dejonės.
- Nagi, žmonės, jums sutaisys tuos kelius! Užbaikite prakeiktą darbą!
- Užsikrušk, Verneri! – suurzgia duslus bosas ir į grindis barkšteli metalas. – Po viso šito reikalo aš pats tau peršausiu kelį, kad žinotum, ką tai reiškia! Supratai, prakeiktas menedžeri?!
- Puiku, nuostabu, mudu susitarsime, Janai. Ji stovi kaip tik už kampo, tavo dešinėje. Pašliaužk keturis metrus į priekį ir jinai tavo paslaugoms. O tada aš pakelsiu visus skydus bei iškviesiu medikus. Pažadu. Dabar šliaužk!
Metalas barkšteli į grindis mano kairėje. Susikeikia duslus bosas.
- Pirmyn, Janai, tau puikiai sekasi...
- Užsikrušk, velniai tave rautų! Netrukdyk man!

Metalas ritmingai lėtai vis barkšteli, kuomet Janas šliaužia artyn. Mirksniui kyšteliu galvą iš už kampo. Vyras laikosi pasienio, pusiau atsirėmęs į jį nugara. Paskui jį velkasi kraujo šliūžė, o barkši automato buožė, kuria jis pasiremia į grindis, pasistumdamas į priekį.
Tuo tarpu prie skydo sukritę vyrai bei moteris stebi kolegą skausmo iškreiptais veidais.
- Eina šikt... – iškvepia Janas ir į grindis subarška paleistas iš rankų ginklas. – Tu jau nesupyk, Verneri, bet aš padarysiu tai savaip!
Savaip?...
Sunerimusi jau ketinu žvilgtelėti dar kartą, tačiau dėmesį prikausto grindimis atkaukšėjęs apvalus daiktas, nepanašus į nieką, ką man teko matyti. Jis šokinėja kaip kamuoliukas ir netrukus minkštai nusileidžia ant kilimo krašto.
Nors dar nežinau, ką jis padarys, bet vaizduotė pasufleruoja, kad tai neturėtų būti malonu. Juk ne tam metė.
Akimirksniu apsisprendžiu ir šoku iš savo priedangos – tiesiai Janui į glėbį.  Jis jau pasiekęs savo numestą ginklą ir ruošiasi virsti ant kito šono, aiškiai ketindamas grįžti atgal kiek įmanoma greičiau. Mudu susikimbame, vyras nervingai  sugniaužia ginklą ir pasipila šūviai į nežinia kur. Paskubomis kumšteliu jam į šoną jėgos pirštine, pajusdama iškrovą. Janas užkriokia nesavu balsu.
Staiga, per akimirką, įvyksta keli dalykai – man už nugaros drioksteli sprogimas, o nuo koridoriaus pasipila kulkos. Negana to, ima kažką kalbėti Armstrongas, bet aš jo negirdžiu, stengdamasi išlaikyti sunkų Jano kūną tarp savęs ir šaudančiųjų. Vyro neperšaunama liemenė darbą atlieka puikiai, mane grybšteli vos pora kulkų, nusvilindamos petį. Sugraibau jo automatą, permetu Janui per petį ir aklai imu šaudyti, kaip tada, Rasos kambaryje.
Ir tada vėl ima leistis avarinis skydas – Verneris tikriausiai ketina mane atkirsti nuo sargybos. Tuo pačiu užklykia vienas iš žmonių, įstrigusių tarpuvartėje. Pašautas jis guli tiesiai po besileidžiančiu skydu ir vis dar bando pasitraukti į šalį.
Tiktai ne į tą pusę. Ir jis tą daro pernelyg lėtai. Metalas visu svoriu užgula jo kojas, pasigirsta plėšomos mėsos ir traiškomo kaulo garsas, po to viską užgožia klyksmas.
Klūpau pasirėmusi į nejudančio Jano krūtinę, krūpčiodama sulig kiekvienu sužeistojo klyksmu. Visa tai atrodo siaubingai nesveika, neteisinga.
Bet aš vis dar gyva.

Klyksmas virsta pratisa dejone. Paleidžiu Jano kūną, sugniaužiu jo automatą ir kiek abejodama prisiartinu prie žmogaus sutraiškytomis kojomis. Jis negali atsitraukti nuo skydo, nes jo kelnės prispaustos. Į mane sužiūra ašarotos, paklaikusios akys.
Ne, šiam žmogui jau ne kova galvoje.
- Matai, ką tu padarei, Rebeka? – ataidi Armstrongo balsas. – Kur bepasisuktum, tu neši vien skausmą ir mirtį. Gal jau metas būtų sustoti ir priimti teisingą sprendimą?
Nieko jam neatsakau.
Sužeistasis drebančiomis rankomis sugraibo prie diržo pistoletą, aš atsargiai žengiu atgal. Tačiau vyras neketina manęs nušauti. Jis šiaip ne taip trūkteli spyną, priglaudžia vamzdį sau prie ausies, bet šūvio taip ir neišgirstu. Jo ranka nusvyra, ginklas barkšteli ant grindų. Po akimirkos jis jau negyvas, guli pastėrusiomis akimis, tikriausiai miręs nuo siaubingo skausmo.
- Tu liksi uždaryta ten, kol mes ką nors sugalvosime, - vėl įsijungia Verneris.
- Ne, - sakau, nužvelgdama negyvėlio turimą įrangą, kurią jis greičiausiai atsinešė iš apatinių aukštų. – Dabar aš ateisiu pas tave, tu, iškrypęs parazite!
Sargybinis sutraiškytomis kojomis greičiausiai ir buvo tas, kuris vertė mano nuleistus skydus, nes ant jo liemenės vis dar pakan...

- - -

... kamai sprogmenų, kad galėčiau pasiekti Armstrongą.

Tik sugaištu pakankamai daug laiko, kol perprantu, kaip jie naudojami. Negana to, visą tą laiką turiu klausytis Vernerio, kai  jis bando apsukti man protą, kalbėdamas visokias nesąmones. Tik jeigu iš pradžių jo balse jutau pašaipą, dabar jis skamba kiek neramiai.
Pirmojo skydo susprogdinimui sugaištu bene dešimt minučių, tuo pačiu vos nesusprogdindama savęs. Neįvertinu saugaus atstumo. Ir dar suvokiu, kad greičiausiai man nepakaks sprogmenų. Koridoriuje Verneris nuleidžia dar vieną skydą.
Nepaisydama kliūčių, imu jį minuoti, stengdamasi nesiklausyti  įkyrėjusio balso. Man keista tik viena – per tiek laiko Armstrongas nesugebėjo suorganizuoti dar vienos smogikų komandos. Arba tie sargybiniai buvo paskutiniai, arba niekas daugiau nenori rizikuoti. Gal juos visus įbaugino faktas, kad toks milžinas kaip Vincas negyvas?..
- Tu įsitikinusi, kad teisingai nustatai detonatorius? – klausia Armstrongas. – Viena klaida tau gali būti pati paskutinė. Žinai, sprogmenys – tai ne žaislai...
Atsitraukiu iki posūkio ties laiptais ir spusteliu nuotolinio valdymo pultelį. Koridoriuje kurtinamai trinkteli, pasipila dulkės.
- Sakei, kad nori iš čia išeiti, - sako balsas. – Aš pagalvojau... Žinai, galbūt ir galėčiau tau atverti kelią iki pirmojo aukšto. Tačiau kaip tu gautum leidimą išvažiuoti iš čia traukiniu – kitas reikalas. Aedora yra vienintelė, kuri gali tą padaryti. O aš nesu ji.
Skyde žioji didelė skylė. Kai bandau pralįsti, metalas staiga sujuda ir ima girgždėdamas kilti aukštyn. Vos suspėju išsirangyti į kitą pusę. Skydas dar kiek pasikelia ir užstringa, gailiai cypdamas išlankstytu metalu.
- Velnias... – susikeikia Verneris.
Dabar koridorius jau tuščias iki pat tos vietos, kur manęs laukia robotai – vorai. Kuomet žinau ko ieškoti, nesunkiai pastebiu kopėčias, kiek pasislėpusias už storų vamzdžių.
- Mudu galime susitarti, - sako balsas. – Tau nebūtina toliau kovoti, Rebeka. Nori, atversiu tau duris į valgyklą? Tu juk alkana, taip?
Ne, aš ne alkana. Dabar esu net labai susikaupusi, ketindama išlukštenti Armstrongą iš jo saugios prieglaudos.
Pasilipu kopėčiomis  ir patenku į nedidelę aikštelę, prieš dvejas duris. Vienos iš jų gana silpnos, atsilapoja po gerų poros smūgių jėgos pirštine. Už jų paprasta laiptinė, vedanti kažkur žemyn.
Tuo tarpu kitos durys jau gerokai pažįstamos – už tokių pati slapsčiausi, laukdama sprogdintojų komandos. Ką gi, dabar aš esu ta komanda...
- Rebeka, ko tu nori? – vėl įsijungia garsiakalbiai. – Kalbėk su manimi! Juk yra kažkas, ko nori, ar ne? Išeiti iš čia? Prašom – vienas pelės paspaudimas ir visos durys atviros! Gali eiti kur tinkama.

Visgi jam sekasi, prakeiktajam. Sprogmenis išnaudojau skydams, likęs vos vienas gabalėlis, kurio nebent užteks spynai išmušti. Jeigu pataikysiu tinkamai padėti.
Užraktas į stebėjimų centrą švyti raudona akimi. Ją ir užklijuoju, nes tai turėtų būti silpniausia vieta. Teoriškai.
- Ei, ar tu ten dar girdi po visų tų sprogimų?..
Pakimbu ant kopėčių ir spusteliu nuotolinio valdymo pultą. Man virš galvos pokšteli. Skubiai užmetu automatą ant krašto, palipu ir nusitaikau per dulkes. Deja, durys stovi vietoje, nors jų spyna sumaitota. Ir jos nejuda iš vietos, vis dar tvirtai laikydamosis.
- Už ką jums mokami pinigai, velniai rautų?! – staiga užklykia Armstrongas ir aš nustembu. Tačiau netrukus susivokiu, kad jis streso akimirką greičiausiai nuspaudė ne tą komunikatoriaus mygtuką. Trinkteliu į duris kumščiu, tačiau jėgos pirštinė šiuo atveju bejėgė. Galiu nebent tik versti Vernerį prakaituoti iš siaubo, daužydama duris.
Kiek pagalvojusi nulipu kopėčiomis žemyn ir apžiūriu kiekvieną koridoriaus metrą. Metaliniai vartai vis dar kybo pusiau pakelti. Tikriausiai Verneris tik ir laukia, kada aš bandysiu pralįsti po jais.
- Štai kur tu, - prabyla nematomas balsas. – O jau pamaniau, kad pasinaudojai mano pasiūlymu ir išėjai.

Jis ir vėl per daug kalba. Matyt, prie pat stebėjimų centro durų nėra nė vienos kameros.
Nueinu iki sumaitoto skydo, tada grįžtu atgal į krovinių skyrių, kur neramiai kruta metaliniai vorai, sukiodami savo šaudykles į visas puses. Ne, ir čia nieko...
Grįžusi į koridorių įsibėgėju ir čiuožte pračiuožiu po vartais. Jie nesujuda.
- Matai, aš nebandau tavęs užmušti, - sako Armstrongas. – Gal pagaliau nustosi keistai elgtis ir paklausysi manęs? Aš tau atversiu duris ir pasakysiu, kur reikia eiti. Jeigu, žinoma, tu vis dar nori išeiti.
- Noriu, - nusišypsau, gulėdama ant grindų ir žiūrėdama į lubas. – Tiktai aš tą padarysiu savaip.
Tiesiai virš manęs kabo šviesolaidžių raizgalynė, ateinanti iš vieno plyšio palubėje ir pranykstanti kitame. Jau žinau, ką tai reiškia.