Grįžimas į sniegą (22.ištrauka)

Grįžę į Svalbardą jiedu vėl paniro į savo šiaurinę letargiją – vėl gyvenimas sukosi lėtai, kasdien atkartodamas pats save ir nė kiek nenukrypdamas nuo išmintos brydės, kuri, rodos, niekur nevedė, tik teikė vidinę ramybę. Čia begyvendamas jis kartais pajusdavo, kad visiškai nieko nesiilgi, gal todėl, kad nebereikėjo būti namuose, kurie saugojo daugybę prisiminimų, gal todėl, kad nedirbo ligoninėje, kuri irgi, nori nenori, versdavo grįžti į praeities minčių labirintus. Čia viskas buvo kitaip – lyg šviežus sniegas ant delno, nieko nežadantis, bet ir nieko neįpareigojantis.
    Per vasaros atostogas išsisiautusi Magija irgi grįžo į savo tylią egzistenciją. Kenis dėl to nebesijaudino – atrodė, kad kitaip būti net negalėtų. Tokiu, beveik nebyliu, būdu jie bendraudavo ir tarpusavy. Retkarčiais Kenis netgi pasidžiaugdavo, kad dukra tampa vis labiau panaši į jį patį – net čia Lina ėmė nuo jo trauktis.
    Magei gerai sekėsi mokslai, nedėdama ypatingų pastangų ji buvo viena iš geriausių klasėje. Nors apie ateitį retai tekalbėdavo, yra užsiminusi, kad užaugusi bus gydytoja, tarytum sekimas tėvo pėdomis būtų vienintelė ir neginčijama galimybė. Keletą kartų Keniui šmėstelėjo nemiela mintis, kad dukra besąlygiškai pasiduoda jo įtakai, atsižadėdama savo nuomonės, tačiau per daug gerai ją pažinojo, kad galėtų tuo įtikėti – Magė buvo stipri ir užsispyrusi, tiesiog taip klostėsi, kad jų norai dažniausiai sutapdavo; gal kitaip ir būti negalėjo: kai gyvena vienas šalia kito lyg du vilkai – kaip gi jauniklis galėtų pulti ant lapės, jei tėvas medžioja kiškius ir stirnas?
    Mokykloje Magė su visais sutarė ir turėjo pakankamai draugų, bet nė su vienu per daug artimai nesibičiuliavo, atrodė, kad jai labiausiai patinka stebėti gyvenimą iš šalies. Net parsivedusi draugių į svečius ji nebandė skirti joms ypatingo dėmesio. Kartais nutikdavo taip, kad Kenis sėdėdavo ir šnekučiuodavosi su jos viešniomis, o dukra pati tik klausydavosi pokalbio.
    Gyventojai Svalbarde buvo be galo skirtingi. Tokių, kuriuos tikrai galima vadinti vietiniais, čia nedaug, bet jie, kaip Kenis praminė, yra ypatingos rūšies. Nuolat apsituloję kailiais ir centimetro storio veltais megztiniais, viduje jie saugojo ypatingą šilumą, tiek kūno, tiek sielos, tačiau priversti juos atverti savo širdį nebuvo lengva – atrodė, kad jie baiminasi sušalsiantys vos atlapoję savo esybę. Norint juos perprasti, reikėjo laiko, tačiau vieną kartą pažinęs galėjai būti saugus – jie visada buvo nuoširdūs.
    Kita rūšis buvo atvykėliai – ši grupė buvo marga ir skirtinga, tiek pagal tautybę, tiek pagal būdą, tiek pagal atsikraustymo priežastis. Čia atklysdavo ir nuotykių ieškotojai, ir geidžiantys užsidirbti, ir šeimyninę laimę patirti susigundę keliauninkai; bet lengviausia buvo sutikti mokslininkus, tyrinėjančius viską: sniego kristalų morfologiją, ledo užterštumą, uolienų sandarą, gyvūnų bei augalų teritorijas, anglies išteklius – kur tik bepasisuksi, aplink vyko tyrimai. Atsikraustant mokslui, iš paskos sekė ir visa kita: dygo namai, kūrėsi parduotuvės, plėtėsi mokyklos. Tirštėjo ir turistų masė, reikalaujanti naujų viešbučių, restoranų, galerijų. Mašina virė. Ir vis dėlto, viską užgniaužusi be abejonių čia viešpatavo baltoji sniego stichija.
    Magė retai teparsivesdavo į svečius tikrų vietinių. Gal todėl, kad šie didelės iniciatyvos nerodė, o ji pati įkyriai prie kitų nelipo, tad jiems susibičiuliauti nebuvo galimybės; o gal vietiniai apskritai nebuvo pratę brautis į svečius – to Kenis nežinojo.
    Dažniausiai juos aplankydavo Magės klasiokė Nora. Ši mergaitė, kaip dauguma, į Svalbardą irgi atsikraustė neilgam, jos tėvas buvo geologas ir dirbo tarptautiniame moksliniame projekte. Prieš čia atvykdami jie trejetą metų gyveno Sicilijoje, kur tėvas tyrinėjo ugnikalnio uolienas. Tai sužinojęs Kenis pašmaikštavo, kad Nora pati kaip ugnikalnis – mergaitė nenutildama taukšdavo, garsiai kvatodavo ir vaikščiodavo išsirengusi tarytum mintimis vis dar tebegyventų Italijoje. „Nora, tu gi sušalsi šitaip lakstydama“, – ištarė jis kartą, nutaikęs akis į plonytėmis pėdkelnėmis aptemptas mergaitės šlaunis, kai ši įėjo pro duris peršlapusi nuo rudeninės darganos. Atėjusioji nusimetė siaurutę striukytę, papurtė palaidus plaukus ir tarytum žvilganti laputaitė įslinko į svetainę. „Kai nori, nešalta“, – ištarė sukdama šlapią plaukų sruogą ant piršto. Prisiartinusi prie sofos įsitaisė šalimais Kenio ir grakščiai ištempusi ranką perbraukė delnu per drėgnas pedkelnes. „Negražu, kai apsituloju kaip meška, juk taip? – pasiaiškino koketiškai. – Bernams patinka gražios kojos, juk taip? Mama sako, kad todėl vyrai iš Svalbardo važiuoja ieškotis žmonų į Tailandą. Nes čia tik meškos. Va ir Magė niekada berno nesusiras, nes taip vaikšto, – mostelėjo į fotelyje susiraičiusią draugę. – Osle pakabino, o čia niekaip. Juk todėl Lukas ir užkibo, kad ji savo kojytes parodė. Juk taip? Mano mama sako... “ – „Teisingai tavo mama sako“, – nebeiškentė Kenis. Pajuto, kad ši mergiūkštė tempia jį seniai nemindžiotais takais, į tuos laikus, kai pats pirko Elisai madingas sukneles ir grožėjosi jos glotniomis figūros linijomis. Tai prisiminęs suvokė, kad gyvenimas jau apsuko didžiulį ratą – štai dabar dukra stovi ant savo jaunystės slenksčio, pasiruošusi mėgautis jos kūną glamonėsiančiomis akimis. Bet Magė nesimėgavo. Savo dukroje Kenis niekaip negalėjo įžvelgti to koketiško moteriškumo prado, kuriuo spinduliavo draugės.

    Po Lygiadienio šventės mokykloje Magija gana anksti grįžo namo.
    – Ar jau viskas baigta? – nusistebėjo Kenis, pasitikęs dukrą prie durų.
    – Ėhė, – numykė ši.
    Išsinėrusi iš paltuko liko stovėti su pilku veltiniu apdaru.
    – Nusivilk gi tą megztinį, sukaisi, – ištarė tėvas nužvelgęs jos kasdieninį drabužį. – Galėtum ir gražiau į šventę pasipuošti, – papriekaištavo.
    – Man gerai, – burbtelėjo mergaitė, ruošdamasi sprukti į kambarį.
    – Kodėl šokiuose nepasilikai? – užklausė tėvas atsargiai.
    – Ai.
    – Ar kas negerai, Magi?
    – Gerai, – vėl burbtelėjo ši be susidomėjimo.
    – Magi, aš turiu mintyse... Kad tu niekada... Kad visada grįžti, visai nepabūni.
    – Šventė baigėsi, kiek galiu būti? – atšovė ji tarytum nesuvokdama, kur tėvas suka.
    – Turėjau mintyse, kad nepasilieki šokiuose. Ar tau neįdomu?
    Mergaitė kilstelėjo žvilgsnį ir tuojau pat nusisuko. Trumputę akimirką veide švystelėjo žiburėlis, bet tuojau pat vėl užgeso. Kenis nesuvokė, ar tikrai tai pamatė, ar tik išsigalvoja. Bandė dar kartą pagauti dukros akis, bet ši nebeatsisukusi šmurkštelėjo į savo kambarį, palikdamą jį vieną koridoriuje. Keista buvo stovėti ir spėlioti, ar mergaitė tikrai gali būti įsimylėjusi. Dar keisčiau buvo justi savo paties abejones ir nežinią – ar tai džiugina, ar gąsdina. „Magei penkiolika. Kiek čia beliko, ir ji atiteks kažkuriam kitam. O aš liksiu visai vienas“, – pagalvojo ir kitą akimirką pats savo mintimis pasibaisėjo.
    Tą vakarą, sulaukęs, kol dukra užmigs, jis padarė tai, kuo bjaurėjosi dar labiau: patylom įslinkęs ėmė šniukštinėti po jos kambarį. Virš Magės lovos spingsojo mažytė lemputė, šalia pagalvės gulėjo atversta knyga, mergaitė gulėjo prispaudusi skruostą prie sunertų rankų ir tyliai šnopavo. Norėdamas žvilgtelėti į viršelį, jis pakėlė knygą, bet lapams prasiskleidus kažkas iš jų išslydo, plastelėjo ir nusileido ant grindų. Jis sugrabaliojo popierius ir apžiūrėjo. Ant pirmojo buvo dailiai išraitytas jam nieko nesakantis telefono numeris. Jis pakraipė galvą ir tuojau pat kyštelėjo lapą po kitais. Antrasis buvo pilnai prirašytas.
    „Visą savaitę laukiau. Kiekvieną dieną galvojau, ką veiki, kodėl nepaskambini. Turbūt nenori kalbėtis, kol neįsikūrei. Bet šiandien jau tikrai paskambinsi. Jaučiu. Todėl niekur neinu, tik laukiu. “
    Kuo toliau jis skaitė, tuo labiau bjaurėjosi tuo, kad vogčiomis kiša nosį į svetimus laiškus, tačiau smalsumas neleido sustoti.
    „Ir vėl nepaskambinai, o aš laukiu ir laukiu. Guliu vakarais ir svajoju apie tave. Arba užsimerkusi įsivaizduoju, kad mane bučiuoji, kaip tą dieną, tą vienintelį kartą. Kokia aš buvau laiminga, Lukai! Dabar jau tikrai žinau, kad myliu – pasakysiu, kai paskambinsi. “
    Nespėjęs atsikvėpti jis ištraukė iš po laiško paskutinį popierių. Tai buvo nuotrauka – jo dukra su Luku. Du gerai pažįstami, begales kartų matyti veidai. Vasarą tiek kartų stebėjo juodu kartu. Ir kaip gi jis to neįžvelgė? Magijos akys dabar spindėjo fotopopieriuje, o Luko ranka švelniai lietė jos petį. Akimis jis šokinėjo nuo dukros veido prie Luko rankos; ir kuo stipriau ta ranka spaudė mergaitės petį, tuo ryškiau spindėjo jos veidas. Tai augo, sirpo, noko! Ir kaip jis anksčiau to nepastebėjo?
    Suvirpėjęs pačiupo knygą, sukišo popierius tarp lapų ir paguldęs ant stalo išskubėjo iš kambario.

    Kelias dienas jis slapčiom stebėjo dukrą ir įtikinėjo save, kad tai, ką mato, yra tik išsigalvojimai, bet galiausiai suprato, kad akys neklysta: Magė vaikščiojo užsiverkusi ir buvo nelaiminga.
    Vieną vakarą prie stalo jis lyg netyčia pradėjo pokalbį. Po kelių pabandymų vis dėlto suprato, kad vaikštinėdamas ratais dukros gynybinės sienos niekada nepramuš – Magija nebebuvo ta mergaitė, kuri susiraičiusi jo glėbyje galėdavo sučiauškėti: „Tėti, Simonas mane įsimylėjo. “ Dabar su ja reikėjo kalbėti kitaip, tik kaip – jis nemokėjo, nebuvo tikras, kad sugebės. Galvoje iškilo viena akimirka iš praeities – kai teko guosti Liną, tada antra, trečia – daug kartų. Ne, jis niekada neguosdavo, tik pats išrengdavo savo sielą iki nuogybės, tada Lina pasijusdavo saugi ir išdrįsdavo atsiverti. Dabar vėl pabandė tai atgaivinti:
    – Žinai, kad nemoku guosti, Magija.
    Tai nuskambėjo keistai, tarytum kalbėtų ne su dukra. Buvo pratęs stovėti priešais Magiją lyg tvirtas kalnas ir saugoti ją nuo gyvenimo negandų, o dabar žiūrėjo ir matė tą, kurios apsaugoti nebemokėjo.
    – Jei nori kalbėti arba verkti, prašau, esu čia, – ištarė užmerkęs akis.
    Taip sakydavo Linai ir tada ji pradėdavo kalbėti. Arba verkdavo. Magė virpėjo, bet neprasižiojo – jau buvo per didelė, kad verkšlentų lyg vaikas, ir dar per maža, kad drįstų atsiverti – tas skausmingas amžius, kai vaikai bando įrodyti esantys stiprūs, o iš tiesų yra kaip niekada pažeidžiami.
    Pagriebęs už rankos jis timptelėjo mergaitę artyn ir keisto instinkto vedamas pasisodino ant kelių. Seniai jau nebuvo to daręs, tik dabar pajuto, kokia ji užaugo didelė, ir, tarytum pats sau bandydamas tai paneigti, paguodė:
    – Tu dar visai maža...
    Magija surietė nugarą ir ėmė laužyti savo pirštus. Tai pamatęs jis pajuto kūne silpnumą: Lina – jam ant kelių sėdėjo Lina.
    Ilgai nejudėjo, nutirpęs ir išsigandęs, nedrįsdamas jos suspausti, bijodamas ir paleisti.
    – Tu galvoji apie Luką, taip? – įsidrąsino pagaliau.
    Mergaitė linktetėjo ir giliai atsidususi audringai užsikūkčiojo, tarytum jos krūtinėje staiga būtų atsivėrusi anga, pro kurią akimirksniu išsiliejo viskas, kas buvo viduje susikaupę.
    – Ar Lukas jau Barselonoje?
    – Turbūt, – mergaitė vėl suverkšleno ir atrėmė kaktą į tėčio petį. – Jis sakė, kad paskambins, bet jau tiek laiko...
    – Galbūt viskas yra ne taip, kaip tu įsivaizduoji.
    – Jis sakė, kad visada man skambins.
    – Magi, paklausyk. Lukas yra tau draugas, žinau. Bet suprask, jis už tave septyniai metais vyresnis. Jūs be galo skirtingi.
    Mergaitė nieko nebeatsakė, tik vis stipriau spaudė kaktą jam į petį, tarytum bandydama ten pragręžti skylę ir sulįsti į vidų. Kenis apglėbė ją savo didelėm rankom ir kalbėjo, bijodamas nutilti, jausdamas, kad privalo kažkokiu būdu nuprausti jos skaudulį.

    Kitą dieną jie nukeliavo iki ledyno. Kenis pagaliau ištesėjo savo seną pažadą – surengė kelionę per sniegą šunų kinkiniu. Stebeilydamos į kitus, Magės akys ne kartą švytėjo ir maldavo, bet vis kažkas sutrukdydavo: netikęs oras, darbas, kitokie užsiėmimai. Šį kartą jis nebekreipė dėmesio į nieką, suieškojo reikalingus drabužius, sutarė su šunų vedliu ir išsitempė dukrą į kelionę. Oras ant ledyno, kaip įprasta rudenį, buvo atšiaurus: drėgnas vėjas, stingdanti šlapdriba, veidą lyg švitrinis popierius šuruojanti kruša – visa tai tiek užaštrina išlikimo instinktą, kad kūnas visiškai apsivalo nuo bet kokių, net pačių įkyriausių minčių, telieka tik suvokimas, kad vis dar tebesi gyvas, nes jauti skausmą, drėgmę ir šaltį. O grįžęs po ilgos dienos sukrenti ant bet kokio pagrindo ir pasijauti, tarytum sklęstum ant minkšto debesies, mėgaudamasis tuo, kad nebereikia ničnieko daryti, telieka užmerkti akis ir pasiduoti miegui.