Iš interneto nusileidžia Mesijas voras,
Išklausęs maldą, meta socialinį tinklą.
Sliūkina slidžia erdve gyva po Joninių baltoji
Giltinė. Jai į širdį taikau atominį ginklą
Žodį, kuris tuoj ją švelniai nužudo
Ir ji pavirsta į poezijos lakštingalą.
Man iki sielos skaidulų gaila poeto Judo,
Kuris dėl šūdino eilėraščio pasidarė galą.
Ko tu vis ant poetų ir girtuoklių loji,
Šunie? Taksi čia nestoja: tavo stotelė Žalioji.
Užmigusį vasaros miegu, klevo lapu užkloji
Mane visados. Tu gera, brangioji.
Tavo ašaroj lyg ekrane matau kelio vingį.
Ten man moja, kviečia miestelio liepos.
Sakau: mano kūno atomai jums tarnauti tingi,
O kaip kitaip man joms atsiliepus?
Šalto birželio bijau – svečio laukto, man reto.
Jėzau, kaip gražiai jazminas žydi
Ir putlus bijūnas. Vakar krito kulka iš minareto,
Kai Jeruzalės gatve ėjo kareivė žydė.