Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Derėja atidarė duris ir atsitraukė į šalį, praleisdama vidun vyrą. Kiek neramiai, atsargiai. Naktis ne tas metas, kai ją lankydavo klientai, bet per ilgą buvimo būrėja laiką buvo visko. Ji visada buvo pasiruošusi padėti kitiems. Baugino ne naktis lauke, pasitikėjimo nekėlė vėlyvasis svečias.
          Vyras ramiai peržengė slenkstį, tačiau toliau nėjo, stovėdamas šalia ir laukdamas, kol šeimininkė užvers duris. Šalta veido mina visiškai nesiderino su gailiu šnabždesiu prašant pagalbos už durų. Dereja užstūmė spynos skląstį ir nužingsniavo link savo stalo. Rankos dar labiau apgaubė kūną paskubomis užsimestu apsiaustu. Ji naktinio kliento nepažinojo, tačiau veido bruožai kažkur jau buvo matyti. Klausimas tik kur ir kada.
          - Tai kokios pagalbos jums reikia tokiu vėlyvu metu, nepažįstamasis?
          - Mano vardas Roteris. – vyras prisiartino prie stalo, tačiau net nepažvelgęs į prie jo pastatytą kėdę svečiams, liko stovėti. – Man reikia traksilijos dervos.
          - Jūs ne būrėjas, Kam jums traksilijos derva? - Derėja susiraukė. Kuo toliau tuo, tuo keistesnis šis nepažįstamasis. Traksilijos krūmo derva savo kaina prilygo auksui. Krūmai augo tik toli rytuose stūksančiuose kalnuose, ant pačių stačiausių atbrailų. Labai mažai atsirasdavo nutrūktgalvių, kurie ryždavosi ten ropštis. Dar mažiau tų, kurie grįždavo gyvi su dervos laimikiu - menkais gintaro spalvos trupiniais. Su pirklių pagalba, pakeliui vis brangstanti, derva pasklisdavo po visą pasaulį, laukiama kiekvieno save gerbiančio ir turtingo mago ar būrėjo namuose. Ugnyje tirpstančių dervos gabalėlių garai sustiprindavo magiškas galias, aiškiaregystę, tačiau priešais stovintis vyras neturėjo magijos dovanos savyje. Dereja tai jautė. – Ir kodėl manai, kad aš jos turiu?
          - Pietietiška pelkių karštinė. Mano berniukas ja susirgo. Vienintelis vaistas nuo jos yra traksilijos derva ir vienintelis žmogus, galintis turėti jos Gvalto slėnyje, esi tu - būrėja ir aiškiaregė. – Vyro veidą vis dar puošė kupina šalčio mina, bet po ja kunkuliavo aistros. Per savo ilgą gyvenimą būrėja išmoko skaityti žmonių jausmus iš akių. Naktinį svečią nepaisant rodomos ramybės kankino didžiulė baimė.
          - Traksilijos derva per brangi, kad ją naudoti, kaip kažkokį vaistą.
          - Be jos berniukas numirs. Jo kaklas jau vien gelsvos dėmės. - Vyro kūną vis labiau kaustė įtampa. Dešinis delnas ėmė nejučia plekšnoti per šlaunį. Visai šalia ant diržo kabančio durklo. – Aš negaliu jo prarasti. Aš negaliu grįžti namo be dervos.
        Derėja abejojo. Labiausiai trikdė svečio veido paslaptis. Lyg ir nepažįstamas, tačiau kartu kažkur matytas.
          – Sėskis ir duokš čia ranką. Aš noriu įsitikinti, kad tu nemeluoji. - Būrėja ištiesė savo delnus link vyro pasivadinusio Roteriu. Šis trumpai padvejojęs atitraukė kėdę nuo stalo ir įsitaisė joje priešais. Jo delnas atsidūrė Derėjos rankose. Aiškiaregė užsimerkė, stengdamasi atsipalaiduoti. Jos pirštai ėmė lakstyti vyro delnu. Tvirta ranka, oda šiurkšti, kieta. Gyvenimo linija, likimo, galvos ir širdies brūkšniai. Po truputį juodą užmerktų akių foną ėmė keisti vaizdai. Pradžioje neryškūs, išskydę, netrukus įsisuko viesulu, lyg adatomis smingantys į Derėjos sąmonę. Ji ėmė virpėti it krečiama stingdančio šalčio. Vaizdai trikdė, baugino ir net kėlė šiurpą. Būrėja pagaliau suprato, kodėl naktinis nepažįstamasis pasirodė toks matytas ir tai visai jos nenudžiugino. Dabar ji prisiminė.
          Prieš keletą metu ją lankęs vyras su keistu prašymu. Sigojų genties skerdynės ir jam išpranašautas vienintelis likęs gyvas berniukas. Tik tada šis vyras buvo pusamžis, juodi plaukai žilstelėję, o šiąnakt jam galėjai duoti ne daugiau trisdešimties metų. Štai kodėl ji taip ilgai jo neatpažino.
        Iškart po atpažinimo sekė vaizdas miške, ryškus, kruvinas ir kartu toks bejausmis. Žmogiškas kraujas ir kūnas buvo naktinio kliento pasukusių atgal metų paslaptis. Ibenikės, dingusios iš netoli girios įsikūrusio nedidelio kaimiūkščio, kūnas ir kraujas.
        Po to vaizdai užgriuvo tikra lavina. Kalnai. Ištisa, ginkluotų lankais ir kardais, karių kavalkada, besivejanti nedidelę grupelę žmonių. Apeigos su žmogiena gentyje, virstančios tikra kraujo bakchanalija ir smurto aura, supančia kiekviena šios karingos kalnu genties vyrą. Smurtas buvo tiesiog įsigėręs į šių būtybių sielas, perduodamas iš kartos į kartą it koks protėvių palikimas. Net žiauriausi kariai prieš šiuos kalniečius buvo it nekalti ėriukai. Kažkada užvaldyti kraujo magijos jėgų, šie žmonės virto šaltais žudikais, širdžių medžiotojais, kaip jie save vadino. Hamulis toks gimė ir nežinojo kitokio gyvenimo. Tikras išdidus širdžių medžiotojų palikuonis. Mirtinas, šaltakraujis ir be skrupulų.
      Dereja pabandė ištrukti iš regėjimų gniaužtų, tačiau šie nė negalvojo išnykti. Pirmą kartą per buvimo būrėja laiką, ji nesugebėjo suvaldyti savo galios. Lengvi kūno virpesiai virto konvulsijomis. Rankos įsikibę laikėsi Ibenikės žudiko delno, pumpuodami regėjimus. Galų gale ji atsilošė atgal ir iš visų jėgų truktelėjo neklaužadas rankas. Ryšys nutruko. Derėją apgaubė palaiminga tamsa.

                            -------------------------------
       
        - Tau nereikėjo to daryti. – balsas ramus, beveik užjaučiantis. Po aklinos tamsos, net žvakių šviesa akino. Galva bandė sutrupėti į gabalėlius nuo neseniai patirto vaizdų antplūdžio. Derėja tyliai sudejavo ir iš lėto prasimerkė.
        Naktinis svečias stovėjo prieš jos krėslą. Galų gale iš jo veido dingo ramybė, išstumta nerimo ir sutrikimo. Dešinėje rankoje suspaustas durklas. - Tiesiog reikėjo duoti tos dervos ir viskas. Aš būčiau išėjęs ir viskas būtų pasibaigę, o dabar... - Hamulis nervingai gūžtelėjo.
      - Aš duosiu tau dervos. – Dereja įsikabino rankomis į stalo kraštą it skęstantysis sriaunioje kalnu upėje į pro šalį plaukiančią medžio šaką. Jos viduje sukaupti šimtai vaizdų pešėsi dėl vietos, tačiau keletas pulsavo ryškiau, patys svarbiausi, lemtingi. Net su traksilijos dervos pagalba ji dar nebuvo mačiusi tokių stiprių pranašysčių ir pirmą kartą gyvenime ji išvydo savo likimą. Jo liko nedaug, visai truputis. – Duosiu ne dėl tavo norų ir svajonių, širdžių medžiotojau ir Ibenikės žudike. Dėl berniuko. Jis turi gyventi.
        - Jis ir gyvens. Jis juk turi dalyvauti turnyre ir jame nugalėti. Pati prieš kelis metus išbūrei. – naktinis klientas atsitraukė truputi atgal, lyg išsigandęs, kad ji gali netikėtai užpulti.
        Negailestingasis širdžių medžiotojas išsigando senutės. Aiškiaregė nusišypsojo. Jis dabar jai kaip atviras lapas. Su mintimis, svajonėmis ir giliai slepiamomis baimėmis.
        - Tavo nužudytai moteriai aš buvau išpranašavusi tris vaikus ir ilgą gyvenimą. Ne visos mano pranašystės išsipildo. Tu esi vienas iš nedaugelio ypatingų žmonių pasaulyje, kurių nevaldo likimas. Tu kiekvienu savo sprendimu ir darbu keiti jį ir keiti aplinkinių gyvenimus. Aš negaliu pasakyti tavo ir Giltoro ateities. Tą kartą aš juk nelaikiau savo rankose tavo delno. Aš galėjau suklysti dėl berniuko. Dabar jis tavo rankose ir jo likimo gijų daug, kuri iš jų taps realybe, priklausys nuo tavęs, Hamuli, nuo tavo treniruočių ir sugebėjimo paversti berniuką kariu. Tame turnyre susirinks labai stiprūs kariai ir galingos jėgos už jų nugarų. – būrėja atsistojo ir nekreipdama dėmesio į grėsmingai širdžių medžiotojo rankoje žvilgantį durklą, nužingsniavo namo gilumon. Trumpas koridorius, durys į dešinę ir ji atsidūrė savo jaukioje virtuvėlėje. Hamulis neatsilikdamas it šešėlis atslinko iš paskos. Derėja pasistiebė ir nuo lentynos su keliolika molinių puodynių, nukėlė pačią mažiausią. Po kelių akimirkų nedidelėje virtuvės erdvėje pasklido aštrus rūgštokas aromatas. Hamulis nervingai nurijo seiles. Jis atpažino kas puodynėje. Jo ieškoma traksilijos derva. Derėjai ja padovanojo vienas dėkingas pirklys, vežęs dervą parduoti Lotramo magams. Neturtinga kaimo būrėja pati neišgalėtų tokio lobio įpirkti.
      - Na štai ir tavo vaistas Giltorui. – moteris ištiesė puodynę širdžių medžiotojui. Šis apstulbęs negrabiai paėmė indą ir vos iškart neišmetė ant grindų, nerasdamas kur dėti rankoje laikomo durklo. Atrodo, jis nesitikėjo, kad viskas bus taip paprasta. Derėja šyptelėjusi nukabino nuo sienos nediduką maišelį ir atsargiai perpylė puodynės turinį į jį. Hamulis prisirišo maišelį prie diržo.
        – Nepamesk jo, daugiau dervos atsargų aš neturiu, o štai čia mano dovana tau ir Giltorui. – moteris nudengė rankšluosčiu užklotą dubenį  ant stalo ir ištraukė  didelį pyrago gabalą. – Aišku obuoliai jame ne tokie saldūs kaip tavo močiutės pyrage, bet tikiuosi, kad patiks. Na dabar atrodo jau viskas, medžiotojau. 
        Nakties svečias nuleidęs akis nervingai mindžikavo, užstojęs išėjimą iš virtuvės. Paskutiniai savitvardos likučiai ištirpo. Abejonės, abejonės. Jau daug metų jis nesijautė toks pasimetęs.
        - Dar ne viskas. Aš negaliu taip paprastai imti ir išeiti. – žodžiai ne biro, jie tiesiog turėjo brautis laisvėn, sunkūs, svetimi. – Tik ne po to būrimo iš rankos. Aš negaliu rizikuoti...
        - Aišku. – Derėja pertraukė savo būsima žudiką. Likimas artėjo septynmyliais batais. – Tu negali rizikuoti palikti mane gyvą, nes aš žinau, kur tu gyveni ir kas esi. Labai teisingos mintys.
        - Aš nenoriu tavęs žudyti. Tu ne tokia, kaip ta kvaila kaimietė. Tiesiog aš turiu užduotį. Aš turiu išgelbėti savo gentį. Pirmą kartą turnyre suklydau ir dabar negaliu sugadinti antro savo šanso.
        - Aš nebijau mirti, širdžių medžiotojau. Aš jau žinau savo likimą ir tiesiog noriu sutikti jį savo krėsle, kaip pridera būrėjai. Leisi šį nedidelį užgeidį senai moteriškei?
        Nelaukdama atsakymo Derėja prasispraudė pro apstulbusį vyrą. Visgi keista naktis išpuolė jai, keista ir lemtinga. Dar keisčiau, kad širdyje jokio siaubo ar baimės. Paskutiniai žingsniai lengvi, kaip tolimoje vaikystėje, lakstant basai po vešlią, nusėtą gėlėmis pievą. Hamulis judėjo iš paskos. Atsilikęs, nenoriai. Atrodė, kad būtent jis čia eina mirti. Kambarys juos pasitiko ramia žvakės šviesa ant stalo. Kiek žmonių prie šio stalo laukė žinių iš jos apie savo likimus. Prieš Derėjos akis prabėgo visas jos gyvenimas. Ramus, be didelių nuotykių ir išgyvenimų, kaip ir pats neskubriai tekantis laikas Gvalto slėnyje. Kiek kalbų bus po šios nakties įvykių aplinkiniuose kaimeliuose. Ibenikės dingimas, o dabar ir jos mirtis. Keista, kad žmogų daugelis pastebi, tik kai šis miršta ar jam atsitinka kokia nelaimė.
          Moteris apsuko stalą ir nuo lentynos už jo nukėlė būrimo veidrodį. Žalvarinis apsodas blausiai švytėjo vienišos žvakės šviesoje. Delnas nuslydo glotniu veidrodžio paviršiumi. Taip ji pradėdavo savo būrimo seansus, laukdama, kol sąmonė ims drumstis nuo besibeldžiančių į ją vaizdų. Dabar tai buvo tik daiktas, jos magijos sugebėjimų simbolis. Jau antrą kartą šią naktį ji įsitaisė krėsle. Šį karta ne burti, o mirti.
      - Na va mano žudike. Aš jau pasiruošusi savo likimui. Tik dar keletas patarimų ir prašymų.
      - Kokių patarimų? – Hamulis neryžtingai trypčiojo prie stalo, veide iškreipė nepasitikėjimas.
      - Tau, žinoma. Tu ir Giltoras turite dalyvauti tame turnyre. Berniukas yra vienatvės vaikas, kai paaugs, leisk jam kuo dažniau pabūti vienam. Miškas tam puikiai tiks ir dar... – Derėja susikaupė it kerėdama. – kartais net patys ištikimiausi draugai gali pagalius į ratus kaišioti. Kai ateis laikas, atsimink tai ir nepasiduok jausmams ir prisiminimams, apsispręsdamas. Dabar jau tikrai viskas.
        Moteris užsimerkė ir atsilošė į krėslo atkaltę. Laikas likimui. Kambaryje įsivyravo spengianti tyla, tik vos girdimai spragsėjo žvakės liepsna. Pagaliau naktinis svečias pajudėjo iš sąstingio. Pora atsargių žingsnių. Dabar jis turėjo stovėti visai prie pat, per smūgio durklu atstumą. Kazin kur jis smogs? Į širdį, o gal tiesiog perrėš gerklę. Kerėjimo metu matytuose vaizduose širdžių medžiotojai dažniausiai pirma nušaudavo aukas lanku, kaip tikroje medžioklėje.
        - Tik padaryk tai greitai ir kiek galima neskausmingiau. Juk moki taip.
        - Moku žinoma.
        - Tai pirmyn. Sunku laukti tokio dalyko.
        - Gerai. Aš pasistengsiu.
        Ant veido odos kažkas nukrito. Šiltas. Šlapia. Nukrito ir nubėgo oda žemyn. Derėja lyžtelėjo. Sūru. Ašara. Šaltakraujis ir kietas kaip akmuo, Ibenikės žudikas pravirko? Būrėja jau norėjo prasimerkti, kai pajuto smūgį. Visgi dūris į krūtinę.

                      -----------------------------

            Dabar jau tikrai viskas. Hamulis pagarbiai atrėmė susmukusį būrėjos kūną į krėslo atkaltę. Akys užmerktos, veide ramybė. Atrodo moteris tiesiog prisnūdo po sunkaus kerėjimo. Net kraujas išbėgęs iš žaizdos krūtinėje nelabai matėsi ant tamsaus apsiausto.
            Širdžių medžiotojas nusliūkino prie durų ir atstūmęs skląstį, truputį pravėrė jas. Įsiklausė. Kaimas ramiai miegojo, nejausdamas, kas dedasi už vieno iš jo namų sienų. Laikas padaryti savo darbą ugniai. Hamulis pakėlė nuo žemės, šalia durų padėtą ryšuliuką. Visgi prisireikė jo. Litlapio žievės gabaliukai. Vyras išdėliojo juos po visą kambarį, po to sugriebė nuo stalo žalvarinę žvakidę su degančia žvake. Netrukus visoje patalpoje ėmė rukti dūmai, kol kas skysti ir atsargūs. Litlapio žievė prieš užsidegdama, kurį laiką tiesiog ramiai sau smilkdavo, tačiau jai įsidegus, užgesinti ją buvo beveik neįmanoma. Tobulas įrankis trobai supleškinti ir kartu pačiam padegėliui spėti išnešti sveiką kailį. Hamulis pasitikrino maišelį prie diržo. Brangusis jo turinis savo vietoj. Laikas dingti iš čia, kol liepsnos būrėjos name neišbudino viso kaimo.
          Širdžių medžiotojas išslinko laukan. Kelia tarp tvorų ir trobesių labirinto žinojo mintinai, todėl netrukus jis jau buvo už kaimo ribų. Vos keletas sargesnių šunų pajuto jį, bet ir tie vos keletą kartų tingiai amtelėję, vėl pasinėrė į miegą. Naktinis būrėjos klientas paspartino žingsnį. Atsargumą pakeitė skubėjimas. Toli girioje jo labai reikėjo vienam mažam sergančiam berniokui.
            Kai Hamulis pasiekė aukštas kalvas prie girios krašto, naktį perskrodė kauksmas. Iš pradžių vienišas, nedrąsus, tačiau netrukus prie jo prisidėjo ištisa virtinė kitų. Vyras užkopė į kalvos viršūnę ir atsisuko atgal. Iš čia kaimas matėsi kaip ant delno. Kaukė kaimo šunys. Pačiame gyvenvietės centre plieskė ryški šviesa. Būrėjos namas liepsnojo it geras deglas. Atidžiau įsiklausęs vyras tarp širdį veriančio kauksmo išgirdo kupinus baimės ir nerimo kaimiečių šūksnius. Žmonės nesitikėjo išgelbėti jau paskendusį liepsnose pastatą, tiesiog buvo jau per vėlu. Dabar reikėjo rūpintis šalia stovinčiais savo namais. Derėjos mirties naktis ilgam įstrigs vietinių atmintyje.
          Hamulis pajuto kaip skruostu nuriedėjo ašara. Jau antra šiąnakt. Kada paskutinį kartą jis ašarojo. Nužudyti žmogų, jam, širdžių medžiotojui, buvo vieni niekai, kaip suvalgyti kąsnį skanaus pyrago. Su traškia pluta ir saldžiais, sultingais obuoliais. Kokį prieš atrodo ištisą amžinybę kepė jam močiutė. Aiškiaregė, kaip ir Derėja. Ji visada ir visiems gentainiams kartojo, kad jo anūkui žvaigždės pranašauja ypatingą gyvenimą. Tuo tikėjo ir jis, visa širdimi. Iš mažo ir silpno berniūkščio didžiulių pastangų ir to tikėjimo dėka virtęs vienu iš stipriausių jaunųjų genties karių. Kaip jis laukė šešiolikto gimtadienio, per kurį jam pagal genties tradiciją močiutė turėjo išburti jo likimą. Jam pažadėtąjį ypatingą likimą, tačiau likus mėnesiui iki gimtadienio močiutė, vienintelė genties aiškiaregė susirgo. Širdžių medžiotojų įstatymai rūstūs. Genties narys gulintis ligos patale ilgiau nei dvi savaitės pasmerkiamas mirti. Paprastas medžiotojas, genties vadas ar net aiškiaregė negali tapti našta genčiai ir pasiusti anapilin sergantįjį turi vyriausias jo giminės vyras. Hamulis atsikando pyrago. Akys kaip užburtos stebėjo ugnies siautėjimą apačioje, o galvoje sukosi atsiminimai tos dienos, kai jis, po tėvo mirties medžioklės metu likęs vienintelis savo šeimos vyras, nužudė savo močiutę. Dūris į širdį, kaip ir šiąnakt po daugybės metų. Jis jau nebe širdžių medžiotojas, o kažkoks aiškiaregių žudikas. Antrasis jo bandymas turnyre išgelbėti savo gentį nuo pražūties atrodo nebus toks lengvas, kaip jis galvojo. Ši naktis atnešė ne tik traksilijos dervą, bet ir daug nerimo. Anot mirusios aiškiaregės jis neturi savo likimo, vadinasi ir Giltoro pergalė turnyre nėra garantuota. Vienintelis tikras dalykas jo gyvenime dabar - abejonės, kurios jį persekios ilgus metus iki pat turnyro.

                              ---------------------------------
2012-06-25 23:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-28 11:21
Aurimaz
Techniškai tvarkingas, bet turiniu labai nuobodokas darbas. Man atrodo, jau minėjau, kad šio kūrinio veikėjai turi labai mažai žavesio. Žudiko žudymo motyvai labai jau nestiprūs. Juk jeigu jis tikras bebaimis žudikas, jam turėtų būti dzin, kad kažkokia moteraitė žino apie jo gyvenamą vietą. Na, išduos - so what? Išskers visus savo miško spąstais per kilometrą. Ir išdavikę tuo pačiu. Dabar gi nieko daugiau neveikia, tik vaikosi visus savo slaptumo galus kaip koks narcizas. Ir dar vaikelį popina. Be to, jau seniai nebeaišku, kaip jis ten tą savo gentį ruošiasi gelbėti žudymo būdu ir ar dar ją tebereikia gelbėti. Gal jau seniausiai numirė visi, kol jis pasakas aukoms sekė?


Nuar kuo toliau, tuo labiau Sebastiano klonu kvepia. Ypač kai zekų tarme pavaro...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-27 12:49
Nuar
Su Meškiuko išvadomis sutikčiau tik iš dalies. Jei yra noras ir poreikis nužudyti, bet kokios šnekos, padedančios pateisinti ar paaiškinti savo veiksmus, net ir pačios keisčiausios bei kvailiausios, tikrovėje ir vyksta. Tačiau, apskritai kalbant, dialogai griauna šio teksto vientisumą. Asmeniškai man susidarė įspūdis, kad laukinės žmogėdrų genties atstovai bendrauja vienas su kitu, turėdami už diržo užsikišę Oksfordo ar Kembridžo universitetų baigimo bakalaurų diplomus. Dialogai nesukuria įtampos. Daugiau paprastumo padarytų kūrinį labiau įtikinančiu.
Pavyzdžiui: šnekasi du vyrukai žmogėdros, braukdami nuo lūpų tik ką suvalgyto gentainio kraują.
Pirmas: - Mes jį suvalgėme. Tu mane vis tiek išduosi. Jo broliai ateis ir nužudys mane. Aš tave dabar užmušiu.
Antras:- Ui, gerbiamasis, ką Jūs šnekate. Atsižvelgiant į profesoriaus Froido teoriją ir semantinę Jūsų grasinimo analizę....
Manyčiau, nelabai įtikinama.
Antras variantas. Šnekasi du zekai.
Pirmas: - Anas nuo stogo nukrito. Žinai kas koziolui būna?
Antras: - Koziolas? Ką tu čia man ragą vidury baltos dienos statai. Aš tau ne koks pervoprochodcas ar ožys iš chatos išlomintas. Ar pasakė apie mane ką lokalkės vierchas? Juk nieko. Aš čistas.
Asmeniškai mane šis labiau įtikino. Bent jau skamba grėsmingiau.:) 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-06-26 21:01
Meškiukas
Nesiriša man tas nužudymo momentas - kam tiek šnekėjo, kaip pigiame holivudiškame filme? Juk jei išaiškino paslaptį - peilį po šonkauliais, pasiemi dervą ir dingsti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą