Realybė

Ir kodėl gi vyrai ir moterys yra tokie skirtingi? Mano galva neišneša, kas darosi Lietuvos žemėje ir kuo virsta moterų padermė. Vakar buvau užsukusi į svečius pas draugą, tik draugą, pabrėžtinai draugą ir daugiau nieko. Jis mane kaip ir visada pavaišino juoda arbata be cukraus, nes jis kaip tik buvo pasibaigęs. Prie arbatos patiekė sužiedėjusio batono su mėlynių uogiene. Jaukiai įsitaisiusi ant apiplyšusios languotos taburetės stengiausi klausytis apie programavimo subtilybes. Kartais, jis užsikabindavo už šios temos ir nebegalėdavo sustoti, nors ir puikiausiai suprato, kad kalba mano ausims nesuvokiama kalba. Tuo metu, kai bandžiau atkasti savo buterbrodo mažiausiai sužiedėjusį plotą sužvigo durų skambutis. Paulius sunerimęs nuskubėjo prie durų. Pasigirdo linksmas moteriškas balsas ir butelio skimbsėjimas.
Į kambarį įsiveržė mergaičiukė  rankoje maskatuodama vyno buteliu, kitoje šokolado dėže. Mano batono gabalas nusitėškė ant stalo. Į kambarį paskui viešnią įvairavo Paulius, nešinas picos dėže.
Aš dailiai nusišypsojusi susirinkau savo daiktelius, apsirengiau ir saugodamasi pavydo strėlių sekiojančių mane, išsinešdinau iš viengungiško Pauliaus lizdelio. Mergina, atėjusi pas jį svečiuosna, buvo vardu Ingutė, labai miela tamsiaplaukė būtybė su vos pastebimais ūseliais ir plonomis kojomis. Paulius teigė, kad ji kartais pas jį ateinanti... tam tikrų reikalų atlikti. Ji aišku jį dar ir pamaitina, pačiūčiuoja ir rytą išeina namo. Ji jam nepatinka, tiksliau ne tiek, kad jaustų pareigą ar šiltus jausmus. Ji tik ateinanti draugė.
Užvakar buvau pas Paulių užlėkusi disko pasiskolinti, tada ant jo kelių įsitaisiusi sėdėjo Jovita, putni ryžavokų plaukų savininkė, mane pervėrusi ugninėmis strėlėmis. Mano pasturgalis ėmė kone svilti ir aš nugriebusi diską nėriau pro duris, besiklausydama Pauliaus prašymų užeiti kada į svečius. Ant stalo pastebėjau dubenį salotų, vyno ir gurmaniškai paruoštos vištienos.
Taigi, atkėlusi istorijos klodą išsiaiškinau, kad anksčiau jaunuoliai kavalieriai, važiuodavo pas merginas į svečius, apsiginklavę vynais ir portveinais, apsikaišę gėlėmis ir kišenėse pūpsančiais saldainiais. Nuolankūs tarnai klaupdavosi ir tiesdavo rankas į dieviškas būtybes ir su dėkingumu bučiuodavo pirštelius, dėkodami už tai, kad buvo įleisti į kiekvienam neprieinamą būstą.
Tačiau, mano manymu laikai pasikeitė. Dabar merginos ateina nešinos terbomis su maistu, visomis prasmėmis užganėdina savo princus ir pasišalina, kad ryte nubudus nesugadintų jiems nuotaikos. Tai mane sukrėtė ir aš peržvelgusi savo elgesį su vyriškom būtybėm pastebėjau, kad elgiuosi ne pagal šiuolaikines taisykles. Ateinu pas patrauklų vaikiną į svečius be vaišių ir dar suvalgau jo paskutinę mamos įdėtą mėlynių uogienę, kuri skirta badmečiui.
Todėl jis man tik draugas ir nieko daugiau.
Paskutinio pasimatymo metu, susitikau (tas pasimatymas buvo aklas) su apkūniu jaunuoliu, kuris neatitraukė paklaikusio žvilgsnio man nuo krūtinės. Jis paklausė manęs, ką aš galvoju apie moters pareigas šeimoje. Kai papasakojau savo požiūrį, jo akys kiek prigeso, bet tebebuvo prilipusios tam tikroje vietoje. Vis gi, tarsi suteikdamas man malonę, jis teikėsi mane pasikviesti į svečius, pažadėjo karališkai praleisti su manimi naktį ir atrodė labai nustebęs, kai aš niekinamai nužvelgusi jo karantį riebalą ant juosmens paniekinau pasiūlymą ir dingau naktyje.
Kiekvieną dieną susiduriu su pasipūtusiais, moterų išlepintais vyrais. Juos lepina nuo pat vaikystės – iš pradžių mamos, popina tausoja ir maitina, vėliau visas merginų būrys kovoja dėl dėmesio, surėmusios vyno buteliais, kaip špagomis. Bendradarbė kaip tik skambina savo sūneliui Simukui: „Brangusis, ar pavalgei, ar radai padėtus makaronus su faršu? Ką vakare tau nupirkti? “ Brangiajam Simukui 25 metai, jam dygsta ūsai ir užpakalis seniai nebetelpa į normalaus dydžio kelnes.
Aišku, vyrai su manimi nesutiks. Paulius man dažnai sako, kad aš per daug karščiuojuosi, man reiktų būti švelnesnei ir labiau rūpintis vyriška paderme. Jis išdėsto teoriją, apie moterims keliamus reikalavimus. Žmona turi būti švelni būtybė, skaniai gaminti valgyti, būti rūpestinga ir nesikišti į vyriškus reikalus, neklausinėti, kai jis vakare grįžta apkibęs blondiniškais plaukais ir džino su toniku smarve iš gerklės. Turi jam numauti susmirdusias kojines ir jei labai skaudu, eiti jas skalbti, nes sakoma, jog nuo darbo pasijuntama geriau.
Aišku, ne visi vyrai taip galvoja, aš sutinku. Bet kodėl aš tokių dar nesutikau? Pirmiausia, aišku jie, bent jau kol merginasi, slepia savo norus, tačiau, kai santykiai tampa artimesni, atsiskleidžia jų niurzgėjimai ir priekaištai – „na, kodėl tu ne tokia kaip Marytė, ji Jonui verda penkias sriubas ir maitina pro žarnelę, tuo metu atlikdama ypatingąjį masažą, kad valgymo procesas būtų įdomesnis... “ Taigi, tampi tokių moterų įkaite. Juk, jei laikysies (kvailų, taip kvailų) principų, atsiras dešimt merginų su ūseliais ir be, su apvaliais užpakaliukais ir ryžais plaukais, kurios prigamins sriubos su frikadelėmis ir kimštų kiaušinių la festa ir kiekvieną dieną studijuos kamasutra žinyną. Tada tau mestels, kad esi nuostabi draugė, tačiau žmonos jam reikia kitokios... na tokios kaip ryžavotos arba tokios kaip ūsinė mergina, užtat nuostabios kulinarės.
Nesu feministė. Tačiau viskam yra ribos. Kiekvienas turi teisę būti papopintas, todėl ir vyrai turi pasistengti. Ir ne kartais, bet dažnai. Tačiau Lietuvoje to tikėtis galima labai retai. Labai. O vis gi, kaip gaila... ar ne?