Pilnatis

Ant slenksčio,
liūdna - durys užkaltos,
langai nesivarsto
dangus šaltas
ir oras - ne pavasario
kaip katinas -
įsitaisau ant slenksčio,
jeigu skylių nebūtų
susitikimų išvengčiau
ir namie, ir svečiuos,
kaip svečias būčiau. 


Gili versmė,
skylių prasmė -
pilnatis
ir savimi patenkintos
čeža pelės, žiurkės
viršum šakų - mėnulis žiūri
ir debesys lyg skalbiniai plaikstosi,
o už klėties - upokšnis kliokia
o po langais, medžiais,
voratinkliai veliasi, kaip vilnos,
o namas, prakaitu nudažytas
stogas dūmų spalvos
kruvini darbai
ir kruvinos, tos viltys
ir dangus šviečia
ir aš, nugrimztu
į tavų akių atidumą,
o padangė
aukšta, graži

ir šveičia duris, langus -
kaimo bobos - dievaži.
Putinai, šermukšniai -
raudonuoja
džiaugiasi katinas,
sugavęs vorą
naktis lyg šmėkla,
besivaikydama šilumą
suklumpa ant sienojų,
o dangus -
tamsus, tamsus -

mąstau, matau visus -
laiškai, telegramos,
duonos kepalai, sūriai
ir ant kaktų,
prakaito lašai sūrūs
ir savaime aišku,
kažką tai reiškia -
vakarai neramūs,
mes virpam, drebam -
užeis kas nors

Kažkas keiksnos,
ant slenksčio įsitaisęs
trumpos dienos, ilgos naktys
o ir mintys
lyg bulvės papuvusios.
Grimztam į vakarą drumstą,
kur tiktai nebuvę.
Nuo saulėlydžio -
nuo duonos kvapo.
pasipila žvaigždės
lyg diržų sagtys
ir akyse tirpsta
ir akyse išlieka,
tas, visada jaunas -
žvaigždžių atspindys.

Širdis iš skausmo plyšta
ir katinas lyg atmintis,
ant slenksčio
kaip skaudžiai grįžtama,
ir miršta, net ir tie
su saule grįžtantys.

Krinta žvaigždės,
ir mėnulis šildo
ir tos durys,
girgžda, keletą metų
nesivarstę
ir aš, lyg senis,
iš apvogto sodžiaus -
susidedantis iš darbų,
žodžių, suodžių
ir sulaukiu
sėdėdamas ant suolo -
paskutinio gruodžio,
o medžiai lapus - barsto, barsto
ar ilgai gyvensim,
nesvarsto.