Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Atmerkiu akis. Trinkteliu per dėmesio prašantį žadintuvą. Dar vienas rytas. Išlipęs iš lovos įjungiu virdulį. Laukdamas, kol sušils vanduo peržvelgiu gautus laiškus. Sąskaita, reklama, sąskaita, mėšlas, lankstinukas, sąskaita... Sustingstu pamatęs paskutinį iš gautų laiškų. Retos rūšies rausva holograma, puošnus šriftas ir Pirmojo lygio pašto kodas. Tik vienas asmuo iš tokių aukštybių žino kur mane rasti. Neveltui susiradau užkampių užkampį, kuriame manęs ir kanalizacijos žiurkės nelystų ieškoti. O Meira rado. Jai tai būdinga. Su jos galva ir sąskaita kokiam šimte bankų neįmanomų dalykų nėra. Virdulys nutraukia mano mintis, pranešdamas, kad savo darbą atliko. Pilu vandenį ant sintetinės kavos miltelių. Šlamštas, bet be jo pasidarau piktas ir pavojingas. Išskleidžiu Meiros laišką.
„Sakei, kad skolingas nelieki. Ar tavo žodis vis dar turi vertę? “
  Užsimerkiu. Ta sena gyvatė žino, kur gelti. Priminė skolą ir kartu paprašė pagalbos pačiu sausiausiu būdu. Dabar esu tiesiog priverstas vilktis į Pirmą lygį ir jai padėti. Šiaip manęs ten ir traukinys nenuvilktų, bet kadangi ta moteris išgelbėjo man gyvybę, teks.
  Kol aušta kava lendu po dušu. Į galvą lenda tos nelemtos dienos prisiminimai. Karas, sprogimas. Suspaudžiu kumščius burnoje vėl pajutęs dujų skonį. Ne paprastų, o tų, iš gamyklos rūsių. Aš mačiau, kaip jos išėjo. Matė ir kiti, jų veidų neprisimenu. Po to užtemimas, akis atmerkiau plačioje puošnioje lovoje. Štai tada sutikau Meira Karlston Harrison. Vieną iš 20-ties turtingiausių pasaulio žmonių. Tada likau skolingas... Dušas nuplauna dalį kančios, bet nuotaika vis vien bjauri. Išėjęs išmaukiu beveik pusę puodelio kavos iškart. Prašviesėja akyse, bet nuotaika vis vien šlykšti. Nors galvojant apie Pirmą lygį kitokia būti ir negali.
    Įsimetęs keletą daiktų išeinu į šlapią purviną gatvę. Mano ausų būgnelius kankina laiptinės durys, traukinys, lekiantis vos per porą kvartalų, gatvės triukšmas. Tipinis pigaus rajono vaizdelis. Išskyrus tą brangų elektromobilį kitapus gatvės. Meira atsiuntė. Na jau ne. Ta kvaila blizgančia puošmena aš nevažiuosiu. Paskui kaimynai nuspręs, kad gal ne viskas mano bute yra šiukšlės ir nuspręs apsilankyti. Pasuku link artimiausio lifto į aukštesnį lygį. Dvidešimt kredų čia, paskui keturiasdešimta, septyniasdešimt, šimtas ir galiausiai trys šimtai. Čia sustoju. Mano turima kreditinė tokių pinigų turbūt nė nemačius. Nejau reiks naudotis darbine?
- Ponaitis su manimi, - girdžiu išsilavinusio žmogaus balsą už nugaros. Tai elektromobilio vairuotojas. Sekė mane per visus lygius, dabar lyg niekur nieko moka mano praėjimo mokestį. Suirzęs sudrimbu elektromobilio sėdynėje. Prakeikti mokesčiai. Nelemtas vairuotojas. Šlykšti paauksuota skardinė.
  Įvažiavus į Pirmąjį lygį nuotaika darosi panaši į audrą su tornado. Kiek pompastikos, kvailų blizgučių. Tuštybės ir intrigų. Aš turbūt gavau alergiją turtams, kai buvau čia aną kartą. Namai, pakankamai erdvūs sutalpinti pusę lygio, sodai, didesni už kažkada egzistavusius miškus. Tarnai, zujantys lyg skruzdės. Užmerkiu akis ir meldžiuosi, kad šitas košmaras truktų kuo trumpiau.
  Mobilis sustoja pilaitės kieme. Mane pasitinka ketvertas tarnų. Ignoruoju juos. Žengiu pro lėktuvui tinkamų gabaritų duris. Prie vieno iš kambarių durų stovi pora asmens sargybinių, vadinasi Meira ten. Paslaugusis vairuotojas palydi mane ten.
  Pilies šeimininkė sėdi dviejų mano butų dydžio kambaryje, ant plačios puošnios sofos. Mano nuostabai pamačiusi mane atsistoja.
- Sveikas atvykęs. Malonu tave matyti. Smagu, kad tavo požiūris į pažadus nepasikeitęs.
- Ačiū ačiū. Geriau pasakyk kodėl aš šitam deimantiniam košmare.
Ji juokiasi. Tai skambus sodrus juokas.
- Matau tavo gyvenimo būdas nepasikeitė. Vis dar baidaisi visko, kas blizga?
- Ir dar to, kas kainuoja daugiau, negu aš per gyvenimą pravalgysiu. O tu turėjai vilties, kad pasikeis?
- Taip, iki tos akimirkos, kai sužinojau, kur siųsti laišką. Taip ir nesupratau, kodėl tada pabėgai. Juk galėjai gyventi čia. Su patogumais, be rūpesčių.
- Aha, kur gi ne. O tos žilos sruogos tavo plaukuose mados klyksmas, taip? Juk abu žinom kokie problematiški yra pinigai.
- Vis dar toks pats tiesmukiškas ir išmintingas. Man trūko šito.
- O man laisvės ir pilnaverčio gyvenimo. Todėl ir palikau auksinį narvą. Vis dar nepasakei, kodėl aš čia.
  Į kambarį įžengia liokajai su padėklais. Viename katalogo nuotraukai tinkami sumuštinukai ir porcelianinis arbatinukas. Kitame, didelei mano nuostabai, ūkiškai atrodantis sumuštinis su sūriu, svogūnais bei kumpiu ir bokalo dydžio puodelis kavos. Pamačiusi mano akis Meira šypteli.
- Aš kaip ir tu atmintimi nesiskundžiu. Nejau manei, kad vaišinsiu tave tūkstančius kainuojančia nesąmone?
    Nusišypsau, nieko nelaukęs griebiu pusryčius, sukeldamas tarnams pasišlykštėjimą. Meiros vaizdas neerzina, netgi truputi linksmina. Ji mane tokį matė šešis mėnesius. Palaukusi, kol paslėpsiu pilve visą sumuštinį, namų ponia pastumia holoknygą. Tai byla. Nesakęs nei žodžio imu skaityti.
Anika ir Seria Karlston Roffelin. Dvynės, abiems po septyniolika metų. Užmigo kartu. Kolkas sužeidimų nėra, jos miege dvi savaites. Stebuklas, kad Meira mane iškvietė tik dabar.
- Į ką aš žiūriu? – klausiu nepakeldamas akių nuo bylos?
- Mano dukterėčias iš motinos pusės. Pažadink jas.
- O kam tau aš? Tu bėdų su pinigais lyg ir neturi.
- Nes prieš tave buvęs Vedlys mirė sapne. Neištvėrė nei penkių minučių.
  Įdomu. Vedliai sapnuose būna sužeidžiami gan retai, o mirtys per visą istoriją buvo tik dvi. Ir tai pačioje pradžioje, kol Vedliai nebuvo patyrę.
- Kurios sapnas jį pražudė? – padedu bylą, pakeliu akis į Meirą.
- Abiejų. Jos užmigo ir sapnuoja kartu.
- Iš kur žinai?
- Atskirtos jos ima merdėti, raumenys persitempia, jos dūsta. – moters veide atsispindi skausmas. – Prašau, pažadink jas.
- Gerai, - baigiu gerti kavą. – Bet čia ne visi namų darbai. Man reikia mirusio Vedlio istorijos, kažko, kas jas tikrai gerai žino, nors kažin ar tai įmanoma šitoj tuštybės mugėj.
  Mano žodžiai priverčia Meirą šyptelėti. Ji paspaudžia vieną iš pulte esančių mygtukų ir jau matyta liokajų pora įneša keletą bylų. Paskui juos eina vyresnis, gyvenimo iškankintas  vyras. Sprendžiant iš laikysenos taip pat liokajus. Jo veidas kupinas kančios. Nelaimėlis sustoja per porą žingsnių nuo stalo, spokso į kilimą. Jaunesni liokajai pasišalina su padėklais. Palaukusi, kol jie išeis miliardierė atsisuka į vyresnį liokajų.
- Tai Tanarijas – asmeninis dvynių liokajus. Jis su jomis nuo jų kūdikystės. Jis jas žino taip gerai, kaip tik galima žinoti. Ir myli... – priduria.
  Linkteliu vyriškiui, jis atsako vangiai, vos vos linkteli. Imu skaityti Vedlio charakteristiką. Tai geras Vedlys, bet nekantrus, sunkiai susikaupdavo. Galbūt tai jį ir pražudė? Mirties priežastis galvos sutrenkimas. Išbuvo sapne tris minutes ir šešiolika sekundžių. Iš leistino pusvalandžio intervalo tai vos keli žingsniai. Kas galėjo jį nudėti vos patekusį į sapną?
  Kitoje byloje išvardintos paauglių dienotvarkės. Kelintą valandą, ko ir kiek mokosi, kur treniruojasi. Nieko vertingo. Tai, kad daro nereiškia, kad mėgsta. Pakeliu akis.
- Noriu pasikalbėti su liokajum, - išgirdęs tai jis krūpteli. Bijo. – Tik mes dviese.
- Vadinasi įsikurti nenori? Nors tavęs niekada nežavėjo šių namų komfortas.
- Įsikursiu, jei liepsi tarnams rasti mažiausią, praktiškiausią ir labiausiai į sandėliuką panašų kambarį.
- Gerai, - Meira atsistoja, pasitaiso sijoną. – Palieki jus, einu tvarkyti. Tanarijau, kai baigsite palydėk Vedlį į dvynių kambarį.
Liokajus atsako linktelėjimu. Meirai išėjus tarp mudviejų tvyro nejauki tyla.
- Manęs gali nebijoti. Aš ne vienas iš jų, manęs nedomina šių namų paslaptys. Tenoriu žinoti, kas joms patinka, kas svarbu. Kuo jos domisi, ko bijo.
Liokajus ima žvalgytis, suka nuo manęs akis.
- Na sakyk gi. Juk ne amžinybės eleksyro recepto prašau. Kodėl taip sunku?
Matau, kaip vyras sukaupia drąsą, atsidūsta, pakelia akis.
- Panelės turi paslaptį. Kadangi visi jas vadina tiesiog dvynėmis, jaunosios ledi norėjo tapti unikalios. Jos slaptai nusidažė po vieną plaukų sruogą ypatinga spalva. Panelė Seria turi mėlyną sruogą, o Anika raudoną. Tik taip jas gali atskirti tas, kuris nepažįsta. Panelė Anika atrodo rami, tačiau yra šalto proto, stiprios sielos. Seria nors atrodo stipri yra svajotoja. Kai buvo mažos, mėgdavo klausytis istorijų apie laukinę gamtą. Nuolat skaičiau joms knygas apie išnykusius gyvūnus. – Tarno skruostu rieda ašara. Matau, jog nori dar kažką pasakyti, bet nedrįsta.
- Pasakyk viską. – prašau. Kiekvienas žodis svarbus, kiekviena smulkmena gali padėti jom sugrįžti.
Jis atsidūsta:
- Kartais man atrodo, jog joms būtų geriau, jei jos neatsibustų. – sušnibžda Tanarijas.
  Tarnas apsisuka ir eina iš kambario. Galiu tik sekti paskui jį. Einame per ilgą koridorių, lipame laiptais, dar vienas koridorius. Visur tiesiog persisunkusi prabanga. Ji mane slegia. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl tada išėjau. Viena iš daugelio. Mums einant liokajus neištaria nei žodžio. Turbūt pasakė daug daugiau, negu norėjo. Dabar bijo, kad tai pasieks Meiros ausis. Na jei ir pasieks, tai tikrai ne iš manęs.
Pasiekiame kambarį koridoriaus gale. Mums įėjus galvas pakelia trys seselės bei pora daktarų. Kambario viduryje stovi didelė plati lova, joje guli merginos. Visiškai identiškos. Puikiai nuaugusios, taurių veidų, juodų, lyg smala plaukų, kurie dengia pečius. Tikros princesės.
- Panelių trukdyti negalima, prašau išeiti, - pareiškia vienas iš daktarų.
- Aš Vedlys. Atėjau išvesti jų. Ar pasakyti poniai Meirai, kad mane išvijot?
  Mano žodžiai priverčia visus sukrusti, tuoj pat gaunu migdomųjų, man siūlo maistą, vandenį, net masažą. Atsisakau visko, liepiu padaryti gulėjimui tinkamą vietą tarp merginų. Nors ir bambėdami daktarai paklūsta. Nusirengiu džemperį, nusiaunu batus. Tanarijas stebi mane vilties kupinu žvilgsniu. Nustatau išėjimo laiką, jis mane prikels po pusvalandžio, jei dar nebūsiu išėjęs pats. Atsigulu, suimu abiejų merginų delnus. Užmerkiu akis.
- Beprotis, - girdžiu vieno daktarų žodžius. – Ir savižudis.
Garsai nutyla. Aš paneriu į svetimą sapną...
2012-06-21 17:34
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą