Kada nors tavo žemė taps mano žeme.
Tu braidysi su bitėm po dangaus pievas
ir ganysi Dievo marges.
Iš tavęs bus daugiau naudos,
nei iš ožio pieno,
nes ožiai pieno neduoda.
Ir viskas taps taip nuogai aišku,
jog tu net susigėsi nuo žinojimo,
Bet nebus kur eiti,
Visi keliai sutekėjo į jūrą.
Aš žinau, kad ilgėsies
takelių, net autostradų,
mašinos ir troleibusų.
Tu netgi pradėtum pirkti bilietėlius,
padėtum neišvaizdžiai vairuotojai pataisyt nukritusius ūsus.
Bet tavo keliai sutekėjo į jūrą.
Kada nors tu šauksies savęs kaip žiogai šaukias pavasario.
Ir sapnuosi pasibaigusio galiojimo Dievo šešėlius,
Tyliai bumsės žemių lietus
į medinį stogą.
Keliausi žemyn,
Ir visas pasaulis
rodos tilpo senelio švarke
Truputį smelio į panages,
kad prisimintum kaip kvepia jūra.