Kai nyksta laikas

Vėl upė dūsauja, skalaudama krantus,
Tokia nustebus mano pasirodymu.
Sustojo rytmetis, pabalęs ir kantrus,
Ir debesys apkvaitę, vėjo lodomi.

Štai ten, už upės vingio, akmenys balti
Per jauną žolę stiebiasi švytėdami.
Dabar nakty prie jų prisėda jau kiti...
Kiti ir jie, man šilumos neduodantys.

Palinkęs senas gluosnis prausias vandeny.
Gal geria jis, vis troškulį malšindamas?
Sugrįžta kūlversčiais, atsiverčia many
Siaurutis kelias, avietynuos skendintis.

Taip nyksta laikas šis. Dabar jau nebūty
Lyg aidas sklinda atminimai tirpstantys.
Ir tu, pasauli mažas, telpantis many,
Ilgam dar pasilik mėnuliu dylančiu.