Trupiniai

Tavo akyse vėl verkia Kinija,
Stikliniai laumžirgiai 
pasiklydo miške.
Kaip gražiai šiąnakt ganosi
mirštantys drugeliai,
kaip skaniai kvepia
mirtis.
Lietus nebeteko prasmių,
visos kelionės į Saulę nutrūko.
Tarsi lapai būtų žali
patys savyje,
tarsi jie gimtų iš našlaičių svajonių.
Jie buvo trys pamestinukai
ir neaugino žirgo.
Veikiau juos pačius žirgas užaugino.
Supinkim beržui kasas,
Bus smagiau joti į naktį.  
Gražu buvo stebėti
žaidžiančius Mėnulius,
Žavu buvo žinoti,
jog iš tikrųjų ten nieko nėra.

***


Tavo rankose vėl teka Kinija.  
Bitės ežero paviršuj
iriasi į dangų,
o žirgai vis dar augina
vaikus.