Ant kalvos...

Kažkur tolumoje, ant uolos viršūnės stovi vyras. Aukštas, ilgais plaukais, visas apsidangstęs kailiais. Vėjas, gaivus šiaurės vėjas, tirpdantis sniegą, nešantis pavasarį ir verčiantis retkarčiais sudrebėti kūną, pučia stovinčiajam į veidą.
Vyras prisimerkęs. Žvilgsnis įbestas kažkur į tolį, į švininį šaltą vandenyną, išnykstantį už įlankos ribų. Virš vandens skraidančios žuvėdros lyg baltos žvaigždės skaisčiame mėlyname danguje piešia ratus, neria žemyn, klykia. Vyro veide lengvai atsispindi šypsena.
Apačioje, skardžio papėdėje, bangos atkakliai trankosi į uolų sieną su viltimi, kad kada nors ją sugriaus - gal po šimto metų, gal po dviejų, gal po tūkstančio. Laikas nesvarbu. Žmonės nesvarbu. Viskas išnyks. O bangos ir toliau puls uolą.
Samanom apaugusi uola, kedenama jūros vėjo, toli išsikišusi į įlanką. Tai lyg vieta atsispirti ir skristi. Tapti paukščiu, tapti žuvėdra, klykti, kovoti su vėju ir jam pasiduoti, ir skristi. Vyras klausosi vėjo giesmės, giedamos kažkur apačioje, tarpeklyje. Iš debesų išnirusi saulė meta žaižaruojančius atšvaitus ant vandens paviršiaus. Vienas spindulys žybteli ir ant kalavijo ašmenų, per trečdalį plaštakos išlindusių iš odinės žalvariu pakaustytos įmautės.
Vyras atrodo stambus, raumeningas, kailiai praplatina jo ir taip plačius pečius dvigubai, todėl jo išvaizdą galima drąsiai pavadinti iš didvyrių laikų nužengusio valdovo vaizdu, nors jis tėra pats paprasčiausias karys. Ne, ne pats paprasčiausias… Karys, kuriam karas jau baigėsi.
Vyras nusimeta nuo akių plaukus ir grįžteli atgal. Už nugaros, ten, žemai - slėnis, ežeras ir iš akmenų bei medžio suręstas namas. Jo namas. Toji vieta, kuri sugeba nuraminti dvasią, pailsinti nuvargusį kūną ir protą, išvalyti mintis. Kiek kairiau - senos pilies griuvėsiai. Dideli grubūs akmenys, dabar jau tik vietomis išlaikę sienų pavidalą, stovi ar
guli krūvomis, primindami laiką. Geriau įsižiūrėjus, vietomis dar galima aptikti pajuodavusio kraujo, menančio žiaurias praeities kovas, prosenelių, senelių, tėvų karus. Kai kur, kur negalėjo prieiti žvėrys, dar galima aptikti ir kaulų, su išlikusiais aptrūnijusiais odinių šarvų fragmentais. Paieškojus dar galima rasti ir sulūžusių ginklų geležčių — kalavijų, kovos kirvių, iečių. Vaikystėje vyras čia buvo radęs ir dar visai sveiką skydą. Bet išsigandęs kaulinės griaučių rankos, tvirtai gniaužusios skydą už rankenos, numetė savo radinį tolyn ir persigandęs parbėgo namo.
Vyras žvilgsniu glosto pilies sienas. Glosto samanas, žyminčias laiką, glosto subyrėjusius akmenis... Ir apsisukęs pasileidžia bėgti.
Sunkus kalavijas dunksi į šoną, slegiantys kailiai užgula pečius, bet vyras, plevėsuodamas plaukais, pasileidžia žemyn, į skardžio papėdę, tada tolyn, ant kitos uolos, vėl žemyn. Iš po kojų, apautų storais odiniais batais ir papuoštų vario kniedėmis, tykšta vanduo, kai jis bėga per paplūdimio smėlį, toki šaltą ir šlapią. Jo žingsnių aidas atsimuša tarpekliuose, jo juokas aidi tarp uolų… Segė, laikiusi apsiaustą susegtą ant krūtinės, atsisega, ir apsiaustas lieka gulėti kažkur toli užnugaryje, ant drėgnų tuščio pajūrio akmenų.
Vyras visas šlapias, apsitaškęs bangų purslais ir pavargęs. Pats nežinodamas dėl ko taip elgiasi, bėga toliau, bet po kiek laiko ima lėtinti... lėtinti... Paskutinė uola. Žvilgsnis į vandenyną. Šaltos bangos ant pavasariškai švininio saule blizgančio vandens paviršiaus. Žuvėdros. Ir tyla, apreiškianti save vėjo gaudimu, paukščių klyksmais, bangų dūžimu į skardžius. Jokio plieno žvangėjimo. Jokių agonijos riksmų.
Karas baigėsi. Nors vienam žmogui...
Vyras pergalingai iškelia kalaviją sau virš galvos ir gerai atsivėdėjęs sviedžia jį į banguojančią jūrą. Kryžiaus formos žudymui skirtas įrankis nubrėžia erdvėje virš bangų puslankį, paskutinįkart prieš amžinai dingstant sužvilga saulėlydžio spinduliais ir beveik be purslų panyra į šaltą vandenį.
Dangumi plaukę kamuoliniai debesys virsta plunksniais debesimis, o horizontą nurausvina saulės laida. Vakaras. Pavasario vakaras. Ramus, be audros, bet kartu ir su gaivališka energija, kurią leidžia pajusti jūros vėjas. Vyras laimingas pro pramerktas akis žiūri į besileidžiančią saulę. Tada apsisuka ir lėtu žingsniu patraukia atgal. Pasiima permirkusį kailinį apsiaustą, užsimeta jį ant pečių, išima iš smėlio jau beveik bangų užneštą sagę ir grįžta atgal. Vėl atsistoja ant savo uolos. Raudona saulė meta oranžinius spindulius ant pilies griuvėsių. Ant vieno iš išlikusių kuorų tupi varnas. Juodas paukštis pakreipia galvą, vienintele akim nužvelgia vyrą ir patenkintas kažką krankteli. Vyras jam nusišypso ir patraukia namo. Į slėnį.
Saulės slėnyje nebesimato. Ją užstoja aplinkinės uolos ir pilis. Čia, slėnyje, jau vyrauja vakaro prieblanda, o namo langai jaukiai švyti geltona židinio liepsna. Sugirgžda durys, erdvė prieš įėjimą į namą nušvinta ir ant laiptų, apsupta gelsvos šviesos aureolės, pasirodo jauna moteris. Ji šypsodamasi žiūri į vyrą.
— Tu visas šlapias.
— Aš atsisveikinau su kalaviju.
Namo gilumoje pasigirsta kūdikio verksmas ir abu žmonės dingsta geltoname bei šiltame nuo židinio ugnies namo viduje.