rašyk.lt: Kūriniai / Barbera / Ką reiškia būti kvailiu?

Ką reiškia būti kvailiu? Elgtis neapgavotai, stačia galva kristi į painius reikalus, priimti nepalankius sprendimus sau bei visada klausytis širdies balso... ne proto, deja. Jei visi šie apibūdinimai yra portretas kvailo žmogaus - tai aš, malonu susipažinti - Kvailė. Niekada nebūčiau išdrįsusi savęs taip apibūdinti, tačiau pastaruoju metu (meluoju, ištisą jaunystę) elgiuosi būtent taip, kvailai. Taigi, ką aš darau, kad sau užsitarnavau tokią „intelektualią“ etiketę. Atsakymas labai paprastas - įsimyliu. Žmonės kalba, jog meilė yra pats gražiausias, tyriausias ir pats pačiausias jausmas kokį tik žmogus gali jausti. Ji suteikia žmogui sparnus, kažkokie antgamtiški drugeliai skraido pilve, nori lėkti, skristi... ir vėliau žemai kristi.
Tikriausiai daugelis mane pavadintų pesimiste, tačiau turiu jus nuvilti - aš pati didžiausia optimistė, tik giliai širdyje. Blaškausi kaip drugelis, nuo vieno meilės žiedlapio prie kito, ieškodama kažkokio stebuklingo jausmo, abipusės šilumos, ramybės. Kaip sunku apibūdinti tą jausmą, kai jau rodos randi žmogų, kuris reiškia viską, tačiau nei pati nesuvokdama kodėl, jis kaip drugelis išskrenda... išskrenda kažkur toli, toli mintimis nuo manęs, toli kūnu ir siela bei tampa tokiu nepasiekiamu, jog imasi rodytis, jog visa tai buvo tik sapnas, saldi akimirka uždraustos meilės. Prabudus iš sapno apima ilgesys, pats baisiausias Dievo sutvėrimas. Tai toks jausmas, kai atrodo širdis išlėks iš krūtinės, plaučiuose trūksta oro, o šaltas drebulys skverbiasi nuo kojų piršų ligi pat galvos. Mintys sukasi it voverės rate, nesuprasdamos ko ieško, ko tikisi. Baisiausias visgi ne ilgesys... baisiausia yra viltis. Ji sužybsi atšalusioje širdyje ir kūną trumpam užlieja šiluma. Ta kvaila mintis, kad viskas bus gerai, jog kažkokiu, niekam neaiškiu mistišku būdu jis parašys, gryš, apkabins ir aš vėl panirsiu į saldų sapną. Deja, viltis kaip kokia kekšė aplanko kievieną kartą, suteikia malonumo kelioms minutėms ir išeina, nepalikdama jokio pėdsako, tik tuštumą.
Kartais atrodo, jog gyvenimas yra ištisas „de žavu“, tik veidai skiriasi, o istorijos daugmaž tos pačios. Visada savęs klausiu, kodėl nepasimokau iš kievienos istorijos? Kodėl kartoju tas pačias klaidas? Turiu atsakymą į šį klausimą - viltis...

Blogas komentaras Rodyti?

2012-06-11 11:38

gunta

TAI YRA EGOIZMAS (citata):
"Mintys sukasi it voverės rate, nesuprasdamos ko ieško, ko tikisi. Baisiausias visgi ne ilgesys... baisiausia yra viltis.Ji sužybsi atšalusioje širdyje ir kūną trumpam užlieja šiluma. Ta kvaila mintis, kad viskas bus gerai, jog kažkokiu, niekam neaiškiu mistišku būdu jis parašys, grįš, apkabins ir aš vėl panirsiu į saldų sapną." , – žemiau esančiame komentare, (mano, jei atsiras dar naujų, dabar man berašant) aš citavau šitą citatą, jau kalbėdama apie tai, kad pas lyrinį subjektą veikia ne Meilė, o Egoizmas, aistros,
(turėjau mintyje, dar pasakyti apie Ilgesį, nes citatoje yra ir Ilgesys traktuojamas kaip kažkas negatyvaus dvasinėje būsenoje;
TAI PAPILDAU KOMENTARĄ, dar ir apie ilgesį; Citata ta pati;
ILGESYS, yra tikrai ne baisiausia, o labai geras reiškinys. Tai variklis, gražiausioms dainoms, poezijai, muzikai, skulptūroms - KŪRYBAI.) štai ko dar nepridėjau, juk toje citatoje - toje atkarpoje vėl kalbate ir apie Ilgesį labai skurdžiai - be filosofinės išminties; tai Dirva Kūrybai - ilgesys. (tai EGO, ne meilė).

Skiriate, kada dienoraštinis įrašas, arba memuarai gali būti tik asmeninė istorija, asmeninis įrašas, o kada jau literatūrinis kūrinys. Literatūriniu grožiniu jis bus tik tada, kada kalbėdama apie meilę, ilgesį, viltį, tikėjimą, turėsite filosofinės išminties - tada jūsų plėtotė tų minčių, traktavimas tų dalykų epizoduose įgaus išliekamąją vertę dvasinių vertybių skalėje; Štai tada dienoraštinis įrašas bus meniniu literatūriniu tekstu. O KOL taip nėra, jūs galite tuos savo išgyvenimus ir supratimą gvildenti pati, per dzen budizmo prizme ir praktiką, juos analizuodama, (asmeninio pobūdžio dienoraštinis įrašas bus - arba eiti pas psichoanalitiką - jei Lietuvoje tokių yra, tikrų, ir jei jums nepavyksta pačiai surasti kas yra kas, ir kaip sugražinti sielai pilnatvės gyvenimo būseną.)

Tai gi, dar pakartojau tą pat citatą, kad pailiustruot ir Ilgesio traktuotę jūsų tekste, kuri stokoja išminties. Juk rašote tekstą kaip grožinį literatūrinį, taip?..O turėdama filosofinės išminties, jį galėtumėte išvystyti iki ESĖ žanro, su ta medžiaga, kurią turite. Kalbėti - rašyti, mokate; tik išminties filosofinės nėr. Tekstas arba vizitas arba dienoraštinis.

Viskas bus gerai - jei pati savo jausmus analizuosite ir auklėsite. ( jei neturite pamato, ant ko atsistoti - kokia kryptimi auklėti - užsiimkite joga. ten trys aspektai ir fizinio kūno, ir kvėpavimas - pranajama, ir psichinio kūno; meditacija. Ir griebusi bet kurią iš aistrų, savijautų, kurias aprašėte - praktikuokite, pažiūrėkite to filosofinio pamato kampu.) nebevadinsite Vilties kekše, meilės - kvailumu, o ilgesio baisiu dalyku. Tai potencialas kūrybai, potencinė energija kūrybai. (žinokite iš visų gyvybės formų žemėje žmogus nuo kitų skiriasi tik tuo - kad jis užsiima KŪRYBA - suvokia save. Tai gi Ilgesys ne baisus dalykas - tai potenciali dvasinė būsena kūrybai.)

Ilgesys - potenciali dvasinė būsena kūrybai, o Viltis - energijos talpykla, kurios prireikia aplinkybėms susiklosčius.
Pažiūrėkite filmą, "skruzdžių karalius", baisiausia vieta - kada vaikinas pats ima paralono gabalą ir ramiai sau vyniojasi ant akių, jo smegenų trankymui. (jis taupo energiją, ir progai pasitaikius, jos turi..."

ŠIURPUS filmas, bet geras. (ta vieta pati stipriausia filme, ir prasisunkia giliai, tas epizodas, iki pasąmonės.)

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas

Blogas komentaras Rodyti?

2012-06-11 10:18

gunta

yra toksai posakis - viltis durnių motina, bet motina savo vaikų - nepalieka;
jūsų tekste atrodo bandyta plėtoti tą mintį, o gal savo kažkokius dienoraštinius pamąstymus
įvilkti į tą mintį. pavadinimas ir paskutinis sakinys - pabrauksiu, tai akivaizdžiai bandyta įsprausti tuos pamąstymus į tą minties rėmą - į tą apibrėžimą, kad ji motina o motinos savo vaikų nepalieka
citatos:
"Ką reiškia būti kvailiu? Kartais atrodo, jog gyvenimas yra ištisas „de žavu“, tik veidai skiriasi, o istorijos daugmaž tos pačios. Visada savęs klausiu, kodėl nepasimokau iš kievienos istorijos? Kodėl kartoju tas pačias klaidas? Turiu atsakymą į šį klausimą - viltis...";

postringavimai apie meilę čia yra labai klaidingi - niekur čia nėra meilės apraiškų, greičiau hormonų šėlsmas ir nesubalansuota dvasinė savijauta dėl didelio egoizmo - patenkinti savo dvasinę aistrą, truks pliš.
TAI YRA EGOIZMAS (citata):
Mintys sukasi it voverės rate, nesuprasdamos ko ieško, ko tikisi. Baisiausias visgi ne ilgesys... baisiausia yra viltis. Ji sužybsi atšalusioje širdyje ir kūną trumpam užlieja šiluma. Ta kvaila mintis, kad viskas bus gerai, jog kažkokiu, niekam neaiškiu mistišku būdu jis parašys, grįš, apkabins ir aš vėl panirsiu į saldų sapną. , – jei tai būtų meilė, tada būtų mintys protingesnės, ne kvailos (kad tik suryžtų) kaip klostosi tam žmogui, ar viskas su juo gerai - sveikas gyvas doras - ar neskriaudžia, pats to nesuvokdamas savo sielos. (meilė tokiais klausimais reiškiasi, o ne tokiais kokius jūs vardinote.) pas jus ego. (kada žmonės užmiega - adijalą tempe kiekvienas į savo pusę, visiškai nejausdamas - kad nukloja aną kuris šalia. Labai retai, bet būna, kad ir motina nugula savo naujagimį, todėl nerekomenduoja jo migdyti šalia, nors jis ir daug lengviau užmiega - nes jam ramu ir saugu, pradžioje. Kodėl nenugula - todėl kad miega vieną akį atmerkusios. pačios to nejausdamos.) taip ir suaugę, kada užmiega aadijalą t.y. antklodę, tempe kiekvienas į savo pusę. Tai gi - išėjo, o tu lauki kad sugrįžtų stimuliuoti jausmo drugeliai pilve. tai ne meilė, tai aistra kurios nelaisvėje randasi siela. ego, bet ne meilė.) ir sekantis momentas pažiūrėk, koksai ego agresyvus, atkreipk dėmesį į kalbėseną (koks jis agresyvus, jei negauna ko nori.)
CITATA: "Deja, viltis kaip kokia kekšė aplanko kievieną kartą, suteikia malonumo kelioms minutėms ir išeina, nepalikdama jokio pėdsako, tik tuštumą. ", – na, tik durniams viltis yra - kekšė, (o tiksliau tik aistrų vergui Viltis gali būti kekše), o laisvam nuo aistros, viltis gali būti energijos talpykla - neleidžianti jai tuščiai degti; kažkada ir Saulės energija išseks, saulė išdidės atvės, o paskui susitrauks ir taps nykštuke - metamorfozės, tai jau bus ne šviesa;
. viltis palaiko energiją neduoda jai sudegt tuščiai, (jei atidarai žiemą duris ir kurstai pečių, jei šilumos trasos šildo lauką ir žaliuoja žolė, kuri turėtų miegoti po sniegu ir kaupti energiją pavasario laikui);

ir jei atsitinka atsitiktinumas, susiklosto palankios aplinkybės išlipti iš duobės, kurioje žmogus išgyveno be vandens ir be maisto jau savaitę, jam u-teks energijos, fizinių jėgų, tai padaryti - užteks energijos išlipimo veiksmui , ji nėra tuščiai sudegusi, ji ramiai buvo saugojama Vilties talpykloje; yra nesudegusi kurstant aistras. Malkos sudega - židinys užgęsta, kambarys išvėsta. Bet jos visada bet kokiu atveju sudegs. Viltis ir yra tos malkos, kurios šildo, o ne kekšė, ir sutaupo jėgas veiksmui.
pažiūrėkite, kokia agresija; "gryšk gryšk, kada apie save; ir negrįžta; tada "kekše, kekše" - kodėl nepažiūrėt į savo tariamą meilę kaip į kekšę, tai yra į save; jei myli džiaugiesi, kad su žmogum viskas OK.

JŪSŲ TEKSTAS neliteratūrinis; kalbant apie meilę ir viltį; jame didelė stoka filosofinės išminties, todėl tekstas virsta asmeniniu dienoraštiniu, nors dar geriau, medžiaga savo psichoanalizei, t.y. įžanga apsilankant pas psichoanalitiką, kuris (jei profesionalas) gali padėti jums tapti savo aistrų šeimininku, valdžia, o ne vergu.

ne literatūriškas tekstas - dienoraštinis, nors dar geriau, vizitas pas psichoanalitiką;

Pabaigoje (jei nežiūrėti į skurdų turinį požiūrio atžvilgiu į meilę, viltį...) rašote gražiai- lyriškai, gyvai, gal pabandykite kurti poeziją. (ką jaučiate bandykite išreikšti kokiu nors vaizdu žodyje - vaizdas tai išraiškos priemonės; tegul tame veikia daiktavardžiai; arbatinis, puodelis, kirvis, vanduo, ugnis, oras, lapas sprogstantis apėjęs amarais ir didelė kaip karvė boružė, va va, šlemščia amarus - braukia kaip suodžius ir lapelis tiesiasi - randeliai lyginasi...
Skaitytojas visiškai nežinos ką jūs rašote, o jūs realizuosite į kūrybą savo energiją, įvaldysite savo aistras ir gal priartėsite prie to - kas yra meilė, o nevadinsite meile avitaminozės.

NENUSIMINKITE IR DŽIAUKITĖS, nes tai nėra nenormalu, jausti aistras; tai labai gerai;
(Paaugliai praeina tą etapą, o tiksliau kiekvienas žmogus tą praeina paauglio stadijoje. Tai normalu, tik neužsiciklinkite, kad tai yra meilė, bet tai gražus turtingas laikas įvaldyti savo aistras, o ne joms pataikauti, kol jos jus visiškai sutrėkš. Yra toks posakis "osvoboditsa ot strastei" - tai yra, "išsilaisvinti iš aistrų" "Tapti nepriklausomu nuo aistrų" "Prarasti priklausomybę aistroms", "Išsilaisvinti nuo aistrų priklausomybės"- tai reiškia tapti laisvu. (laisvas pajėgus jau ir mylėt. nelaisvas tarnauja aistroms. Tik nereikia išnaikinti aistrų - lavonas nieko nejaučia. Esmė – ar tu jas valdai, ar tu joms vergauji.)
ATKREIPKITE DĖMESĮ, tai svarbu, kad ne nuo aistrų išsilaisvinti, ne aistras sunaikinti, o nuo priklausomybės joms; Aistros yra labai gerai - tai medžiaga, juk gyvas esi; lavonai nejaučia aistrų. negali nei išsilaisvinti, nei vergauti joms;

Tai štai;
kaip jau minėjau, Jūsų tekstas - vizitas pas psichoanalitiką, bet ne literatūrinis. Bet viskas normalu, labai normalu, tik maišote kas yra kas, kol neturite išminties, o ji duodasi ne su metais, o su darbu metuose; darbu su savo aistromis, ugdant savo jausmus - sąmonėjant; (TAI GI, jei nebus aistrų, nebus ir medžiagos - dirvos, kur galima samonėti. Aistros tai priemonė. ) o jūs . dar nepažinote meilės. ji niekam nepriklauso - ji laisva ir visada yra, stiprus gali ją ir pažinti. o jei ant jūsų aistros jodinėja, jūs joms visas jėgas ir atiduodate.

tai tiek. Smagios kūrybos jums. (skirkite kas yra grožinė literatūra, o kas psichoanalizė - NORS ir psichoanalizė gali būti meniniu literatūriniu grandioziniu kūriniu, jei joje nestokosite filosofinės išminties ir raiškos - išraiškos priemonių. Juk memuarų asmenybės nelaikome dienoraštiniu asmeninio pobūdžio įrašu - asmenybės nestokoja išminties - santykis į reiškinius, reiškinių traktavimas yra visai kitoks; viltis nėra kekšė - ugdykite savo jausmus, auklėkite juos, imkite į savo rankas, o nevarkite aistros rankose.

Įvertinkite komentarą:

Geras Blogas