trumpa emocionaliai nuspalvinta istorija

Už lango žydi pavasaris, o šitoj skylėj šalta. Pusmetrinės mūro sienos per ištisus dešimtmečius žiemų įšalo į užburta ledo karalystę. Ir vis dėl to čia skylė: šalta, tamsu ir dvokia. Užgesinu nuorūką ir grožiusi savo darbo vaisiais. Visi svečiai tvarkingai išrikiuti lentynose ir ant žemės palei sieną sandariai užvakuotuose stiklainiuose. Nupurto šaltis. Žiaurus darbas per dienų dienas kiurksoti tamsiame ir pelėsiais dvokiančiame pusrusyje ir vakuoti į stiklianius čia užsukančius. Nesuprantu kam to reikia, bet darau. Neįsivaizduoju nei kas aš, nei iš kur. Tiesiog esu čia ir dabar, darau tai, ką darau. Tik kartais Kažkas vis pasibeldžia paširdžiuose ir rėkia nesavu žvėries balsu TAIP NETURĖTŲ BŪTI! Kartasi sutrinku.
Šį kartą Kažkas tyli. Aš irgi tyliu. Mėgaujuosi tyla.
Į mano darbo vietą užeina jauna mergina. TAIP NETURĖTŲ BŪTI! Netikėtai sušunka Kažkas. Aš net krūpteliu, o mergina nepatikliu klausiamu žvilgsniu dėbso į mane.
- Atsiprašau, buvau užsnūdęs, - išlemenu aš.
Mergina likteli galva ir tiek. Niekada nesupratau, kodėl tie žmonės užsukantys pas mane visada tyli.
- Gal gersite arbatos?
Mergina vėl, kaip ir anąkart, linkteli galva. Tik dabar pastebėjau kokia ji graži. Moteriškas, gana lieknas sudėjimas, tamsūs plaukai ir dar tamsesnės akys. Ji šypsosi.
Susigėdęs pašoku nuo kėdės ir pasiūlau jai atsisėst. Tuo tarpu užkaičiu arbatinį ir į du puodeliu įdedu arbatžolių. Atsinešu antra kėdę iš sandėliuko. Bandau nuvalyti dulkes, bet veltui. Ji taip seniai buvo nenaudota, kad dulkės užžėlė visu grožiu. Nedrįsau sėstis, todėl pasilikau stovėti. Į galvą dingtelėjo mintis, kad gal reikėtų įsigyti nauju kėdžių. Užvirė vanduo. Užpyliau arbatžoles.
- Nieko preiš jei aš parukysiu?
Gražioji Mergina šį kartą papurto galvą. Padaviau jai puodelį arbatos ir užsirūkiau. Ji taip dailiai sėdi. Panaši į porcelianinę lėlę. Grožiuosi ja. Pas mane dar niekada nebuvo užsukusi tokia daili Mergina.
- Kuo tu vardu, - bandau užmegsti pokalbį. Bet ji tik žiūri į mane tuščiomis akimis ir tyli. Susimąstau. Aš nė pats savo vardo nežinau.
O koks galetu būti mano vardas? Gal aš niekada neturėjau vardo? Gal tiesiog man nebuvo lemta jį turėt, kaip ir visiem čia atvykstantiems?
Pastebiu, kad mergina ima nerimt. Bet aš delsiu. Ji tokia graži, tokia miela, tokia tobula. Tiesiog negaliu imtis darbo. Aš dar niekada nemačiau tokio grožio. O dabar imt ir sunaikint... TAIP NETURĖTŲ BUTI... Ir vėl Kažkas prabilo. Ima drebėti rankos, pakerta kojas. Kažkas ima vykti mano kūne, bet aš nesuprantu kas. Darosi nepatogu stovėti. Į šlaunį įsirėmė mano falas. Bandau nukreipt mintis kažkur kitur, galvoti apie darba, bet ir tai nepadeda. Graži moteris sėdi prieš mane. Jos laibi pirštai apglėbę laiko puodelį. Ji net nekrusteli, o puodelis jau prie jos lūpų. Pajaučiau nežmoniška pavydą puodeliui. Kaip norėčiau dabar būti jo vietoje ir jausti šiltas ir drėgnas jos lūpas, pirštų glamones.
- Kas jus siunčia čionais? - vėl bandau užmegst pokalbį, bet mergina žiūri imane ir tyli. Jaučiuosi šiek tiek nejaukiai. Ignoruojamas.
- Kodėl jus nešnekat? - neatlyžtu aš.
Vėl tyla. Aš nuleidžiu rankas.
Mergina padeda tuščia puodelį šalia savęs ant grindų.
- Ką gi, tikriausiai atėjo laikas atlikti tai kam čia susirinkome, - burbteliu
Mano porcelianinė lėlė atsistoja. Iš dėžės ištraukių naują stiklainį. Atsuku dangtelį ir pastatau šalia Merginos. Ji nė nemirktelėjus, i lyg tai būtų kasdieninis dalykas, įlipa į stiklainį.
- Atsiprašau... Aš nežinau kodėl... Nesuprantu kam... Žinau, kad taip neturėtų būti... Aš... Aš... - pritrūkau žodžių.
Paimu dangtelį ir kiek istengdamas lėčiau uždarau stiklainį.
Myliu tave... Lyg ir pasigirdo. Pažvelgiu į stiklainyje esančią Merginą - jos skruostu rieda ašara.
Stiklainį, kaip ir visus, pastatau ant lentynos. Užsirūkau. Dūmas sunkus ir kartus. Jaučiuosi išsekęs. Prisėdu ant kėdės, bet ilgai taip neišbūnų. Jaučiu Merginos šiltas šlaunis, jaučiu, kaiip jos pirštai glamonėja mane. Mano pasaulis po truputi byra.
TAIP NETURĖTŲ BUTI...
Dar kartą pažvelgiu į stiklainį, kuriame katik uždariau Merginą. Ji sukniubus guli dugne, veide sustingusi šypsena, akys užmerktos.
TAIP NETURĖTU BŪTI...
Jaučiu, kaip stingsta mano kūnas. Šalta ir nyku.
Už lango gimsta nauja gyvybė.