Nelabojo bučinys

Artėjant Švento Jono nakčiai
Lakstau prie upės ir žiūriu:
Kad taip man ateitį pamačius
Tarp raibuliuojančių bangų

Pilvu prie liepto prisiglaudus
Guliu, į vandenį rankas merkiu
Beveik panardinu ir plaukus
Kalbuosi su vaikystės upeliu

Kai nugara perbėga basas šaltis
Ir paukščiai medžiuose prityla
Kada mėnulio skruostas baltas
Iš debesies išlįsti bijo

Užduodu klausimą lyg burtą
Krūtinėje pasėtą, subrandintą
Gal leistumei, prašau, bent kartą
Išvysti veidą mylimo, man skirto?

Skaidrus upelis susidrumsčia
Bangų nelieka tik lygus vanduo
Ar atsakys į klausimą užgintą
Ar nuo laukimo išvaduos?

Nakties tirštumas, o gal baimė
Prikaustė gulinčią ant liepto
Išvydo šypsantį raguotą veidą
Pabandė vandenį pirštu paliesti

Jo vylius sruvo iš akių
Ir kvietė bučiniui burna
Toli dar iki giedančių gaidžių
Pabūki su manim, miela

Pasilenkiau tavęs bučiuoti
Maniau širdis sustos
Žemyn žemyn lenkiuosi
Prie meilės taip išsiilgtos

Ir pagavai glėby svaigiam
O gal vandens verpetas
Atsidaviau seniai išsiilgtam
Kai buvo maldai metas