Meilė be atsako (penkeri gyvenimo metai)

PRADŽIŲ PRADŽIA

Dangė buvo paprasta mergina, kaip ir visos šešiolikametės. Turėjo ilgus rudus plaukus, gražias pilkšvas akis, o jos aprangos stilius buvo paprastas, mėgo džinsus, sportbačius bei maikutes.
Kalbant apie draugus, ji tokių turėjo ne daug. Buvo dvi, kurios gyveno jos name, antrame aukšte, tai Mona ir Ivi. Jos visos trys gan dažnai leisdavo laiką. Eidavo po parduotuves, po parkus, vakarais susitikdavo laiptinėse ir kalbėdavosi. Net naujiuosius metus švesdavo drauge, išeidamos šalia laiptinės stebėti fejerverkų ir gurkšnoti šampano.
Bet atėjo laikas, kai Dangė nusprendė susirasti savo pasakų princą, su kuriuo galėtų ilgai ir laimingai gyventi, turėti gražius namus, vaikų, šunį, nes ji juos labai mylėjo. Kas dieną ji sėdėdavo prie kompiuterio ir pažinčių portale ONI. LT ieškojo to vienintelio. Vaikinų ten budavo daug, bet jai bet koks netiko. Tai vienas per aukštas, kitas per žemas, trečias per senas, ketvirtas neišsilavines. Sunku buvo išsirinkti tinkamiausia, tačiau vieną dieną, kai ji vėl prisijungė ONI. LT, prieš akis išvydo tai, ko ji ir ieškojo. Na gal kai kurioms merginoms jis būtų ir nepatikęs, bet jai jis buvo tas pasakų princas, su kuriuo ji sukurs savo išsvajotą ateitį.
Pirmąją dieną ji tik žiūrinėjo jo nuotraukas ir dar nedryso parasyti laiško. Bet sekančią dieną pagaliau pasiryžo. Sukaupė visą drasą ir parašė:
„Sveikas, matau būsi iš ten pat kaip ir aš. Gal norėtum susipažinti? “. Ir paspaudė mygtuką SIŪSTI... Dabar tereikia laukti atsakymo ir svajonių princo. Ji labai norėjo, kad jis atsakytų tuo pačiu, o neišpeiktų ir nepasiūstų tolyn. Kadangi tai buvo darbo diena, ji su ta mintimi sulaukti gražaus atsako nuėjo ruoštis į mokyklą.
Mokykla Dangei nebuvo mėgstama vieta, nes ji ir ten neturėjo draugų. Na, nebent savo suolo draugę, su kuria galėdavo pasikalbėti apie bet ką. Ir šiandiena, kai jos susitiko, Dangė jautė pareigą jai viską papasakoti.
- Sveika, nepatikėsi kas man nutiko, – su nekantrumu pradėjo Dangė.
- Na labas, tai pasakok, kas tokio jau nutiko, - atsakė jai Aismantė.
Dangė nė nenumanė nuo ko pradėti savo pasakojimą. Ji buvo tokia sužavėta, o gal net pakerėta to vaikinuko žavesiu ir noru su juo susipažinti.
- Susipažinau su vaikinu, - pradėjo ji, - na tiksliau dar nesusipažinau, tik radau ji pažinčių portale ir parašiau jam laišką.
- Oho, ir kuriame portale, tikriausiai ONI. LT, nes kiek žinau tau kiti nlabai patinka.
- Na taip, ten.
- Na, tai pasakok viską! – Aismantė vos ne surėkė iš noro viską žinoti.
- Ei, merginos, arba tyliau arba eikite iš klasės ir ten kalbėkitės, - prabilo matematikos mokytoja.
Vienintelė pamoka, kurios Dangė nemėgo, tai buvo matematika. Ne tik todėl, kad jai ji nesisekė, bet ir todėl, kad mokytoja buvo pačiu netinkamiausiu momentu pikta kaip širšė.
- Papasakosiu viską per pertrauką.
- Gerai.
Pamoka ėjo taip lėtai, kad atrodė jog laikas stovi vietoje. Bet Dangei tai netrugdė, ji galvojo tik apie jį, beje, jo vardas buvo Vidas. Jos mintyse sukosi vaizdai, kaip jie kartu vaikšto po parkus, parduotuves. Jai nebereikėtų nei Ivi, nei Monos, ji turėtų savo pasakų princą. Ir tada sučirškė skambutis, kuris Dangę pažadino tarsi iš miegų.
- Greičiau, eime į kavinukę, ten man viską papasakosi, - trinktelėjo Aismantė jai per ranką.
- Gerai, gerai, jau einu, - Dangė šiek tiek pyktelėjo, kad reikia pabusti iš to gražaus sapno.
Kavinukė buvo pirmame mokyklos aukšte. Jos ten dažnai lankydavosi, nes ten buvo skaniausios bandelės ir skaniausi maltinukai. Kaip ir visada jos pasiėmė po porciją maltinukų, prisėdo prie valgomojo stalo ir prasidėjo Dangės pasakojimas apie jos gyvenimo princą.
- Iš tikrųjų, tai nelabai turiu ką ir papasakoti, juk kol kas jis man dar neatsakė į žinutę, - pradėjo Dangė.
- Aš tą jau supratau, - nepasidavė Aismantė ir spaudė ją dar labiau, - bet juk nepapasakojai kaip jis atrodo, nagi.
- Ech, kad tu jį būtum mačiusi. Jis tobulas. Su akinukais, tamsokų trunpų plaukų, akys kerinčios, atrodo, kad ir iš nuotraukos, jis žvelgia į tave ir skleidžia šilumą, nuo kurios tu apsvaigsti.
- Eik tu sau, čia rimtas dalykas, - Aismantė net sustojo valgyti, - o gal jis koks magas, kuris per kompiuterį kokiais kerais prisivilioja merginas.
- Ne, tikrai ne magas.
Nors iš dalies ji norėjo, kad jis būtų magas, tada ji dar labiau juo žavėtūsi, nes jai patiko iliuzionistai. Ji mėgo internete žiūrinėti magų pasirodymus, o per televiziją ji žiūrėdavo ekstrasensų šou. Ji dievino jų pasirodymus.
Tą dieną daugiau Aismantė jos nebekankino. O Dangė ir toliau visą dieną galvojo tik apie jį. Kai atėjo laikas eiti namo, jai kažkodėl širdis pradėjo plakti dažniau. Mintyse sukosi įvairiausios mintys, ar jis atsakė į jos laišką, o jeigu atsakė, tai ką.
Tik iėjusi į namus, ji nusiavė batus, metė kuprinę į kambario šoną ir puolė įjunginėti kompiuterį.
- Ilgiausias kompiuterio krovimasis per visą gyvenimą, - pagalvojo ji.
Ir štai, pagaliau, jis pasikrovė. Prisijungė internetas. Ji jau suvedė pažinčių portalo pavadinimą ir paspaudė mygtuką ENTER. Liko vos kelios sekundės, kai ji pamatys ar jis atsakė ar ne. Tai buvo baisiausia jos akimirka iš visų. Ir štai... Jau... Ir... VALIO!!! Atsakė. Ji vos neapsivertė su kėde, kai pamatė, kad jis atsakė. Bet greit nusiramino, nes dar nepaskaitė ką jis atrašė. O gal ji be reikalo džiaugiasi. Jis rašė:
„Labas, taip, mes iš tų pačių miestų ir taip, norėčiau susipažinti“. Viskas, tai buvo palaimos viršūnė, ji tiesiog pati nejautė kaip sėdi žiūri i ekraną ir šypsosi, jeigu kas būtų pamatęs, tikriausiai pagalvotų, kad jai pasimaišė protas. Bet jai buvo nesvarbu, kas ką pagalvos, ji buvo pati laimingiausia mergina pasaulyje.
Po kiek laiko, o tai truko kažkur apie dešimt minučių, ji nusprendė, kad laikas jam atrašyti. O kadangi Vidas tuo metu buvo taip pat prisijungęs, tai jie galės pabendrauti, nereikės laukti dienos ar dviejų, kol gaus atsakymą. Taigi ji pradėjo:
- Malonu, kad sutikai susipažinti. Norėčiau daugiau apie tave sužinoti. Bet jeigu tau dar nedrasu, aš galiu pradėti pirma. - Tada ji susimąstė, ar gerai pirmai pradėti pasakoti apie save, - Kai kuriuos mano duomenis jau žinai, todėl man lieka papasakoti, ką mėgstu veikti laisvalaikiu. Dažniausiai laiką leidžiu su dviem draugėm, Ivi ir Mona. O kai jų nebūna, skaitau knygas, dažniausiai romantines, piešiu, klausausi muzikos. Na kaip ir viskas, o dabar tu pasakok. – Ir paspaudė mygtuką SIŪSTI.
Ilgai atsakymo laukti nereikėjo, nes jis buvo prisijungęs. Kol laukė atsakymo, Dangė galvoje suko planus kas bus toliau, kai jie susitiks. Ar patiks vienas kitam kaip ir dabar, ar realybė bus kitokia nei virtualus pasaulis. Pagaliau, štai jo atsakymas:
- Hmm, ką aš galiu parašyti apie savo laisvalaikį. Jį taip pat leidžiu su draugais. O kai jų nėra dažniausiai sėdžiu prie kompiuterio ir žaidžiu žaidimus arba apsilankau šiame portale ir pažiūriu, gal kas nors man parašė, kaip ir nutiko šiuo atvėju ir tu man parašei.
Kai ji perskaitė jo laišką, pirma mintis buvo, kad jis šiek tiek nuobodokas, bet viskam savas laikas, galbūt jis pasikeis, kai pradės bendrauti su ja.
- Įdomus tavo laisvalaikio leidimo būdas. Bet kažkiek panašus į mano. Na, tai gal, kad negaišti laiko, galėtumėm susitikti? Kad ir rytoj. Galėtum ateiti pas mane. Ką manai?
Ir tik išsiuntusi žinutę Dangė pagalvojo ar gerai padarė. Juk ji jo dar gerai nepažysta, tiksliau visiškai nepažysta ir sugalvojo pasikviesti pas save. Bet ji turėjo planą. Kai jis ateis, ji jo neįsileis į vidų, užteks tik pastovėti kolidoriuje ir persimesti keliais žodeliais. O gal jis net nesutiks susitikti? Na va, pagaliau išaiškės, atrašė.
- Žinai, dažniausiai aš taip nedarau, bet kažkodėl norėčiau su tavimi susitikti. Tai pasakyk savo adresą ir tada aš rytoj ateisiu pas tave. Tinka toks atsakymas?
O taip, ji geresnio atsakymo ir nebūtų įsivaizdavusi. Ji parašė savo adresą, susitarė kelintą valandą jis ateis pas ją. Dangė buvo tokia laiminga, jos net negalvojo apie tai, kad galbūt ji daro klaidą. O jeigu čia koks manjakas prisidengęs žavaus vaikinuko veidu, o gal iš tikrųjų jis nėra toks jau gražus. Na, bet jau viskas susitarta, reikia tikėtis geriausio varianto.
Kol jie rašinėjosi, Dangė nė nepastebėjo, kaip atėjo vakaras. Reikia eiti gultis ir kuo greičiau užmigti ir laukti rytojaus, kai pamatys savo princą.

Išaušo rytas. Tas ilgai lauktas rytas, tarsi pasakoje. Dangė ilgai negulinėdama šoko iš lovos ir pradėjo ruoštis. Kadangi jos tėvai anksti pradeda darbus, tai jų jau nebebuvo, o Dangei šiandiena buvo laisva diena ir nereikėjo eiti į mokyklą. Visų pirma ji susirado gražiausią bliuskutę kokią tik turėjo, pasiėmė savo mylimiausius džinsus. Palindo po dušu, pasigražino ir laukė savojo berniuko.
Laikas slinko lėtai, tarsi negailestingas padaras, kuris nori, kad jie niekada nesusitiktų. Ir tada... DIN DIN... Skambutis į duris. Dangė net pašoko nuo kėdės, jos širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi, ji nežinojo ką daryti, nubėgo prie durų, pasižiūrėjo pro akutę ir išvydo būtent tai, ką ir norėjo pamatyti. Ten stovėji jis, tas pasakų princas, kurį ji matė internete. Tada lengviau atsiduso, pasitvarkė plaukus ir atidarė duris.
- Labas, - Dangės galvoje sukosi tik viena mintis, kad tik ji neapsikvailintų, - visgi atėjai.
- Taip. Čia tau, - Vidas iš už nugaros ištraukė rožę, - nežinojau kokias mėgsti, tad atnešiau tokią, tikiuosi patinka.
- Taip, labai, ačiū.
Dangė buvo ne tik sužavėta, bet ir nustebinta. Vidas buvo ne tik nuostabus, bet ir romantiškas, kuris vaikinas pirmąjį pasimatymą pirktų gėlių merginai, su kuria galbūt susitiks tik vieną kartą. Svarbiausia, kad Vidas toks.
Jie negalėjo atitraukti akių vinas nuo kito. Žiūrėjo tarsi būtų pamatę kažką tokio nepaprasto. Šnekėjosi apie viską, kas tik šauna į galvą. Jų pirmasis pasimatymas netruko ilgai. Vos puse valandos, nes pirmą valandą namo turėjo gryžti Dangės mama, o ji nenorėjo, kad ji ją užkluptų laiptinėje su nepažystamu vaikinu.
Atėjo laikas atsisveikinti, vienas kitam palinkėjo geros dienos ir išsiskirstė. Vidas nuėjo į stotelę, laukti autobuso namo, o Dangė gryžusi į vidų žiūrėjo į rožę ir galvojo, kad tik ji žydėtų ilgai, nes yra girdėjusi tokį pasakymą, jeigu dovanota gėlė žydi ilgai, tai žinok, kad ji dovanota su meile, o jeigu ne, tai tiesiog gražus gestas. Ji pamerkė gėlę i vazą. Ir kaip tik tuo metu gryžo mama.
- Labas, - pasisveikino mama, - ką šiandiena gero nuveikiai dukrele?
- Kad nelabai ką.
Dangė nenorėjo iš karto pasakoti mamai, kad susirado vaikiną, bet ilgai slėpti negalėjo. Gal ir būtų galėjusi jeigu ne ta gėlė, kurią mama pamačiusi pradėjo klausinėti.
- Kokia graži gėlė, iš kur ji čia atsirado?
- Amm, vienas vaikinukas padovanojo. – Nedrąsiai išrėžė Dangė.
- Tai jau vaikiną susiradai? Kaip puiku. Kada supažindinsi? Nekantrauju pamatyti, matosi, kad romantiškas vaikinas.
To tik betrūko, kad Dangė imtų ir pristatytų savo mama Vidui, kai jie dar oficialiai net nėra pora. Reikia kažko imtis. Nes kitaip ne tik mama nenustos jos klausinėti apie vaikiną, bet ir Vidas gali pabėgti nuo jos, kai sužinos, kad Dangės mama žūt būt nori su juo susipažinti.
Tą vakarą ji sėdėjo prie kompiuterio ir laukė kada Vidas prisijungs prie pažinčių svetainės ir kada ji vėl galės su juo pabendrauti. Laukė gal kokią valandą laiko, kol pagaliau pamatė, kad jis prisijungė. Ji dvejojo, nes nežinojo ar jai pirmai parašyti ar jis pirmas parašys jai. Bet kai jau norėjo pradėti laišką, pamatė, kad jis pats jai parašė.
- Sveika dar kartą. Na turiu pasakyti, kad labai bijojau eiti pas tave, nes nežinojau ar tu tikrai ta žavi panelė, kurią matau nuotraukose, bet kai pamačiau gyvai, galiu pasakyti, kad nei kiek nesigailiu, nes tikrai tu žavi. Buvo smagu susitikti ir pabendrauti gyvai, būtų malonu dar kartelį susitikti. Ką manai? Ir be to, kokia tavo nuomonė apie mane?
- Labas, - kadangi ji jau nebe taip jaudinosi atsakinėdama į jo laiškus, tai ėmė ir pasakė visą tiesą, - aš taip pat bijojau mūsų susitikimo, bet tikrai nenusivyliau kai pamačiau tave. Tu man labai patikai ir malonu, kad aš tau patikau... Na, žinai, būtų malonu susitikti dar kartelį, bet iš pradžių turiu tau vieną klausimą...
Ji puikiai žinojo, kad tas klausimas jos pasakų princą gali išversti iš padų, bet vistiek nusprendė surisikuoti, nes kas nerizikuoja, tas negeria šampano, nors ji šampaną nelabai mėgo.
- Na, klausk.
- Gal būt tai pasirodys kvailą, bet aš mėgstu rizikuoti. Taigi, gal geriau praeiname tą etapą, kai reikia susipažinti ir einame prie reikalo. Ar sutiktum būti mano vaikinas???
Dabar ir vėl jos širdis daužosi kaip pašėlusi. Kažin ką jis dabar galvoja, o gal visai nebeatsakys, pagalvos, kad visai pakvaišau. O kas jeigu aš jį išgąsdinau ir dabar jo nebepamatysiu... Dangei vos nesustojo širdis belaukiant ar jis atsakys ką nors ar ne, ir jeigu atsakys, tai ką.
- Visų pirma, pritrenkei mane. Nesitikėjau to iš tavęs. Bet nežinau kodėl aš tai darau. Mano atsakymas, gerai, draugaujam.
Dabar jau geriau Dangei būtų sustojusi širdis, nes tokio atsakymo ji tikrai nesitikėjo. Bet buvo tokia pakylėta, kad atrodė, jog po kojomis pradingo žemė, jos pilve ėmė skraidyti drugeliai. Tai buvo nepakartojamas jausmas. Pagaliau jos svajonės išsipildė, dabar ji jau turi vaikiną, gražų, protingą, romantišką. Oi, turės daug ką papasakoti Aismantei, kai susitiks pirmadienį mokykloje.
Per savo svajones ir norus ji visai pamiršo, kad turi dar vienas drauges, kurioms gali papasakoti savo meilės istoriją. Pasiėmė savo mobilujį telefoną ir parašė žinutę Monai:
„Labas, ar jūs namie, gal galėčiau pas jus ateiti? Turiu gerų naujienų ir norėčiau jūsų patarimų. “
Ilgai laukti nereikėjo, ji gavo atsakymą, kad yra laukiama. Pasiėmė raktus nuo namų, pasakė mamai, kad išeina pas Ivi ir Mona ir išskubėjo į namo antrąjį aukštą.
- Sveikos, - pasisveikino su Ivi ir Mona, - kas naujo? Kažkaip senai besimatėm.
- Labas. - Ištarė Mona.
- Sveika, - pasisveikino Ivi, - tai jau tikrai, kad senai. Tai kas atsitiko, kas per geros naujienos?
- Net nežinau nuo ko pradėti. Vienu žodžiu susiradau vaikiną.
- Ką! – sušuko Ivi. – Kaip, kur, kada??? Pasakok viską, noriu viską žinoti. Einam į virtuvę, padarysiu kavos.
- Na viskas buvo taip, - pradėjo Dangė, - suradau aš jį internete per ONI. LT. Tada parašiau jam, gavau atsakymą, kitą dieną susitikome, tai yra, jis atėjo pas mane, padovanojo man rožę, pakalbėjome. Tą patį vakarą vėl susirašėme internetu. Na o tada aš jam pasiūliau būti mano vaikinu. Viskas.
- O tai jis sutiko? – paklausė Mona.
- Taip. Sutiko.
Dangė tiesiog jautė malonumą pasakodama Ivi ir Monai apie savo princą. Papasakojo viską, visas smulkmenas. Kaip jis atrodė kompiuteryje ir kaip atrodė tikrovėje.
Pas Ivi ir Mona ji užsibūdavo gan ilgai, todėl apie tai kalbėjosi gal net porą valandų. Jos gėrė kavą o paskui ir arbatą, valgė sausainius. Atėjus penktai valandai Dangė susiruošė namo. Atsisveikinusi su draugėm išėjo namo.
Namuose jau buvo visa šeima, mama ir tėtis. Jie visi sėdo prie vakarienės stalo.
- Na, tai ką šiandiena nuveikiai? – paklausė tėtis.
- Tai, kad nieko įdomaus, buvau pas drauges antrame aukšte ir viskas. – Atsakė Dangė.
Ji nebuvo uždara, kai reikėdavo kalbėtis su tėvais, bet šį kartą ji jautė, kad gal geriau jiems visko nepasakoti, o ypač apie Vidą. Nes jeigu jie per daug sužinos, tai virs kiekvienos vakarienės pašnekesiais. O ji to tikrai nenori, bent jau ne dabar.

Taip atėjo dar viena, laiminga, kupina meilės Dangės diena. Kiekvieną rytą pabudusi ji pagalvodavo, kad tai jos šansas pagaliau turėti grąžų gyvenimą su gražiu ir mylimu vaikinu. Reikia tik visko nesugadinti.
Šiandiena vėl į mokyklą. Dangė to nenorėjo, bet reikėjo, tai buvo prievolė. Arba mokaisi ir būni gera bei pavyzdinga, arba nesimokai ir būni viena iš tų blogiečių, kurie neina į mokyklą, gauna blogus pažymius. Ji nenorėjo tokia būti.
Šeip ne taip nusigavusi į mokyklą sutiko Aismantę. Dangė jau buvo pamiršusi, kad ji žut būt norės viską sužinoti iki pat smulkmenėlės, bet ji nenorėjo jai pasakoti, bent jau ne šiandiena. Dangė tik norėjo ramiai džiaugtis savo turimu vaikinu ir kad niekas nežinotū jos ir Vido asmeninių santykių verpeto. Kai ji bus pati pasirengusi papasakoti, tada ir papasakos.
- Sveika, na, pratęsime savo pokalbį apie Vidą? – nekantriai paklausė Aismantė.
- Ne, - tvirtai pareiškė ji, - nenoriu apie tai kalbėtis. Tau tereikia žinoti, kad man ir jam viskas klostosi gerai ir viskas. Kai bus laikas aš tau pati papasakosiu.
Aismantė buvo šokiruota tokiu Dangės pasakymu. Bet nusprendė, kad geriau jos paklausyti, nes paskui, jeigu ją supygdys, gali išprovokuoti ginčą, o kai susipyks, gali nebebūti geriausios draugės.
Nuo tos dienos Aismantė nebeklausinėjo apie Vidą, o ir Dangė nieko nepasakojo. Tiesiog dienos ėjo taip kaip ir visada. Mokykla, namai, draugės iš antro aukšto, ir taip toliau.
Dangė su Vidu pradėjo rašinėtis telefonu, sms žinutėmis. Taip buvo žymiai paprasčiau ir greičiau. Kai tik užsimanydavo vienas ar kitas pabendrauti, tiesiog reikėdavo parašyti sms.





























PIRMIEJI METAI KARTU

Kaip viskas vyko iki šiol jūs jau žinote, taigi žiūrėkime kas vyko toliau.
Vidas pirmaisiais jų draugavimo metais buvo labai romantiškas vaikinas, tikras svajonių princas. O Dangė nespėjo džiaugtis jo rodomu dėmesiu.
Vieną gražią dieną Vidas sugalvojo padaryti staigmeną Dangei. Jis atėjo pas ją į mokyklą, susitiko su Aismante ir jie kartu sukūrė planą.
- Padėsi man įgyvendinti planą? – paklausė Vidas.
- Na jeigu tai geras planas, tai padėsiu. – Atrėžė Aismantė.
Ir jie du ėmėsi veiksmų. Aismantė visų pirmą surado Dangę ir pasakė, kad Vidas laukia jos šalia mokyklos, atėjo pasikalbėti. Dangė jau ruošėsi eiti pas jį.
- Palauk, - sušuko ji, - gal turi tušinuką?
- Turiu, - atsakė Dangė, - pasižiūrėk kuprinėje.
Kadangi Dangė buvo kuprinę užsidėjusi ant pečių, ji atsuko ją į Aismantę ir liepė jai pačiai jį pasiimti. Aismantė pasiėmė ir leido jai eiti pas Vidą, o ji pati ėjo tęsti jo plano. Viskas ką ji turėjo padaryti, tai trečiame aukšte po palange priklijuoti mažą nedidelį žaisliuką.
- Na, tai koks reikalas, kad reikėjo ateiti čia? – paklausė Dangė.
- Pasiilgau tavęs, - švelniai pasakė Vidas, - norėjau pamatyti. Turiu tau staigmeną.
- Kokią?
- Pasižiūrėk į savo kuprinės vidų.
Dangė, nelabai suprato ką jis čia dabar šneka. Nusiėmė kuprinę nuo pečių, atitraukė užtrauktuką ir pamatė ten idėtą baltą rožę su trunpu koteliu. Ji tiesiog apstulbo, tai tarsi stebuklas, jis tikras magas, pagalvojo ji, bet paskui prisiminė, kad Aismantė lindo į jos kuprinę.
- Tai jau susidraugavai su Aismante?
- Iš kur žinai? – nustebęs paklausė.
- Neapsimetinėk, juk tu jos paprašiai, kad idėtų man tai į kuprinę.
- Na gerai, paprašiau, bet ar tai svarbu? Svarbiausia, kad tave nustebinau.
Ši staigmena buvo labai vykusi. Dangė vis dar negalėjo patikėti, kad susirado tokį romantišką vaikiną. Kažin kada ji dar sulauks kokios nors staigmenos iš jo. O kad tai bus labai greitai, ji net neįtarė.
Ilgai kalbėtis jie negalėjo nes Dangė turėjo eiti į rusų pamoką, o Vidas gryžti į savo mokyklą, kuri nebuvo labai jau arti. Atsisveikine patraukė savais keliais. Lipdama laiptais į trečią aukštą ji išgirdo mokyklos skambutį, kuris skelbė pamokos pradžią, tad ji paspartino žingsnį. Įėjo į klasę ir atsisėdo į savo vietą. Netrukus ji gavo sms.
- Nori dar staigmenų? – parašė Vidas.
- Norėčiau.
- Tai išeik į kolidorių ir pasižiūrėk po palange.
Ji pasižiūrėjo į Aismantę, ji tik nusišypsojo. Dangė paprašė mokytojos, kad leistų nueiti į tualetą. Išėjusi į kolidorių ji apžiūrėjo visas palanges, kol rado kažką priklijuotą. Pakišo ranką ir pajuto minkstą daiktą, atplėšė jį ir pamatė, kad tai mažas meškutis. Jos veide pasirodė šypsena, ji buvo tokia laiminga, kokia dar niekada nebuvo. Jis ją pakels nuo žemės jeigu ir toliau taip stebins.
Gryžusi į klasę ji nusišypsojo Aismantei ir eidama pro jos suolą parodė pradariusi delną ką rado kolidoriuje ir tyliai pasakė.
- Tai Vido darbas.
- Žinau. - Atsakė Aismantė.
O ne, jie tikrai susimokė ir abu kartu daro man staigmenas, pagalvojo Dangė. Ir kada jie spėjo taip susibičiuliauti? Nors Dangei kilo daug klausimų, ji buvo laiminga, nes turėjo Vidą, o jos geriausia draugė Aismantė su juo taip pat gerai sutarė. Viskas buvo pasakiškai puiku.

Sekančią dieną Dangė pajuto, kad į mokyklą eiti ne taip jau ir nuobodu. Ji vis tikėjosi, kad šiandiena ar rytoj, ar dar kurią dieną būdama mokykloje sulauks dar vienos Vido staigmenos. Ir ta diena atėjo. Kadangi Vidas pas ją namuose buvo jau gana dažnas svečias, tai jis sugalvojo dar vieną staigmeną.
Prieš tai dieną, jis būdamas jos namuose, kol ji darė kavą, Vidas atidarė jos kuprinę ir keliuose knygose pridėjo lapelių, ant kurių buvo parašyti eilėraštukai. Tai padaręs užtraukė kuprinę ir apsimetė, kad nieko nedarė.
Ir štai ji mokykloje, sėdasi į suolą ir išsiima iš kuprinės matematikos knygą.
- Kaip nekenčiu matematikos. – Pasiskundė Aismantei.
- Aš taip pat. – Atsakė ji.
Atvertusi dabartinės temos puslapį ji rado pirmąjį lapelį. Iš pradžių galvojo, kad tai paliko vaikas, kuris tą knygą turėjo prieš ją, bet paskui pamatė, kad po eilėraštuku buvo parašyta VIDAS. Tada ir suprato, kad tai jos meilė ją vėl stebina.
- Na gerai, dabar jau matematika man labiau patinka. – Šypsodamasi pasakė ji.
- Kodėl? – paklausė Aismantė. Ji nematė lapelio, nes buvo įsigilinusi į matematikos knygą.
- Pažiūrėk. – Tarė ji ir atkišo jai lapelį.
Aismantė paėmė lapelį ir perskaitė. Tada dar kartelį ir dar. Vėliau atidavė jį atgal Dangei ir tegalėjo pasakyti vieną.
- Hmm, romantikas.
Dangė tai žinojo, ji labai džiaugėsi, kad jos vaikinas pilnas staigmenų ir toks nuostabus. Ji negalėjo įsivaizduoti kito šalia savęs. Vidas jai buvo vienintėlis ir nepakartojamas.

Bėgant laikui ji net nepastebėjo kaip tolsta nuo savo draugių iš antro aukšto. Jos vis rečiau susitikdavo. Jeigu susitikdavo, tai tik dėl kokio svarbaus reikalo ar paslaugos. Aišku Dangė suprato dėl ko visa tai vyksta, todėl, kad ji daugiau laiko praleisdavo su Vidu nei su jomis. Bet kadangi tai buvo jos pirmoji meilė ir nenorėjo jos prarasti, tai teko atsiriboti nuo draugių.
Bėgo dienos artėjo jų draugystės metinės, nuostabi šventė tam kuris įsimylėjęs. O jie du tokie ir buvo. Kartu buvo laimingi, kartu vaikštinėdavo, namuose vakarais žiūrėdavo filmus, na filmų žiūrėjimas turėjo ir kitą reikšmę, nes kai filmas prasidėdavo gal ir pažiūrėdavo penkioliką ar dvidešimt minučių o tada prasidėdavo glamonės ir bučiniai, o kartais ir kai kas daugiau, o baigdavosi tada, kai prasidėdavo filmo titrai. Ak, kokia ta meilė žavi.

Pirmosios jų draugystės metinės buvo labai, labai romantiškos, kiekviena mergina, tikriausiai, pavydėtų. Vidas ilgai suko galvą kaip nustebinti Dangę, kokią dovaną išrinkti, kokių gėlių padovanoti, bet sugalvojo daug geriau.
Tą dieną, tai yra, birželio 27-oji, jis atėjo pas ją su gražia gėlių puokšte.
- Sveika, čia tau, - padavė gėles Dangei, - su mūsų pirmosiomis metinėmis, mažyte.
- Ak, ačiū, nereikėjo. – Nors ir labai tikėjosi ko gauti, bet apsimetė, kad nustebo.
O tada nusivedęs Dangę prie kompiuterio jis įjungė filmuką, kurį pats sukūrė prieš keletą dienų. Nors jis truko ir neilgai, bet ten buvo sudėtos jų nuotraukos ir parašyti gražūs žodžiai. Tose nuotraukose galima buvo išžvelgti visus praleistus metus drauge. Pirmasis bučinys, pažintis su tėvais, išvykos, pažintis su draugais, giminėmis...
Tą pačią dieną šventė tęsėsi toliau. Jie kartu nuėjo į kavinę, pavalgė pietus, o gryžę sėdo prie stalo su Dangės tėvais. Kadangi Vidas jau per tą laiką spėjo susibendrauti su jos tėvais, tai nutarė drauge atšvęsti.
- Na ką, vaikai, matau jau metus laiko esate kartu ir, kol kas, laimingi, - tarė žodį Dangės tėvas, - norėčiau, kad ir toliau būtumėt drauge ilgai ir laimingai.
- Aš taip pat tarsiu keletą žodžių, - prabilo mama, - linkiu daug laimės ir džiaugsmo, žinau, kad gyvenime bus visko, pykčių, nesusipratimų, bet tikrai linkiu, kad jie kuo greičiau išsispręstų.
- Ačiū, mama, - padėkojo Dangė, - aš taip pat tikiuosi, kad būsime kartu ilgai ir laimingi.
- Na, už tai ir pakelkime taures šampano, kad gyvenimas tęstūsi toliau ir su mylima mergina šalia. – Užbaigė tostus Vidas.
Susidaužė visi keturi taurėmis ir išgėrė.
Pasėdėjo su tėvais gal pusę valandos ir abu kartu, pakilę nuo stalo, nuėjo į Dangės kambarį, žiūrėti filmo...












































ANTRIEJI METAI KARTU

Kitą rytą jau buvo skaičiuojami antrieji metai. Tiek Dangė, tiek Vidas buvo labai laimingi, kad kol kas jie dar nesipyko rimtai, nesimušė, kas yra svarbiausia, ir net neužgauliojo vienas kito negražiais žodeliais.
Jie gulėjo lovoje, Dangė jam padėjusi galvą ant krūtinės.
- Kaip manai, ar šie metai bus tokie patys? – paklausė ji.
- Nežinau, tikriausiai.
Ji norėjo tikrai ne tokio atsakymo. Tikėjosi, kad dabar ateis tas metas, kai jie pradės galvoti apie tolimesnę ateitį kartu, apie vestuves, gyvenimą atskirai nuo tėvų. Bet tai buvo tik jos mintys.

Bėgo ir antrieji metai, bet jie nelabai kuo skyrėsi nuo pirmųjų. Vidas ir toliau liko romantikas, Dangė vis dar nerealiai pametusi dėl jo galvą.
Vieną dieną Vidas sugalvojo, kad pats laikas nustębinti Dangę, nes jau praėjo net du su puse mėnesio, kai jis nieko jai nepadovanojo, niekaip kitaip nenustebino. O jo sugalvota staigmena nereikalavo daug išlaidų ar pastangų. Viskas ko reikėjo, tai šiek tiek nukreipti Dangės dėmesį.
Išaušo staigmenos diena, Vidas atėjo pas Dangę į namus, visą kelę iki jos jis galvojo, kaip čia nukreipti jos dėmesį.
- Žinai, kažkaip užsinorėjau kavos, - pradėjo jis, - o prie kavos ko nors saldaus.
- Tai einam į virtuvę ir ką nors tau surasime.
- Eik viena, aš norėčiau pagulėti, kažkaip nugarą skauda.
Norom ne norom, Dangė, paliko jį gulėti ir nuėjo į virtuvę, kaisti kavos ir ieškoti ko saldaus. O Vidas, tik ji išėjo iš kambario, šoko iš lovos prie savo kuprinės. Išsitraukė keletą popierėlių su eilėraštukais ir pradėjo jos kambaryje ieškoti kur galėtų juos paslėpti, bet kad paskui būtų nesunku rasti. Vieną lapelį jis pakišo po kompiuterio klaviatūta, kitą už televizoriaus, trečią po pagalvę, ketvirtą tarp keletos minkštų žaislų ant lentynos. Baigęs savo misiją, šoko atgal į lovą, tarsi nieko ir nedarė. O, štai, po minutės gryžo į kambarį ir Dangė. Vidas apsidžiaugė, kad jam pavyko viską atlikti, o dabar tereikia sulaukti vakaro. Jis visaip saugojo tas vietas, kad tik ji neužtiktų tų vietų, kur paslėpti lapeliai.
Atėjo vakaras, septinta valanda, tada dažniausiai Vidas ir važiuodavo namo.
- Jau man metas, - tarė jis, - bet tikiuosi rytoj vėl pasimatysim.
- Aš taip pat tikiuosi. Pasiilgsiu tavęs.
- Aš tavęs taip pat, mažyte.
Atsisveikino ilgu ir aistringu bučiniu. Vidas patraukė link stotelės, o Dangė su šypsena vaide nuėjo į lovą žiūrėti televizoriaus. Jai patiko šitaip leidžiamos dienos, kai esi kartu su mylimu žmogumi, kai gali tiesiog nieko neveikti, bet žinai, kad šalia tas vienintėlis, kuris bus visada, kai tik jo reikės.
Gryžęs namo, Vidas, dar palaukė maždaug pusę valandėlės ir parašė Dangei žinutę.
- Jau spėjau tavęs pasiilgti. O kažkur tavo kambaryje slepiasi keturios mažos staigmenos, surask jas.
Nors jau buvo vėlu, bet Dangė paskaičiusi žinutę šoko iš lovos ir pirštų galiukais eidama per kambarį mėgino rasti tas vietas. Pirmąją rado gana greitai, nes tik einant link lango pasimato televizoriaus galas, o šalia jo buvo padėtas lapelis. Ji paėmė jį ir perskaitė.
„Tu, kaip ramunė lauke, kuri savo grožiu nustelbia visas kitas gėles aplinkui. “
Pirmasis lapelis ją labai sujaudino, ji vos tramdė savo emocijas ir tęsė paieškas. Kito lapelio ieškojimas užtruko ilgiau, bet galiausiai rado tarp žaislų. Jame buvo parašytas dar vienas sakinys.
„Tu, kaip neatrasta planeta, pilna paslapčių, bet nuo jų, tave dar labiau myliu. “
Antrasis lapelis taip pat suėmė už širdies, bet jau ji nebegalėjo sulaikyti prasiverženčių emocijų, išriedėjo viena ašara. Bet reikėjo tęsti paieškas, nes liko dar du lapeliai. Ji vaikštinėjo kambaryje, bet nesugalvojo kur dar galėtų rasti, teko rašyti Vidui.
- Radau vieną prie televizoriaus, vieną prie žaislų, o kur trečias?
- Užuomina: kompiuteris.
O ne, pagalvojo Dangė, nejau reikės naktį jungtis kompiuterį, juk tėvai jau miega. Visų pirmą, prisėdo prie kompiuterio, jau norėjo spausti įjungimo mygtuką, bet sugalvojo pažiūrėti po klaviatūra. Pakėlė... Ir rado, paėmė ir paskaitė.
„Tu, mano gyvenimo saulė, kuri nušvieti man kelią nors ir tamsiausią naktį. “
Kaip ji norėtų sėdėti prie to stalo ir žiūrėdama į tuos tris lapelius ir skaityti visą naktį, bet negali, nes liko dar vienas, paskutinis lapelis. Ji lėtai pakilo nuo kėdės ir apžvelgė visą kambarį. Kur galėtų būti paskutinis, juk negalėjo jis jo paslėpti ten, kur ji net nesugalvotų žiūrėti. Dangė gal valandą ar net dvi pragalvojo ir praieškojo to lapelio, bet kaip nerado, taip ir nerado. Tada atsigulė į lovą ir parašė Vidui.
- Ech, aš jau lovoje, niekur nerandu tavo paskutinio lapelio.
- Užuomina: pagalvė.
Na jis ir paslaptingas, galėjo iš karto pasakyti o ne užuominas laidyti. Ji apsivertė ant pilvo ir pakišo rankas po pagalve, pagaliau, rado paskutinį lapelį. Jame buvo parašyta.
„Aš tikrai tikėjausi, kad šį lapelį rasi paskutinį. Tikiuosi patiko mano eilės. Noriu pasakyti, kad tave labai myliu, tu man esi viskas, ką aš turiu ir ką noriu turėti visą gyvenimą šalia. Myliu, myliu, myliu... Tavo Vidas... “
Tai buvo patys nuoširdžiausi ir gražiausi kada nors Dangės skaityti žodžiai, ji negalėjo patikėti, kad tai parašė tas pats romantikas Vidas. Ji negalvojo, kad jis kuria tokias gražias eiles, kurios yra skirtos tik jai. Su ta mintimi ji ir užmigo. Net nejuto kaip į telefoną atėjo žinutė.
- Labanakt, mano saule, myliu. – Parašė Vidas.

Sekanti diena buvo bjauri, už lango lijo lietus, trankėsi žaibai. Dangė jautėsi nekaip, jėgų visiškai neturėjo, nosį užgulė sloga, jos galva buvo karšta kaip pečius. Ji nieko nenorėjo, tik gulėti ir galvoti apie ateitį, kad ji niekada daugiau nesirgs, jai visada viskas bus gerai, viskas seksis šimtu procentu. Tokios mintys jai padėjo užmigti.
Pabudusi po gerų trijų valandų ji ant savo lovos rado raštelį ir mielą nedidėlį pliušinį meškiuką. Dangė mėgo pliušinius meškiukus, jų turėjo daug. Paėmė raštelį ir perskaitė.
„Sveika mano gėlyte, matau, kad sergi, bet linkiu greičiau pasveikti, šis meškiukas tave gydis ir tikiuosi, kad greit pasveiksi, nes noriu tave kai kur nusivežti. Myliu. “
Dangė jau dabar norėjo šokti iš lovos ir važiuoti su Vidu nors ir į pasaulio kraštą, dėja, nei jos kojos, nei jėgos nepasidavė, laikė ją lovoje.
Ji sirgo ilgai ir sunkiai. Plaučių uždegimas sunki liga. Dangė nenorėjo matyti šalia savęs Vido, nes nenorėjo, kad ir jis susirgtų, bet per telefoną jie bendravo pastoviai, rašė ir rašė vienas kitam žinutes.
- Kaip jaučiasi mano mažytė šiandiena? - rašė Vidas.
- Tikrai nekaip, bet tikiuosi visa tai greitu metu pasitaisys.
- Aš irgi tikiuosi. Myliu.
- Aš irgi tave myliu. – Atsakė ji.
Kadangi Dangė neturėjo labai daug jėgų, tai visos žinutės buvo trunpos. Kartais Vidas jai nerašydavo, nes norėdavo, kad ji pailsėtų ir greičiau sveiktų, bet Dangė nepasidavė ir pati rašinėjo.

Praėjo geros dvi savaitės, kol Dangė pasveiko. Pačią pirmą jos pasveikimo diena Vidas jau buvo pas ją. Laukė nesulaukė kol galės pasakyti naujieną, kuri, per Dangės sirgimą, buvo atidėta.
- Mes keliausim, - tarė Vidas, - į Palangą.
- Tikrai? Kada? Su kuo? – nustebo Dangė.
- Rytoj, su mano tėvais. Sutinki?
- Hmm... Reikia pagalvoti. – Erzino ji.
Kol dangė galvojo, Vidas nėrėsi iš kailio, kad tik įtikintų ją važiuoti kartu. Visaip kalbino, gražius žodelius sakė ir net nenutuokė, kad ji jį tik erzina, apsimesdama, kad nežino ar važiuoti, ar ne.
- Tai visgi važiuosi kartu, mažyte?
- Tai aišku, kad važiuosiu, žiopliuk. Aš tave tik erzinu.
- Tuoj aš tave paerzinsiu....
Ir tada Vidas puolė ją kutenti, o Dangė labai bijojo kutenimo.
Taigi, iki kelionės liko geros dvidešimt valandų, reikėtų pradėti ruoštis, pagalvojo ji. Kadangi Vidas jau buvo išėjęs, nes jam reikėjo eiti į susitikimą, tai Dangė pradėjo ruoštis kelionei. Dėjosi įvairiausius daiktus į kuprinę. Porą kelnių, keletą marškinėlių, kojinių, apatinių, sportbačius, kad būtų patogiau, jeigu reikės eiti ilgą atstumą, dantų šepetuką, pastą, visas higienos priemones, kurių gali prireikti. Aišku pasiėmė ir kosmetikos priemonių, jeigu kartais susiruoštų vakare į kokią kavinukę, pasėdėti ir pagurkšnoti šampano.
Atėjus vakarui Dangė nesedėjo prie kompiuterio ir nesirašinėjo su Vidu. Atėjus devintai valandai vakaro ėjo ruoštis gultis. Nusiprausė, apsivilko naktinius, išsivalė dantis ir nuėjo į lovą. Atsigulusi ji galvojo apie jūrą, kurią jau rytoj pamatys, prieš tai Dangė jūrą paskutinį kartą matė gal prieš gerus du metus, galvojo, kaip palydės saulę vakare besileidžiančią į jūrą. Kaip būtų romantiška sėdėti prie jūros kranto leidžiantis saulei ir gerti šampaną su mylimu žmogumi šalia. Bet tai tik jos svajonės, kurios, galbūt, kažkada ir išsipildys...

Ir štai, trrrrrrr... žadintuvas. Anksti teko keltis, nes iki Palangos ilgas kelias. Nors akys ir protas liepė jai išjungti žadintuvą ir miegoti toliau, tačiau ji pati kaip žaibas šoko iš lovos, išjungė tą prakeiktą žadintuvą ir puolė į vonios kambarį, rengtis, puoštis kelionei. Ilgai netrukus ji jau buvo beveik susiruošusi. Trūko tik apsimauti batus ir sėsti į mašiną, aišku ne į savo, o pas Vido tėvų į mašiną.
- Tu jau gatava? – sulaukė Vido žinutės.
- Taip, jau pasiruošusi kelioniai.
Už kokių gerų dvidešimties minučių gavo žinutę, kad išeitų į lauką su visais savo daiktais, nes jie jau arti jos namų. Dangė griebė visas savo šmutkes, atsisveikino su tėvais ir išėjo į lauką. Vidas atbėjo prie jos laiptinės, paėmė jos daiktus, nunešė iki mašinos, sudėjo į bagažinę ir kai visi jau sėdėjo mašinoje, kelionė prasidėjo.

Už poros valandų jie pasiekė Palangą. Kadangi tai nebuvo vasaros sezonas, tai mašinų antplūdžio taip pat nebuvo. Nuvažiavo į išsinuomotą namelį. Jis buvo dviejų aukštų, ten gyveno senas vyras, kuris savo gana didelį namą nuomojo atvykstantiems poilsiautojams.
- Koks gražus namas. – Nustebo Dangė.
- Mes dažnai čia atvažiuojame pailsėti. – Atsakė Vido mama.
Namas iš lauko pusės nebuvo labai įspūdingas, bet viduje kaip pilyje. Viskas padaryta iš medienos. Tik grindys ne. Sienos medinės, laiptai mediniai, balkonų turėklai mediniai. Ten buvo net penki kambariai. Kai kuriuose buvo tik po vieną dvigulę lovą, o kituose po vieną dvigulę ir dvi viengules. Galėjai rinktis kurią tik nori. Dar buvo atskira virtuvė, tokia jauki, nedidelė. Taip pat tualetas ir vonios kambarys. Tualetas buvo paprastas, mažas, bet vonios kambarys, pasakiškas. Nors ten nebuvo didelės vonios, kur galėtum atsigulti ir lepintis, bet buvo dušas ir aplink didelė erdvė. Nesuprantu, kam reikia tokios didelės erdvės, pagalvojo Dangė.
Kai visi susikrovė savo daiktus, išsirinko kas kur miegos, susiruošė nueiti prie jūros. Kelias iki jūros buvo per mišką, na ten augo pagrinde tik pušys, bet buvo ir egių. Dar ten knibždėjo gyvačių, ant kurių netyčia galėjai užminti, jeigu nežiūrėsi kur eini. Artėjant prie jūros vis garsiau ir garsiau galėjai girdėti bangų mūšą. O ir jūros kvapas jau smarkesnis. Ir štai, pagaliau, jūra.
- Mmm... Jūra. Kaip gera ją vėl pamatyti. – Džiaugėsi Dangė.
- Man irgi. – Pritarė Vidas.
Iš pradžių visi džiaugėsi jūra, braidė, šokinėjo per bangas, o kai pasidžiaugė, ėjo į kopas, susirasdo gražią vietelę ir ten įsikūrė. Visi susėdo ant didelio pledo.
- Na, kas nori šampano? – pasiūlė Vido mama.
- Aš norėčiau. – Neatsisakė Dangė.
- Man irgi. – Pridūrė Vidas.
- Na, jeigu visi tai visi. – Dabaigė Vido tėtis.
Po kelių minučių jau visi sėdėjo su vienkartinėmis stiklinėmis kupinomis putojančio šampano ir gėrėjosi jūra. Dangė juk visai neseniai svajojo apie tokį vaizdelį, ir štai, jis išsipildė, na tik aišku šalia buvo vien tik Vidas, o dabar jie su tėvais. Bet vistiek ji buvo labai laiminga.
Taip ir prabėgo pirmoji diena Palangoje. Geriant šampaną, deginantis, maudantis dar gana šaltoje jūroje, bet niekam tai netrugdė.

Kitą rytą visi pabudo anksti.
- Tai koks šiandienos planas? – paklausė Vido mama.
- Gal einam į miestą? – pasiūlė Vidas.
- Man tinka. – Pritarė Dangė. – Gerai, kad pasiėmiau sportbačius.
- O tu, tėti, sutinki?
- Man viskas tinka.
Ir štai, po kelių minučių jie jau žygiavo link Palangos miesto, į tą gatvę, kur dažniausiai renkasi turistai. Eiti daug nereikėjo, maždaug puse valandos. Ar jau greitai pasieksi tikslą galėjai spręsti iš žmonių gausos, kuo arčiau tikslas, tuo daugiau žmonių.
- Kadangi mes dar nevalgėm, tai kur valgom? – paklausė tėtis.
- Gal kokioje kavinėje? – pasiūlė Vidas.
- Va, šitoje. Ji atrodo tikrai labai gražiai. – parodė mama.
Tai buvo didelė lauko kavinė. Visa išpuošta, tarsi ten būtų koks laivas, o ne šeip sau kavinė. Padavėjų uniformos buvo kaip laivo įgulos narių, stalai padaryti iš laivo vairo, tokio didelio rato, kėdės, tai statinės. Viskas ten buvo iš laivo detalių. O laivo formą sudarė aukšta medinė tvora.
- Tarsi laive. – Pasakė Dangė.
- Aha. – Pritarė Vidas.
Susirado vietą ir prisėdo prie stalo. Dangė užsisakė jūreiviškų salotų su dešrelėmis, kurios buvo panašios į aštunkojus ir dar buvo su fri bulvytėmis. Vidas užsisakė kepsnį. Tėtis pasiėmė šaltibarkščių su bulvėmis, o mama cepelinų porciją. Ir visi pradėjo valgyti.
Po sočių pusryčių visi nuėjo ant Palangos tilto. Nuėjo iki pat jo galo, atsirėmė į turėklus ir grožėjosi jūra. Vidas priėjo prie Dangės, apkabino ją per liemenį iš nugaros ir abu žvelgė į jūros platybes.
- Gražu. – Tarė Vidas.
- Taip, tikrai gražu. – Pritarė Dangė.
- Žinai, jau senai norėjau tau kai ką pasakyti.
Dangė susidomėjo jo žodžiais ir atsisuko į jį.
- Ką pasakyti?
- Tai, kad labai tave myliu, tu pakeitei mano gyvenimą, su tavimi aš labai laimingas.
- Aš irgi tave myliu, tu taip pat mano gyvenimą apvertei aukštyn kojom. Aišku į gerają pusę.
Žiūrėdami vienas į kitą jie kalbėjo apie jausmus, apie ateitį, apie viską, ką aprėpia žodis meilė. O jų kalbas užbaigė romantiškas ir aistringas bučinys.
- Kaip greitai vaikai auga, ar ne? – paklausė Vido mama tėčio.
- Taip. Atrodo vieną akimirką šliaužioja o kitą jau bučiuojasi su mergina. – Atsakė tėtis.
Kad netrugdytų gražios akimirkos, tėtis ir mama pasišalino nuo tilto. Na o Vidas ir Dangė vienas kito nepaleido iš glėbio dar kokias dešimt minučių. Jie buvo tokie laimingi ir įsimylėję, kad žiūrint iš šono galėjai pasakyti, kad jie nesenai tik susipažino, kai meilė ir aistra dar valdo protus. Na o kaip žinoma, jie jau draugavo antrus metus, bet laikas tik dar labiau juos suartino ir ižiebė naujos ugnelės į jų meilės židinį. Bet, niekas negalėjo nuspėti, kas jų laukia ateityje, tai tik laiko klausimas, kada tas liepsnojantis židinys ims ir užges...

Praėjo visa savaitė Palangoje. Kadangi anksti reikėjo išvažiuoti, visi nuėjo šeštą valandą ryto prie jūros. Kad galėtų su ja atsisveikinti iki kitų metų. Daėję iki kopų jie sustojo, žvelgė į jūrą, kuri buvo nusidažiusi įvairiomis spalvomis, nes tuo metu jau švito ir tekančios saulės spinduliai, nors ji ir tekėjo iš kitos pusės, nudažė jūrą. Jie tiesiog stovėjo ir žiūrėjo. Kaip būtų gražu, jeigu, kada nors, Vidas, būtent šitokioje situacijoje, pasipirštų, pagalvojo Dangė. Bet tai buvo tik mintys ir svajonės.
Gryžę nuo jūros jie susikrovė daiktus į mašiną ir išjudėjo link namų.
- Na, tai patiko savaitė? – paklausė mama.
- Taip, labai. Pati geriausia savaitė, kokia tik gali būti. – Pasakė Vidas žiūrėdamas į Dagę.
- Tai jau tikrai. – Pritarė ji.
Iki namų buvo ilgas kelias, buvo ankstus rytas, Dangė padėjo galvą ant Vido peties ir užmigo. Vidas paglostė jai galvą ir sušnibždėjo, kad ją myli.