Perkėloje

Akimirka, ir šiltas tavo delnas
sugavo tvinksnį bundančios širdies.
Gal perkėla esi? Gal mano keltas?
Ar nerimo banga audroj plakies?..

Žinau – neatsakysi. Ir nereikia.
Žodžius įskausta nuo aštrių minčių...
Troškimų sklidina širdis besaikė
šiandieną sutelpa į „aš ir tu“.

Svaigus miražas – bangos prie pat durų...
Aš stoviu perkėloj tuščiais delnais.
Svajonės plūstančios man lemtį buria:
ar plaukt, ar skrist? Sparnus juk atrišai?..