Spurda sėkliukė obuoly,
suvalgysit, nepaliksit.
Girdžiu raginantį klyksmą,
pasinerk į poeziją, jeigu gali.
Grimztu į darbus, reikalus,
pradėjęs naują knygą, iš pradžių.
Blogų minčių nereikia,
šakos lūžta nuo pumpurų, žiedų.
Gera, smagu į erdves pasinėrus,
gera suošt, su pavasariniais vėjais.
Pro žiūronus žiūriu
išpažinęs skaudžią tiesą,
čiumpu ir poeziją, rankas ištiesęs.
Kas myli, meilės nekeikia,
juokies, verki, net susirietus.
Gražiai, mandagiai gyventi reikia
ir tolsta, mūsų barniai, rietenos.
Spurda sėkliukė obuoly
ir lyg musė, nutūpus atmintis.
Nuo akių, link akių -
pavasarinis atspindys -
pasilik jame, jeigu gali.