Skausmas ir neviltis

Veriantis skausmas aptemdo mano protą,
Kaip tamsūs debesys dangų,
O burnoje jaučiu tik kraujo skonį.

Siela nerimsta, ir norisi
Rėkti iš nevilties,
Nors gerklę spauste spaudžia ašaros.

Kodėl? Neišsipildžiusios viltys,
Vis primena apie save,
O pro miglą nebematau šviesos.

Jau balansuoju tarp gyvenimo ir mirties,
Ir esu ties kryžkele ūkanota,
Iš kurios išeit neturiu jėgų.

Nežinau, kas bus ryt,
Nors širdis man sako,
Žengt tik pirmyn.