Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Prologas

Tai pasakojimas apie berniuką, kuris nuo vaikystės siekė savo svajonės. Jis visa širdimi norėjo pasiekti žvaigždes, kurios jį taip žavėjo. Tačiau likimas Tomui siuntė baisius gyvenimo išbandymus, per kuriuos jis įniko į alkoholio ir narkotikų liūną. Kad ir kaip jam sunku būdavo, Tomas neužmiršdavo svajonės, nė kart nesudvejojęs savo siekiais jis paaukojo tai ką ne kiekvienas iš mūsų tikriausiai pajėgtų...

Buvo rudens metas. Tomui sukako 7-eri metai. Sėdėdamas ant palangės jis žvelgė į lauką stebėdamas pasaulį, kuris žavėjo savo grožiu ir stebuklais. Stebuklais, kuriuos Tomas ne visai suprasdavo. Tą rudenio vidurdienį lietus pylė lyg iš kibiro. Ir netikėtai atkreipęs žvilgsnį į dangų Tomas išvydo kažką nuostabaus. Danguje krito žvaigždė, kuri spindėjo ryškiau už Saulę. Jis pakerėtas šio nuostabaus reginio dar ilgai mintyse atkartodavo ją krentančią. Tą akimirką jo širdyje gimė meilė ir tikslas. Tikslas kada nors pasiekti žvaigždes. Naktimis ilgai nemiegodavo ir svajodavo apie jas.

Pirmoji diena mokykloje. Jis tik susipažįsta su visais. Kupinas vilties ir noro susirasti naujų draugų, žengti pirmuosius žingsnius svajonės link. Jis tryško vaikišku nuoširdumu. Tomas buvo iš tokių asmenų, kurie nemėgo viešumos. Nemėgo būti dėmesio centre, mažai bendraudavo ir visa širdimi pasinėręs į savo pasaulį svajodavo. Nenuostabu, kad draugų paieška jam sekėsi sunkiai. Dauguma jo nemėgo, laikė atsiskyrėliu ir tyčiojosi. Tačiau Tomas nekreipė į juos dėmesio, širdyje karštai tikėjo tik tais draugais, kurie kiekvieną naktį jam šypsojosi danguje. Žvaigždės buvo jo vienintelės draugės. Jos jo neteisė, nesmerkė ir neįžeidinėjo. Kad ir kas be nutiktų, ar tai darganota diena, ar apsiniaukęs dangus, jos jį palaikė ir buvo visada greta. Praėjus kažkuriam laikui, jo klasiokų ignoravimas ir įžeidinėjimas virto smurtu. Jie jį skriaudė, nes jo nesuprato. Jis buvo kitoks nei jie. Nepritapo. O jų dauguma prieš vieną. Laikui bėgant Tomas nebeidavo net į klasę, nes žinodavo kas jo tenai laukė. Grįždamas namo bijodavo, kad kiti jo neužkluptų. Palaukdavo kol visi išeis pirmi, ir tik vėliau grįždavo namo. Mamai nieko nesakydavo apie padėtį mokykloje, o tėvo neturėjo. Ji vis jam sakydavo, kad šis žuvo kai Tomas buvo dar mažas, nors iš tiesų jis juos paliko. Ir vis dėl to nepaisant patyčių ir užgauliojimų Tomas buvo pirmūnas, mokėsi gerai. Kiti dėl to tik dar labiau jo nemėgo. Tomas gyveno sodyboje. Jo šeima vertėsi sunkiai, vos galą su galu sudurdavo. Bet kad ir kaip sunku būdavo jiems, net gi tekdavo badauti tačiau Tomas kažkaip sugebėdavo atsitiesi ir į gyvenimą žiūrėti optimistiškiau. Jam nė kart norėjosi pravirkti, tačiau žinojo, kad turi būti stiprus tik dėl savo mamos. Ji be žvaigždžių jam būdavo vienintelė paguoda. Ji išklausydavo, patardavo ir stipriau apkabindavo kai jam būdavo sunku. Ji be žodžiu Tomą suprato, nes buvo jo mama. Tik dėl jos jis šypsojosi.

Sukakus Tomui 13-ka metų jis sužinojo, kad nutiko baisi nelaimė. Jo mama papuolė į auto įvykį ir pakeliui į ligonine žuvo. Jis to neištvėrė. Pradėjo skausmą malšinti alkoholiu, o po kiek laiko įniko ir į narkotikus. Kadangi giminių daugiau neturėjo, jis buvo perkeltas į globos namus. Iš ten bėgdavo ir negrįždavo dienomis. Pastoviai policijai tekdavo jo ieškoti ir pargabenti. Su juo net dirbo psichologai, tačiau jų pastangos buvo bergždžios. Mokyklą nustojo lankyti, bėgdavo iš pamokų. Savo skriaudėjams pradėjo keršyti. Nuo to keršto jam tik dar blogiau pasidarydavo. Bet po kiek laiko sugebėjo save ignoruoti. Kartais susimąstydavo ar tuo keliu eina. Jis galvodavo ir smerkdavo gyvenimą, kuris taip su juo neteisingai pasielgė, atėmė brangiausia ką turėjo. Valandomis sėdėdamas lauke ant suoliuko ne kart pagalvodavo apie savižudybę, tačiau nepajėgė pakelti ranką prieš save. Kartą padauginęs narkotikų Tomas atsidūrė ligoninėje. Ne kart tenai jis buvo žinomas, bet šį kart atvejis kitoks. Vos per plauką išvengė mirties. Medikai gavo sukelti jam dirbtinę komą, kad pasveiktų.
Tai sužinoję klasiokai tik pavaidino susirūpinę ir numodavo ranka. Tik viena klasiokė nusprendė aplankyti Tomą ir ignoruoti visų nuomonę. Ji nuvykusi pas jį, atnešė saldžių vaisių. Ilgai sėdėdavo prie jo. Pagaliau jam atsipeikėjus iš komos ir išvydus ją pagalvojo ar tik nesapnuoja. Tai buvo Simona. Jo klasiokė. Nepaisant jų skirtumų ji aplankė jį. Jos niekas nedrįso smerkti ir kritikuoti. Ji buvo pirmūnė ir turėjo daugybę draugų. Truputį patylėjęs Tomas pratarė:
- Ką tu čia veiki?
- Lankau tave, - atsakė Simona.
- O kam?, juk tu manęs nepažįsti, niekada neužkalbindavai, tai kas pasikeitė dabar?
Simona kiek pamąsčiusi atsakė:
- Buvau kvaila, kad tada neužkalbindavau. Tikriausiai bijojau aplinkinių kritikos ir nuomonės, bet dabar nebebijau.
- Tomas tik linktelėjo ir tylėjo.
- Galim pamėginti pradėti viską nuo pradžių ir būti draugais.
- Draugais? Būti draugais, - nustebęs ištarė Tomas.
O Simona matė kaip su lyg šiais jos ištartais žodžiai Tomui iš akių pabiro ašaros. Jis bandė tvardytis, tačiau neįstengė. Ašaros biro nuostabaus krištolo tyrumo. Tai buvo laimės ašaros. Jam taip norėjosi turėti draugą, kuris jį suprastų. O štai dabar atsirado ji. Simona tai išvydusi nepajėgė taip pat sulaikyti ašarų.
- Kaip aš klydau, atleisk man, kad bijojau, kad tylėjau, - ištarė Simona. Kurį laiką abu paverkę, susipažino geriau. Simona tik tada sužinojo apie Tomo svajonę. Jis jai sakydavo:
- Viena dieną aš pasieksiu žvaigždes. Tenai nukeliausiu ir kartu su žvaigždėmis iš aukštai nusišypsosiu visam pasauliui. Simona jį palaikė ir su jos pagalba jis sugebėjo išbristi iš to liūno į kurį buvo įklimpęs. Dienas jie leisdavo drauge, kalbėdavosi įvairiausiomis temomis. Su ja jis pradėjo šypsotis. Bėgant metams, Simona ir tomas pamilo vienas kitą. Ir štai baigus mokyklą ir Tomui sukakus 19-ka metų jis gauna laišką, kuriame buvo rašoma, kad jis įstojo į Oksfordo universitetą. Simona labai džiaugėsi už Tomą. Ji suprato, kad jis žengė vienu laipteliu arčiau savo svajonės link.
Kol jis mokėsi Oksforde, tuo metu Simona studijavo Harvarde. Kad ir kaip jie nenorėjo, kad juos taip skirtų atstumas, nes be vienas kito negalėjo ištverti nė sekundės. Jie nutarė, kad būtina taip pasielgti, išsiskirti nors ir trumpam. Tačiau atstumas nesumažino jų meilės viena kitam. Kiekvieną dieną Tomas ir Simona bendraudavo per skype. Simona siekė savo svajonės, kuri buvo tapti daktare. Uoliai studijavo mediciną ir norėjo pagelbėti tiems, kuriems reikėjo pagalvos rankos. Vos tik vienam iš jų gavus atostogų, vykdavo pas vienas kitą. Susitikę nepaleisdavo vienas kito iš glėbio. Atėjus laikui išsiskirti, jiems būdavo be galo sunku. Tačiau tai ištvėrė nors ir sunkiai. Ir štai po 5-erių metų kai Tomas baigė Oksfordą ir jam sukako 24-eri metai, juo susidomėjo NASA. Jo idėjos buvo originalios, kurias jis jiems siuntė paštu. NASA pastebėjo, kad jis mokėsi gerai, tačiau iki jo svajonės išsipildymo trūko tik vieno: gero fizinio pasirengimo. Kai Tomas buvo į niukęs į narkotikus ir alkoholinį jis nepataisomai sugadino savo sveikatą. Jis pažeidė širdį. O su silpna širdimi negali išskristi už pasaulio ribų. Tačiau Tomo tas negąsdino. Jis kasdien sportuodavo vis uoliau ir uoliau. Simonai nieko nesakė apie savo širdies problemą. Jis sakydavo jai, kad reikia tik gerai fiziškai pasirengti. Jis žinojo kaip rizikuoja, tačiau tai jo nesustabdė. Vis kartodavo, kad pasieks žvaigždes net jei tai bus jo paskutinis veiksmas gyvenime. Kartą Tomas persistengė. Per daug sportavo, didino krūvį nors ir žinojo kokia silpna jo širdis. Atsidūręs ligoninėje apie tai pranešė Simonai. Simona sužinojusi viską metė ir atvyko jį lankyti. Atvykusi norėjo duoti pylos Tomui, bet neįstengė. Įėjęs daktaras į palatą pasakė, kad nieko nebegali padaryti, kad jo nervinė sistema labai išsekinta ir širdis galis sustoti bet kurią minutę. Simona ištikta šoko negalėjo patikėti tuo ką išgirdo. Tomas jausdamas, kad nebe daug jam liko, paprašė Simonos išvesti jį į lauką kur paskutinį kart galėtų pamatyti žvaigždes. Tada buvo vakaras, neryškiai bet vis tik galėjai įžiūrėti jas. Simonai priklaupus ir atrėmus Tomo galvą į savo kūną jis pažvelgė į dangų ir ištarė:
- Toks nepasiekiamai didingas reginys.. Tuo metu Simona verkė, ji suprato, kad jis atsisveikina su žvaigždėmis ir ja.
- Ačiū tau Simona, kad įžiebei meilę gyvenimui, kad priėmei mane tokį koks esu. Ačiū kad likai su manimi, kad ir kas be nutiktų. Tomas dar paskutinį kart pažvelgė į Simoną, po to į žvaigždes ir nusišypsojęs užmigo.
Tuo metu pro ašarotas akis Simona išvydo danguje krentančias šimtus žvaigždžių ir ištarė jau nebegyvam Tomui:
- Brangusis, tai žvaigždės ašaros, kurios verkia dėl tavęs ir lydi į kitą tavo kelionę.
Ji atsistojo ir prisiekė žvaigždėms, kad mirtis tai ne pabaiga. Mes dar susitiksim. Su tais ištartais žodžiai Simona pastebėjo kaip danguje stipriau suspindo žvaigždė ir nueidama dar kart pakartojo tyliai.
- Tai žvaigždės ašaros...
2012-05-28 00:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą