Jūs ką - jums protas pasimaišė?.. :D // dabar taip, žiūrėk, čia eilėraštis, vaikams:
"aš galvoju nuolatos,
kas į pirmą klasę stos
ar mama, ar aš,
kas čia besupras.
Puokštė stovi - aš, guliu.
Kas nerimsta dėl gėlių?
Kas nemiega vis:
– puokštė nenuvys...
Kas vis rūpinasi, kas?
tai mama, ne aš:
– susidėkime knygas, ką paimsime
užkąst, ryt atmink, pirma...
aš galvoju nuolatos,
kas į pirmą klasę stos –
ar mama, ar aš?..
kas čia besupras?" – , ar tą tekstą galima pavadinti eilėraščiu? (jis ne dienoraštinis, atspindintis motinų kišimąsi į vaikų reikalus, tėvų vertimą vaikus gyventi taip, kaip jie supranta, (na yra tos temos, lyg ir nedienoraštinis eilėraštis, ir apie rugsėjo pirmąją dieną, kada vaikas baigė darželį, (sustojimas) ir sekanti stotelė (iki mokyklos baigimo) yra mokykla. Tai gi - svarbus įvykis, kuris bus išgyvenamas gyvenimo eigoje. Pirma klasė.
Rodos kaip ir viskas gerai, ne asmeniškas, ne dienoraštinis, surimuota ir suritmikuota, bet eilėraštis - BUITINIS. (tokie eilėraščiai yra rimuoti pasakojimai, tačiau estetiniu meniniu atžvilgiu, labai niekiniai, o meninės pajautos, kūrybiškumo tikrai neugdo. Jie buitiniai, ir nepuoselėja supratimo, kas yra grožinė literatūra - poezija, eilėraštis - literatūrinė kūryba.
Turinys, dar pusė velnio, vaikas jame (lyr her.) septynių metų. NORS jis zanūda - prastas, kaip senukas, jūs tik pagalvokite, ar gali vaikas apie tai galvoti? gal jis greičiau apie, kam tos gėlės, mokytojai, o kažin ar ji kaip auklėtoja, o kaip ten vaikai? ar visi nauji, ar iš darželio ir t.t. O ne "kokia rūpestinga mama, ko ji šokinėja, ar ji eis į mokyklą ar aš?" - apie tai vaikas galvoja, ne vaikas rašė jį, taip? kokia nors ciocė; Visa bėda, kad tokie eilėraščiai yra pateikiami kaip menas - eilėraštis, grožinė literatūra ir tai išugdo atitinkamą supratimą, kad tai yra eilėraštis, poezija. (žmonės suauga ir turi tokį supratimą apie poeziją ar grožinę literatūrą - jie aprašinėja ritmiškai dienotvarkę, surimuoja, ir pavadina eilėraščiu - ką iliustruoja labai gerai jūsų kūrinys. Plius vertinimas.) Bet vis tik jūsų šiek tiek kvailesnis, nes ten turėtų būti ne Žmona, o Mama. (herojus toks kaip tas septynmetis, į pirmą klasė besiruošiantis eiti. Na jūsiškiui atrodo kokie 12 metų, jis prisiklausė daug bambėjimo, kai paskui jį motina eina ir renka išmėtytus baltinius, kojines, batus, plauna paliktus indus, kur papuolė, ir gamina valgyti, kad skruostukai būtų raudoni, kaip iš pieno plaukęs... Tai jis, tų bambėjimų prisiklausęs surimavo apie save, nes mokykloje išugdė tokį supratimą jam "kas yra poezija"
Gal ir galite neprastai rašyti, o gal ir negalite, rimuoti, daugiau mažiau o mokate, tačiau kaip iš tikrųjų yra, ar turite fantazijos ir ar galite rašyti, galima sužinoti tik išmetus visas tas išmoktas žinias kaip šlamštą "kas yra eilėraštis - kas yra poezija." išvalius galvą nuo turimo supratimo, kurį turite, kurio išmokė mokykloje, galima būtų sužinoti, ar turi savo poezijos pajautą, ir ar moki ją išreikšti žodyje (eilėraščiu rimuotu, ar proziniu.) pas jus kažkokia tai buitis, aprašymas dvylikamečio. (bet žinok būna, retai bet pasitaiko - 13 mečiai vaikus pasigimdo, ir jau ten būna žmonos ir vyrai.) pasitaiko. tai čia gal tada ir žmona pietus padarys, nors kvailai tas /Žmona/, o ne /Mama/ - ta aplinkybė, tikrai keistai pasirodo pabaigoje.
tai gi, kol kas jūs nerašote, o mokate rašyti ar ne, galite sužinoti tik atlaisvinęs galvoje vietą nuo šlamšto, nuo supratimo, kurį išmokote ir susidarėte apie tai "kas yra eilėraštis, kas yra poezija?"