Leidimas žudyti *Prologas*

Prologas

Tyliai žvelgiau į jo akis ir negalėjau patikėti, jog tai tas pats žmogus, su kuriuo praleidau šitiek laiko. Kurį maniau pažįstantis kaip nuluptą. Kuris atstojo niekada neturėtą brolį. Visi prisiminimai, visos akimirkos praleistos su juo skaudžiai įsirėžė į atmintį ir širdį. Draugystė, trukusi dvidešimt metų. Nepajudinama. Neišardoma. Dabar, ji nuėjo perniek.

Dabar tai tik šachmatų žaidimas. Juoda ir balta. Štai kuo tapo mano gyvenimas. Nors man atrodo, kad daugiau laiko praleidžiu juodų langelių glamonėse. Tačiau kad ir kaip tamsu būtų, iš bet kokios padėties matau jį – karalių, kuris tyliai, nejudėdamas tyko kitame lentos gale. Nors aš jo net nematau. Aš jį jaučiu.

Mano akys uždengtos juoda marška, tad tiesiog aklai spėlioju būsimus ėjimus. Lėtai dėlioju kojas ant nematomų kvadratų ir tikiuosi, kad šis ėjimas nebus paskutinis. Žinoma, per dešimtį metų sukaupiau nemažą patirtį, tad nesu kvailas ir lengvai pažeidžiamas. Ką man reiškia pėstininkų būriai? Keli žirgai, rikiai ar bokštai? Visi jie tik pavaldiniai. Visus juos galima pašalinti. Jiems niekada neteikiau didelės reikšmės. Net ir jis, karalius, nėra tas, kurio bijoti turėčiau labiausiai. Jo žingsneliai nors ir apgalvoti, tačiau maži. Didžiausią žalą padarys karalienė.

Tiksliau, jos dvi. Viena - juoda, kita - balta. Viena, yra mano tyra, nesutepta ir šviesi praeitis, nuo kurios visa tai prasidėjo. O kita – tamsi, baugi ir nežinomybe dvelkianti dabartis, nuo kurios priklausys, ar išvis turėsiu ateitį. Taip ir matau, kaip plikame lauke stovime keturiese. Mudu tik stebėtojai, kurie negali pajudėti, ar ko pakeisti. Viskas priklauso tik nuo jų. Lemiama dvikova. Tik staiga, baltoji karalienė nusidažo kraujo raudoniu. Aš suklumpu ir viskas aptemsta. Tyla ir ramybė. Tai, ko taip ilgai troškau. Tai, ko niekad neturėsiu.

Pats pasirinkau tokį kelią. Tapau tuo, ko nekenčiau. Tačiau jei galėčiau laiką atsukti atgal, ar pakeisčiau savo pasirinkimą?

Ne.

Ar galiu jį kaltinti? Neapkęsti? Kai pats esu ne ką geresnis?

Ar gali geriausi draugai tapti didžiausiais priešais? Ar gali žmogus, dėl kurio ankščiau būtum paaukojęs gyvybę, sukelti tau pyktį, neapykantą ir kraujo troškulį? Ar gali akyse, kuriose anksčiau įžvelgdavai pasitikėjimą ir rūpestį, dabar matyti vien kerštą? Nejau praeitis gali būti nugalėta dabarties? Įtakoti ateitį? Gyvenimą? Likimą?

Taip. Gali.

Ir nors anksčiau tuo netikėjau, dabar buvau priverstas pripažinti.

Kas suteikia žmogui leidimą žudyti? Valdžia? Pinigai? Pavydas? Kerštas? Išdavystė?

Į šį klausimą atsakys tik laikas.

Deja, turiu jo nedaug.


Teoriškai tai pirmasis rimtas mano kūrinys. Publikuoju jį ir kitur, bet ten gaunu nepakankamai kritikos. Tikiuosi kad šiame tinklalapyje užsiregistravę vartotojai yra rimti, turi savo nuomonę ir nebijo ją išdėstyti. Kritikos nebijau, man jos reikia, tad sakykite visus trūkumus kuriuos pastebėsite. Ačiū.