~Ji visada prieštaravo jiems.
Prieštaravo mums.
Prieštaravo jai ir jam.
Prieštaravo tau.
Prieštaravo sau.
Kiekvieną dieną ji vis kalbėjosi su savimi, žinodama, kad niekas jai neprieštaraus.
Žinodama, kad niekas nesiruošia jos primušti, už neteisingas mintis.
Žinodama, kad už tai, kad ji prieštarauja niekas jos nekvies i teismą tartis dėl inkvizicijos.
Žinodama, kad niekas jos nepririš prie medžio ir nepaliks jos šalti tamsioje naktyje, nuogos, nuogutėlės.
Arba geriausiu atveju niekas jos neišprievartaus.
Kai tik ji pradėdavo kalbėtis su aplinkiniais žmonėmis niekas jos nesiklausydavo.
Kai jai reikėjo pagalbos visi nuo jos nusisuko.
Kai jai reikėjo paguodos visi tyngėjo kalbėti.
Kodėl aš jai nepadaviau rankos kai ji suklupo? Kodėl palikau ją klupėti viduryje autostrados, juk žinojau, kad už poros minučių, o gal net sekundžių pro čia pravažiuos mašina.
Kodėl aš sumindžiau porą mėlynų akių kurias mačiau ant kelio? Juk žinojau, kad jai jų reikia.
Kodėl aš jos negaudžiau kai suplyšo jos debesis? Juk stovėjau po juo. O ji tėškėsi žemėn ir daugiau niekad nebeatsimerkė...
Jos mažos svajonės vis tirpo mano delnuose, sudužęs veidrodis, jai prilipdė dar septynis metus nelaimių.
Ant geltono kilimo vis didėjo raudona dėmė.
Viskas?
Negi aš ir vėl turėsiu sedėti ant geležinkelio?
Čia kažkokia klaida, pone Dieve gal galėtumėte atsukti "kasetę" atgal?
Aš nebesedėsiu ant bėgių...
NEEBEEESEDĖĖSIUUUUUUU.
Šiąnakt ji gimė išnaujo.
Būrys šešėlių apgaubė ją savo gležnomis rankomis, po skraistėmis nebuvo nieko.
Bet juk visada kažkas būna.
Visada.
Jie ją glostė ir glamonėjo.
Tyliai šnibždėdami:
"Tu daugiau niekada nebegrįši atgal, nes debesys šiandien su tavimi nekalba... "~