Paslydau aš tąkart ant tylos užmynus kraštelio,
Ramybės ir grožio, vaškinių minčių nušlifuotų,
Kur nugludę ir kruopščiai sudėti taškeliai –
Išsirangė it bėgančios pamariu upės prieš lietų.
Neturėjau leidimo užburti tave ir prabėgti,
Užauginti bandžiau tarsi šiltnamy žydinčią
Plukę, - lyg įpjovė kraštelį būties ir pabėgo
Į nežinomą skersgatvį plėšikai užsukę.
Iškritau iš žaidimo be galimybės paslįsti,
Negalėjau išduoti, kad kortos rankose mano, -
Tai deimantų sauja, tik apkandžiotos lūpos
Raudoniu per ryškiu it pritvinkusios tavo buvimo, -
Likau aš - be leidimo save atkartoti iš naujo.
Kaip ir tu - nuo vėjarodės taip gražiai atsilupęs ir
Paklydęs angis, rytą - pakraštį savo buvimo nušluoji,
Matai - šniokščia tykojimo pietryčiuos liūtys,
Pilkas mano atsfaltas, - tai slenkstį aplenkusi upė
Iš kraštų ir savęs išpuoli. Tuomet kaip karavelė ji
Nusivelka burę, tarsi suknią raudoną padžiauna pavėsy,
Kad nuo saulės nebluktų ir vėjui nurimus paklausi:
„Kodėl nieks neužeina, o rugpjūtis vis lieka? “