„Giedra naktis“

Žvaigždės, iš po nakties, jau nustoję mirgėti. O dangus naktį buvo giedras. Giedros tamsoje, stebėjau mintis - skriejančias kosminiu greičiu, žvaigždėmis nusėtais takais. Tarp jų buvo, viena - vienintelė, nesuspėjusi užgesti. Tikriausiai laukianti savo šeimininko. Žvaigždės moka laukti. Kiekviena, mirgėdama kvietimu - prisijaukinti, sušoka įkaitintą iki šviesos šokį, tame pačiame, giedrame nakties danguje. Ak, koks svaigus ir svajingas šokis! Ir suskamba akimirkos tylos momente aidas: „Kaip žvaigždė nakty - krentanti į delnus... „ Pilnai atverti, nuogi delnai, nebeslepia, kad žvaigždė prisijaukino savo šeimininką. Tai naktis, kuris išsiskiria iš tūkstančių naktų, tai žvaigždė išsiskirianti iš begalės žvaigždžių. Kiekvienas turi savo žvaigždę. Žvaigždę - laukiančią savo šeimininko. Dangaus platybės, atplėšiačios - nuo žemės lig žvaigždės, sugrąžina žemėn mintis, beskriejančias kosminiu greičiu. Mėnuo, pilnai blizgėdamas suvilgo šypsena šeimininko sielą. Tikriausiai džiaugiasi giedros nakties atradimais.

Įkvepiu saulėtos rytinės aušros. Virš ežero tvyro rūkas. Ir užgesinu vokus, taip ir nežinodamas ar šiąnakt sapnavau giedrą nakties dangų.