Paskutinės akimirkos...

Deja, man labai gaila, bet jam liko vos savaitė, daugiausiai dvi.

Tai buvo lemtingi žodžiai, kuriuos aš išgirdau stovėdamas už kabineto durų... Geriau jau būčiau nesiklausęs.

Tik nepanikuokite, nusiraminkite.

Kokia čia gali būti ramybė??? Man juk liko tik savaitė, daugiausiai dvi... Ir ji tai žino.

Prašau nusiraminkite, gerai pagalvokite, ką jam pasakysite. Ar pranešite tiesą, ar tiesiog ją nuslėpsite?

Nereikia man nieko pranešinėti! Aš ir taip jau viską žinau. Žinau, kad gyvenu paskutines savo gyvenimo valandas.

Jeigu jau nusprendėte jam nieko nesakyti, tai labai pasistenkite elgtis kaip visada, natūraliai. Neišsiduokite, kad jums skaudu. Nesinervinkite. Taip, aš suprantu, kad tai labai sunku, bet jums teks pasistengti.

Kam čia dar stengtis dėl kažkokio vaikiščio. Vis tiek visos pastangos tuoj atsidurs kapo duobėje.

Nusiraminkite, išgerkite stiklinę vandens ir tada galėsime tęsti savo pokalbį.

Stiklinę vandens? Čia net stiklainio nepakaktų! Kaip jis gali guosti moterį, siūlydamas stiklinę vandens, kai jos sūnus gyvena paskutines minutes?

Jau galime tęsti? Gerai... Norėčiau paklausti, ar žinote, gal jūsų sūnus turi kokią neišsipildžiusią svajonę?

Kokios dar svajonės gali būti galvoje, kai nežinai ar sulauksi rytojaus?

Sakot, jis nori nuvykti pas tėvą... O ar anksčiau jie yra bandravę? Ar jų santykiai šilti?

Šilti santykiai? Kai jo kūnas jau atšalęs, o ir manasis vėsta...

Atleiskite, nežinojau. Suprantu kaip jūs jaučiatės ir labai užjaučiu.

Nieko tu nesupranti, kvailas daktariūkšti! Nereikia čia apsimetinėti, kad labai užjauti. Tokio skausmo niekas negali suprasti!

Aš, kaip gydytojas, norėčiau jums pasiūlyti vienos savo kolegės pagalbą.

Jis ką, mano motiną laiko pamišėle?

Ji puiki psichologė ir padėtų jums atgauti pusiausvyrą. Gal jums pasidarys geriau kam nors išsipasakojus.

Bet jis tikrai nieko nesupranta apie žmonių skausmą! Kas gi gali norėti pasakoti savo bėdas kažkokiai nepažįstamąjai?

Štai jos telefono numeris. O jei reikės mano pagalbos, kreipkitės.

Apsimeta paslaugiu, bet jo pagalbos nei man, nei mano motinai jau niekada nebereikės!

    *    *    *

Nuo gydytojo ir mano motinos pokalbio praėjo 10 dienų. Ir šiandien, jau po keleto minučių, aš įžengsiu į naują tūkstantmetį!
Pokši ferverkai, žėri padangė, o miesto laikrodis muša 12. BAM... BAM... BAM... Paskutinis dūžis ir aš... krentu ant gatvės grindinio...