Sėjėjas

Sėjėjas be gailėsčio sėklas išbarsto
Į tavo nepaliestus dalgio laukus
Jis žengia ir plazda skvernai naktimi
Kol tu žole žaliuoji
Alsuoji rugiais
Kraujuoji aguonom

Sėjėjau nekviestas, keliauki greičiau
O vėjau nuneški tolyn jo šešėlį!
Dar pašukuok švelniai garbanas lino
Ir išbučiuok išmyluok iki skausmo
Užberk jūros smėliu akis
Ausis ošimu užrakink
O paskutinis saulėlydžio gurkšnis tebūna saldus

Supranti, kad Sėjėjas jau čia
Laikas sudūlėjo kaip laiku nesugrėbtas šienas
Ant kurio nenorėjome nieko žinoti
tik saulę, aguonas ir miegančią tylą

Todėl dabar tegalime lyg paukščiai
Į pievą iš dausų pažvelgti
Sėjėjo liūdnas derlius veši

Išmainę pažinimo dovaną į nebūtį
Per amžius likome vaikais