Kai lengvų apskritimų pradžių su galais nebesuduriu,
Vakarais pasklandau pakiemių pašalėm lyg apuoko šešėlis.
Ir matau: ponios džiausto neišskalbtus suodinus skudurus,
Ponų kalbos - vandens riebaluoto betikslis lašėjimas.
O aš nuogas, pašėlusiai nuogas ir taip neaprėpiamai vienas.
Neskalbti skalbiniai, bet tiek to, gal bent kiek mane šildys?
Užrašysiu, kad paėmiau ant nenubalintos sienos,
Pasiskolinsiu pledą skylėtą ir drykstančią virvę.
Ant palangės paliksiu lyg lauko gėlių porą bereikšmių frazių,
Tarsi ženklą - atleisk, kad esu, kad patraukiu per dantį,
Jos tik tau, tiktai tau, pasimerki šią puokštę į vazą.
Kol nuvys, gal padės bent truputį lengviau pagyventi.
„Užrašysiu, kad paėmiau ant nenubalintos sienos“ čia gal reikėtų žodžių tvarką pakeisti (kad paimiau, užrašysiu...“. Ir pirma eilutė taip sunkokai „įveža“ į eilėraštį.
Geros mintys: savotiškas atsitraukimas, „stopas“ be aštrios savigraužos.
Nesupratau ypač "apskritimų pradžių su galais nebesuduriu", ką tuo norėta pasakyti? Toliau jau aiškiau, kentėt galima, ypač, kad nuogas, tai man čia labai suprantama, paskui vėl lyg ne viskas aišku, na bet tai yra poezija, o ji juk tam ir yra, kad skaitytojui būtų nesuprantama. Tad visumoj gerai.
Ant palangės paliksiu lyg lauko gėlių porą bereikšmių frazių,
Tarsi ženklą - atleisk, kad esu, kad patraukiu per dantį,
Jos tik tau, tiktai tau, pasimerki šią puokštę į vazą.
Kol nuvys, gal padės bent truputį lengviau pagyventi.
Labai gerai,4
Kažkodėl skaitydamas prisiminiau indiškų filmų siužetus ... bet juk socialinė atskirtis ne tik Indijoje ? :) Gal kiek pataisius smulkmenas - visai toks nieko eilėraštis gautųsi - 3+ (ta prasme - tegu pabūna :))