Beldžiasi vaikystės obelis į langą
pranešdama, kad pasipuošusi žiedais baltais.
Ji, tarsi, kviečia vėl sugrįžti
ir iš gimtinės šulinio atsigert.
Vėjas po pievas gaudo aidą
mano mažų žingsnelių šnaresį žolėj.
Saulutė žvalgosi pro langus
ir bando praeitį užmigusią prikelt.
Mintys per tėviškės laukus vėl skuba
ir ant svyruoklio beržo krenta gailia rasa,
o žiedlapius ant tako barsto
vaikystės obelis mana.
Mieloji pasistatykit sieną prieš tokius komentatorius.
Nuoširdžios Jūsų eilės, mielos. parašysit Jus daug gerų eilių, o jie ir bus nepatenkinti ne tik kitais, bet ir savimi. Sėkmės Jums.
Piktas esat,Žonglieriau, nereikia taip. Kaip sugebėjo, taip parašė,o Jūs parašykit geriau.Ir pensininkų nesmerkit, būsit toks pat irgi. O Lailai linkiu tobulėti ir nepasiduot!
blogas rimas, neįdomiai skaitosi, nenoriu užgauti, bet nebus gerai įvertintas šitas tekstas, tai nėra gera poezija, aš net nežinau, ar galima tai vadinti poezija, na, yra daug tokių tekstų, parašo į pensiją išėję žmonės, neturėdami ką veikti ir nesulaukiantys, kad juos kas aplankytų, paskui kartais paskaito kokiuose rajoniniuose renginiuose, o publiką sudaro lygiai tokie patys autoriai, jie paploja vieni kitiems, pasiguodžia, patapšnoja per petį, kai kurie, tiesa, pakloja kelis tūkstančius ir išleidžia knygeles, kad turėtų ką nusiųsti vaikams į užsienį...