tą naktį, kai nakvojau ant tilto netoli geležinkelio stoties, aš mačiau nuo jo nušokantį žmogų. buvo žiemos vidurys, ir upė apačioje lindėjo po storu ledo lukštu. jo kūnas neįstengė to ledo nei pramušti, nei ištirpdyti. jis paprasčiausiai gulėjo suglebęs kaip pūvančių lapų krūva kur nors po medžiu.
aš sėdėjau ant sidabrinio sniego, klausiausi benamių kačių peštynių, pelėdos, pravažiuojančio naktinio traukinio švilpesio. gniaužiau gelsvą ir drėgną taloną, už kurį galėjau gauti nemokamus pietus apipelijusioje kavinėje. viskas buvo kaip visada, jeigu ne tas lavonas;
man net vaidenosi, kad jis tyliai alsuoja, šaukias pagalbos, todėl, neišvėręs, nusileidau patikrinti. apžiūrėjau jo mantą: užklijuotas laiškas sūnėnui Tomui, skolų rašteliai už nuomą, kuprinė, pilna dinamito.
●●●
dabar galėčiau prisipažinti, kad susprogdinau tą tiltą, nežinodamas, ko daugiau griebtis, kad padariau tai iš didelio liūdesio, kad pasiunčiau visą pasaulį velniop,
istorija lieka istorija, ji puikiai papasakota, poezijos formų lyg ir neįmanoma apčiuopti joje, nebent eilutėje — man net vaidenosi, kad jis tyliai alsuoja, nes lyg ir neįmanoma girdėti alsavimo esant ant tilto. sunku įsivaizduoti vietą kur trukiniai pravažiuoja ir yra tiltas, ir net pelėdod mėgstančios slaptumą ir ramybę ūkauja, tokiose vietose jos nesilanko. tiek.
Irgi atrodo, kad beviltiškumas+bejėgystė geriau atsispindi (turbūt nuo ledo tas spindesys) pirmam variante. Gal ir išties sprogtų tas dinamitas, kaip sako Prozerpina, bet kai dėl jo reikmės, tai fantazija perša kitą versiją: krintantysis buvo normalus nusikaltėlis ir vykdė eilinę mission ipossible, bet, nepavykus kažko susprogdint ir suvokus, kad nebepabėgs nuo šefų, teko atsiduot upei. (Gal ne tik "suglebo", bet ir ištiško mažumėlę. :))
man geresnis nekomentarinis variantas. jame ryškesnė ta neviltis, kuri atrodo per daug tiesiogiai išsakyta pataisytame tekste. bet šiaip... nesakyčiau, kad šita "tikra istorija" labai įtikina. kam savižudžiui, šokančiam nuo tilto, dinamitas? ar dinamitą apskritai dar kas nors naudoja? čia tokia filminė klišė. jau greičiau būtų koks savadarbis sprogmuo. juolab ir dinamitas ar nebūtų nuo smūgio sprogęs? na, žodžiu, nevieriu, nepyk :)
tą naktį, kai nakvojau ant tilto netoli geležinkelio stoties,
mačiau nuo jo nušokantį žmogų.
buvo viduržiemis,
ir upė apačioje
lindėjo po storu ledo lukštu.
jo kūnas neįstengė to ledo nei pramušti, nei ištirpdyti.
jis tiesiog gulėjo suglebęs
kaip pūvančių lapų krūva kur nors po medžiu.
aš sėdėjau ant sidabrinio sniego,
klausiausi benamių kačių peštynių,
pravažiuojančio naktinio traukinio švilpesio.
gniaužiau gelsvą ir drėgną taloną,
už kurį galėjau gauti nemokamus pietus
apipelijusioje kavinėje.
viskas buvo kaip visada, jeigu ne tas lavonas;
man net vaidenosi, kad jis tyliai alsuoja,
šaukias pagalbos,
todėl neišvėriau ir nusileidau patikrinti.
apžiūrėjau jo mantą:
užklijuotas laiškas sūnėnui Tomui,
skolų rašteliai už nuomą,
kuprinė, pilna dinamito.
visa tai buvo liūdna,
prisipažinsiu,
mane netgi apsėdo mintis
susprogdinti tą tiltą, sumalti pasaulį į miltus,
pasiųsti viską velniop,
tačiau aš
paprasčiausiai stovėjau nejudėdamas
akis į akį su savo neviltimi.
minties linija aiški, bet gal iki galo neišpildyta?; užkliuvo sulaužyto žmogaus pavidalo palyginimas su pūvančių lapų krūva, kažkaip neįtikino ir nieko panašaus neįvyko: lūženos duria, o lapai pūna taip minkštai, kad kažkurioj vietoj prasislenka prasmės