Keršto angelas

Beprasmiška gyventi be gyvenimo tikslo...
Viskas baigėsi tą nelemtą dieną, kai nutrūko mano gyvybė. Dėl kažkieno godumo miriau aš ir mano tėvai. Mes tapome serijinio žudiko aukomis.
Prieš penkiasdešimt metų miestelyje, kuriame mes gyvenome, siautėjo žudikas- žiaurus, negailestingas visiems šeimos nariams. Žudydamas pririšdavo žmones prie bėgių ir stebėdavo, kaip jie maldauja paleisti, kai pamato atvažiuojantį traukinį.
Tada nemaldavau, tik tyliai sušnypščiau: „Aš tau dar atkeršysiu“. Būtent šie žodžiai dabar, net po penkiasdešimt metų, neleidžia man kartu su tėvais  ilsėtis ramybėje.
Aš tapau angelu-kritusiu angelu. Gavau juodus kaip derva sparnus, savo kūną, kurį turėjau prieš mirtį ir juo buvau patenkinta. Ant mano nugaros, tarytum  tatuiruotė, buvo išsiraizgę randai, primenantys sparnus. Būtent tai rodė, kas aš esu. Džiaugiausi tuo, kad galėdavau apsiginti ir pasakyti, kad tai tatuiruotė.
Gyvenau bažnyčioje. Ne kartą bandžiau įsitaisyti kokiuose nors namuose, bet nuo jų man pasidarydavo bloga ir pradėdavau vemti derva. Tad kunigai mielai  priimdavo mane ir sakydavo aplinkiniams, kad aš esu jų giminaitė. Dievo namuose jausdavausi kaip savuose namuose. Nors nebuvau pamaldi prieš mirtį, dabar man nebebuvo skirtumo, nes pati buvau „šventoji“.
Atrodo neblogas gyvenimas: esi angelas, gali skraidyti, esi nemirtingas, nesensti, bet tai tik šviesioji viso to pusė. Jau po dvidešimt metų viskas atsibosta. Labiausiai kankina vienatvė. Įsivaizduokite gyvenimą, kai prie tavęs negali niekas prisiliesti, nes tai tave degina, kai niekam negali pasirodyti koks esi ištikrųjų. Vienatvė, tamsa, ir nuolatinė kančia, nes nesupranti, kodėl grįžai, jei tavo mirties kaltininkas jau seniai nebegyvas. Bet aš esu ir kankinuosi kiekvieną mielą minutę.
Viskas gal būtų buvę kitaip, jei ne viena diena, pakeitusi mano gyvenimą.
Į mokyklą, kurioje mokiausi, o kartu ir į mano klasę, atėjo naujokas, vardu Natanielis. Jau nuo pirmų dienų jis tapo klasės kietuoliu ir pradėjo mane užgaulioti.
Kartą, baseine, kai pamoka jau  ėjo į pabaigą, aš netyčia atsukau nugarą, kuri dėl maudymosi kostiumėlio buvo nepaslėpta, Natanieliui ir šis garsiai aiktelėjo:
- Ei, juode, iš kur pas tave ta tatuiruotė? Kiek mokėjai? Duok paliesti. 
Staigiai atsisukau ir pamačiau, kad jis, ištiesęs ranką, jau eina prie manęs.
- Nedrįsk! - sušukau ir griebiau jo ranką, sukandau dantis, nes mano ranką nudegino skausmas .
- Ar gaila, aš juk nieko nepadarysiu,  juode, nepanikuok taip.
Pirmą kartą  pažvelgiau vaikinui tiesiai  į akis ir vien žvilgsnis mane nudegino. Nusukau galvą į šoną, kad taip neskaudėtų. Natanielis pabandė prieiti iš už nugaros, tad man neliko nieko kito kaip  tik kristi į baiseiną įsitempiant  ir jį.
Kai išnirau, vaikinas jau buvo pamiršęs, ką norėjo padaryti. Tik bambėdamas išlipo iš vandens. Tai reiškė, kad jis to nepamirš. Išlipau iš baseino ir, pasiiėmusi rankšluostį, atsisėdau ant suoliuko toliau nuo visų. Laikiau kietai suspaudusi ranką, kai atgniaužiau delną, pamačiau aiškias nudeginimo žymes ten, kur buvo prisilietusi jo ranka. Susiraukiau ir vėl sugniaužusi kumštį nuėjau prie atėjusio trenerio. Davęs kelis nurodymus jis liepė mums  persirengti. Nuskubėjau pirmoji. Kai sugūžėjo visos merginos, aš jau buvau su rūbais. Nė viena neužkalbino manęs, tad tyliai išsmukau iš kambariuko, dar tyliau iš baseino teritorijos ir žmonių pilna gatve patraukiau namo.
Kol mano sparnai nebūdavo išskleisti, jausdavausi taip, lyg norėčiau į tualetą. Jau išmokau valdytis. Kai atsidūriau tuščioje bažnyčioje, nuėjau prie altoriaus ir ant pirmojo suolo padėjau striukę, kuprinę, megztinį ir likusi su korsetu (devėjau  korsetus, kurie buvo panašūs į palaidines tam, kad skleisdama sparnus tiesiog jų nesuplėšyčiau) išskleidžiau savo sparnus, giliai įkvėpiau ir persižegnojusi iškvėpiau. Pasijutau daug geriau.
- Dukra čia tu? - prabilo kunigas kiek nedrąsiai.
- Taip, tėve, čia aš, - atsisukusi nusišypsojau senajam kunigui. Jis atsistojęs šalia taip pat persižegnojo.
- Kaip sekėsi mokykloje? Tas vaikinas nebeužgauliojo tavęs?
Nuleidau galvą.  Būtinai turėjau papasakoti, kas nutiko, tad pradėjau:
- Jis pamatė mano nugarą, netyčia jam ją atsukau. Neitas bandė ją paliesti, bet aš sugavau jo ranką ir neleidau. Dar abu įkritom į baseiną, nes tik taip galėjau išvengti jo prisilietimo. Bet visgi jis mane nudegino.
Parodžiau kunigui savo nudegintą delną. Jis paėmė šventinto vandens ir atsargiai apšlakstė žaizdą. Sukandau dantis ir stebejau, kaip šnypšdamas vanduo gydo mano nudegimą ir geriasi į odą.
- Mano dukra, tau kažkas neduoda ramybės, pasipasakok man.
Atsisėdome ant pirmo suoliuko prieš altorių.
- Teve, jūs žinote, kad aš jau penkiasdešimt metų esu angelas ir klajoju nežinodama, ko ieškau. Aš vis dar negaliu suprasti, kodel Jis pasmerkė mane tokiai kančiai? Juk mano žudikas jau senai miręs, kodėl aš negaliu ilsėtis ramybėje?
- Matai, vaike, kaip sakoma Dievo keliai yra nežinomi. Bet man atrodo, kad jei jis čia tave laiko, vadinasi tau yra paskirta kokia nors misija ir tu ją privalai įvykdyti. O tu tikra, kad tavo žudikas žmogus?
- Na, taip.  Aš gerai jo veidą įsiminiau ir  nieko angeliško jame nemačiau.
- O gal ką demoniško?
Susimąsčiau ir papurčiau galvą.
- Na, manau, ateis laikas ir mes viską sužinosim. Pailsėk, mano vaike, rytoj tau į mokyklą.
Kunigas nusišypsojęs išėjo. Likau viena sau su savo mintimis. Stebėjau bažnyčios inventorių ir, pakilusi į orą, nuskridau į savo slėptuvę.
Turėjau savo kampelį, panašų į mažą urvelį. Tai buvo jaukus kampas, kur leidau savo naktis, dažnai apsimetinėdama, kad miegu, o dažnai tiesiog skaitydama knygas. Tačiau šią naktį tiesiog gulėjau ir žiūrėjau į lubas. Tada mano galvoje nuskambėjo Natanielio žodžiai: „ Aš tau dar parodysiu“, o vėliau mano ištarti žodžiai žudikui: „Aš tau dar atkeršysiu“.
Atsisėdau ir šiems žodžiams vis skambant mano galvoje susiėmiau už kaktos. „Kaip Natanielis  gali būti su tuo susijęs? Ne, negali būti tai tik paprastas pasakymas. Žmonės dažnai taip sako. Juk ir pati taip kalbėdavau, kai buvau žmogus“. Atsipūčiau ir užsimerkiau.
Kitą rytą susivarsčiau korsetą, apserengiau megztuką, užsidėjau striukę ir, pasiėmusi kuprinę, išėjau į mokyklą. Visą tą atlikau per penkias minutes ir nesukeldama nė menkiausio garso. Eidama mąsčiau, kaip išsisukti nuo Natanielio užgauliojimų. Pirmą kartą apie tai mąsčiau. Niekada nesirūpinau paaugliškais dalykais, bet dabar jie pasidarė svarbūs man. Suraukiau veidą tarytum mane pykintų. „Paauglystė... hormonai... fui“ šmėkštelėjo mintis mano galvoje.
-  Juode! Palauk! -išgirdau Natanielio balsą.
Nė neketinau sustoti ir ramiai paskendusi savo mintyse žingsniavau  toliau gatve.
- Juode, prašau sustok, pasikalbėkim!
Delną skaudžiai nudiegė skausmas. Žinojau, kad mano delnas užgijęs, bet smegenys rodos norėjo man priminti, ką jis man padarė, nors tai nebuvo būtina.
- Palauk, na!
Jis buvo netoli manęs ir uždusęs vos pratarė žodį. Pagailo man jo ir, nutaisiusi piktą veidą, atsisukau.
- Ko tau reikia? -piktai paklausiau.
Jis giliai kvėpuodamas priėjo prie manęs ir sustojo laikydamasis atstumo.
- Klausyk, aš atsiprašau, kad prie tavęs lindau. Tiesiog man labai patiko tavo tatuiruotė. Juk nepyksti, tiesa?
- Koks tau skirtumas? -burbtelėjau.
- Didelis. Tu mano klasiokė ir aš nenoriu pykčių su tavim.
- Tiesiog nekelk beprasmiško skandalo. Tu manęs nepažįsti, aš tavęs ir  kalba baigta. Nematyk manęs ir  nelįsk.
Apsisukau ir nuėjau palikdama jį stovėti. Šis pokalbis mane supykdė. Kokio velnio jam parūpo, ar aš pykstu ar ne? Papurčiau galvą ir nuvijau  visas mintis į šoną kol nusigavau į mokyklą.
Ten viskas buvo taip nuobodu, kad rodėsi, jog tuoj užmigsiu. Tad norom nenorom vėl paskendau apmąstymuose.
Prisiminiau, kokia aš buvau prieš mirtį. Nebuvau labai populiari, bet draugų turėjau.  Mokytojai mane mėgo, nes gerai mokiausi. Ir tėvų numylėtinė buvau, nes pareidavau namo  nustaytu laiku. Dažnai, net pastovėdavau kelias minutes prie durų, kol išmušdavo sutarta valanda. Bet visgi geriausias mano draugas buvo jaunesnysis brolis Nojus. Jis mirė taip pat. Gaila, kad negįžo kartu su manimi.  Be jo jaučiausi labai vieniša.
Mąsčiau apie savo brolį tol, kol kažkas pasibeldė į duris. Mokytoja atidarė jas ir į klasę įėjo vaikinas.
Kai pakėliau galvą, mano kūnas sustingo ir apmirė. Akyse susikaupė ašaros, bet staigiai jas nurijau, tačiau akių nenuleidau. Vaikinas taip pat pamatė mane ir nustėro. Po to jo veide atsirado šypsena. Nusišypsojau jam ir pajutau visos klasės žvilgsnį. Jau žinojau, ką jie mano, bet jie net nenutuokė, kas šis vaikinas .
Naujokas atsisėdo prie manęs ir brūkštelėjo sąsiuvinio gale: „Susitikim lauke, nuošalesnėj vietelėj, po pamokos“. Linktelėjau ir nusukau akis į mokytoją. Vos tvardžiausi, kad nepradėčiau šokinėt iš laimės vidury pamokos.
Kai baigėsi tos nelemtos keturiasdešimt penkios minutės, beveik nuskridau į lauką, kur žmonių niekad nebūdavo. Naujoko teko palaukti. Kai pamačiau ji ateinantį, nespėjau sureaguoti, o jis mane jau apsikabino. Apsiverkiau iš laimės, nes vaikino prisilietimas manęs nedegino.
- Kur tu buvai visą šį laiką. Aš pusę šalies išmaišiau tavęs ieškodamas, -atsiduso jis, vis dar laikydamas mane savo glėbyje.
- Atsiprašau, aš paprasčiausiai vieniša klaidžiojau ieškodama prasmės, - kūkčiojau jam ant peties.
- Sesute, neverk. Tu visada būni tokia jautri. Bet  dabar net ir aš noriu verkti iš laimės. Jau maniau tavęs nebepamatysiu. Ar radai tą demoną, kuris mus nužudė?
- Ne, aš  net nežinau, kaip jis dabar atrodo.
- Jis keičia savo išvaizdą. Bet šiandien apie tai negalvokim, sesute, pasidžiaukim tuo, kad radom vienas kitą.
Netrukus išgirdom skambutį į pamoką ir nuėjom kartu. Gyvenimas tapo šviesesnis. Džiaugiausi, kad nebesu vieniša ir galiu prisiglausti prie brolio kaip senais gerais laikais. Pastebėjau, kad klasiokės į mane šnairuoja.
Baseine per paskutinę pamoką Natanielis prisiplakė prie Nojaus, ir būtent tada, kai mudu sedėjom nuošaliau  ir kalbėjom apie tai, kur geriausia gyventi.
- Klausykit, judu gal pora ar giminės? - vaikinas buvo susigėdęs.
- Helena - mano sesuo. O kas tau darbo? - brolis prisimerkė tarytum skrosdamas jį žvilgsniu.
- Ne, nieko tik šiaip paklausiau. Kur tu buvai visą šį laiką?
- O koks tau skirtumas? -atšoviau jam piktai.
Natanielis nuraudęs nuėjo, o Nojus nusijuokė.
- Žinai, aš stebiuosi, kad atstūmei vaikiną, juk iš mūsų dviejų tu visada būdavai ta jautrioji, kuri puldavo apkabinti ir guosti gatvėje puolusį vaiką  net ir svetimą. O dabar šitaip jį pažeminai.
- Pats kaltas. Nudegino man delną, - suburbėjau pažiūrėdama į savo jau užgijusį delną.
- Mane ir degina. Vos užsigydau žaizdas ir dar tas vėmimas mane nuvargina, bet šitaip žmonių nepuolu. O kuriam name tu gyveni?
- Aš ne name gyvenu, o bažnyčioje. Jeigu gyvenu name, taip pat vemiu kaip ir tu.
- Įdomu, ar  kunigas ir mane priimtų? Žinai, norėčiau paiilsėti ir nebevemti.
- Žinoma. Jis dažnai klausinėja, ar aš neturiu kokių kitų pažįstamų angelų, kad aplankytų.
- Na, dabar turės du sargus, - abu su Nojumi pradėjom juoktis.
Treneris mus pasikvietė, kad paraneštų apie artėjančias  varžybas. Nojus susidomėjo, o man jau atsibodo dalyvauti tokiuose renginiuose.
Ėjom namo juokdamiesi. Pagaliau aš jaučiausi geriau ir žodis amžinybė visai maloniai skambėjo. Bažnyčioje net nesikuklindama nusirengiau striukę ir megztinį bei išskleidžiau sparnus. Brolis šiek tiek gėdijosi pamatęs, kad ateina kunigas, bet man paraginus išskleidė ir savo sparnus.
- Dukrą, kaip tai nutiko, kad tu atsivedei namo draugą. Juk sakei, kad daugiau angelų nepažįsti.
- Teve, čia ne mano draugas, o brolis. Jo vardas Nojus. Jis mane susirado ir patvirtino tai, ką jūs sakėte, jog mane nužudė demonas. Tėve, ar Nojus galės gyventi su manimi? Jis dabar gyvena kažkokiame name, bet kaip ir aš vemia derva. Nojus dabar atstoja visą šeimą, juk daugiau nieko neturiu čia, žemėje.
- Dukra, nurimk, aš net neketinau uždrausti Nojui likti. Juk žinai, kad čia jūsų tikrieji namai, aš negaliu uždrausti angelams būti bažnyčioje, nes tai būtų didžiausia nuodėmė. Likit mano vaikai. Manau, jūs turite apie daug ką pasikalbėti.
Kai kunigas išėjo, paėmiau brolį už rankos.
- Ateik, skrendam iš  čia, parodysiu, kur aš gyvenu.
Mudu pakilom ir nuskridom į mano buveinę. Džiaugiausi, kad mums užteks vietos abiems. Niekada nesipešėm dėl kambario, visada mokėjom juo pasidalinti.
- O čia yra dušas kur nors? -prabilo Nojus dairydamasis. Nusijuokiau.
- Na, bažnyčioj tikrai jo nėra, bet kunigas leidžia man pasinaudoti jo dušu klebonijoje. Galėsi ir tu tenai apsilankyti.
- Šis kunigas labai geras, bent jau aš taip pastebėjau.
- Tu teisus. Jis labai geras, nuoširdus ir visame miestelyje gerbiamas. Labai mane saugo bei iš čia leidžia stebėti mišias . Kažkada, gal prieš dešimt metų, gyvenau miestelyje, kur kunigas išvarydavo mane į lauką, kai prasidėdavo mišios. Jausdavausi atstumta.
- Nekoks kunigas, - palinksėjo galva brolis. Linktelėjau taip pat.
- Ššš... Kažkas ateina, - sušnypštė Nojus ir abu nutilom.
Iš pradžių pasigirdo policijos sirenos, po to greitosios, signalas, vėliau į bažnyčią įėjo kažkoks žmogus. Iš batų kaukšėjimo jau galėjau suprasti, kad tai kunigas. Iškišau galvą ir apsidairiau. Kunigas parodė man, jog nusileisčiau. Buvo susirupinęs. Nusileidom su broliu žemėn.
- Miestelis sukrėstas. Įvyko žmogžudystė.
- Kas, ką nužudė? -sunerimom.
- Mirė Dovydas ir Marija, gyvenę 124 name. Jų sūnus Natanielis tuo metu nebuvo namie, tad jis ir išgyveno.
- Kaip jie mirė? -susiraukė Nojus.
Kunigas nutilo ir pasidarė aišku.
-Demonas mūsų mieste ir garantuotai ieško mūsų, -linksėjo galva Nojus.
Susigūžiau, nes  penkiasdešimt metų laukiau, kol atsiras tokia proga, o dabar, kai ji atsirado, aš išsigandau.
- Jeigu žuvo Natanielio tėvai, manau, kad žudikas ieškos jo. Jis nepalieka gyvo nė vieno, - tariau mąstydama.
- Vadinasi saugosim jį, - tarė Nojus ir išsišiepęs pažvelgė į mane.
- Ką jau sugalvojai? -išsigandusi pažvelgiau į jį.
- Tau reikės pasirodyti jam, kas esi. Tada išgauti pasižadėjimą, kad niekam nepasakos, ką matė, tik tokiu būdu  mes jį galėsim saugoti.
- Kodėl būtent aš? - suzirziau.
- Paprasta numanyti- Natanielis tau simpatizuoja. Negi to nejauti? -isšišiepė Nojus.
- Ne, nejaučiu ir jaust nenoriu. Nežadu žaisti jo jausmais, net jei nuo to priklauso jo gyvybė. Pasirodysim jam kartu.
- Kaip pasakysi, sesute. Tereikia palaukti, kol jis ateis, -Nojus nustojo šypsotis.
Mačiau grėsmingą ugnelę jo akyse. Bijojau to, kas buvo jo mintyse.
- Manau, vaikinas turėtų ateiti čia dėl laidojimo reikalų.
- Beveik nebeliko, ką laidoti, - kunigas nuliūdo.
- Žinom, kaip jis turėtų jaustis, -Nojus paglostė mano ranką.
Abu su broliu suskleidėm sparnus, o kunigas linktelėjo galva ir tarė:
- Su sparnais dar neskubėkit. Manau, kad reikėtų pirmiausia jį prisipratinti, kad vėliau neišsigąstų. Patys pagalvokite, kaip vaikinas turėtų jaustis, kai sužinos, kad jo tėvus nužudė demonas ir kad judu, angelai, naudodamiesi juo gaudysit tą demoną.
- Jūs teisus, tėve. Helena, gal skrendam į viršų? Manau, čia tuoj pradės rinktis žmonės.
Linktėjau ir abu su broliu grįžom į mūsų vietelę.
- Sesute, manau Natanielis bus patenkintas tuo, kad tu su juo nuoširdžiau bendrausi. Jaučiu, kad tarp jūsų gali užsimegzti graži draugystė.
- Jis manęs nedomina, -nusukau galvą.
Pro vitražą švietusi saulė nutvieskė mano veidą. Prisimerkiau- nemėgau akinančios šviesos.
- Sesute, kai taip kalbi, galvoju, ar tik nepakeitei savo lytinės orientacijos.
Pradėjau kvatoti, net parkritau ant nugaros ir susirietusi į kamuoliuką visu balsu kikenau.
-Pasakei ir prisnigo, -teišspaudžiau. Nojus taip pat kikeno.
- Na gerai, gerai atsiėmu savo žodžius, - pasakė brolis.
Atsisėdau ir nusivaliau ištryškusias ašaras.
- Pameni, mes ir seniau taip juokaudavom.....
Nojus nusišypsojo, bet šypsena buvo pilna skausmo, liūdesio ir ilgesio.
- Ilgiesi tų dienų? -paklausė jis pažvelgdamas į dangų.
- Be galo. Tikiuosi jie ten kartu ir laimingi, -liūdnai užverčiau galvą i dangų.
- Nurimk, sesute, kai baigsis ši velniava su tuo prakeiktu demonu, mes būtinai grįšime pas juos ir vėl būsime laiminga šeima.
Brolis paglostė mano petį ramindamas. Nenuleidau galvos ir toliau žiūrėjau į lubas nieko nematydama.
- Sese, o kaip tu supratai, kad bažnyčioje mums geriausia?
- Broli, nemanyk, kad aš tokia kvaila, kaip atrodau. Viskas ir taip aišku- angelų vieta bažnyčioje. Tiesą pasakius, tai  vienas kunigas rado mane. Buvau labai nusilpusi, o iš mano burnos derva tekejo upeliais. Jis parsinešė mane į bažnyčią, nuprausė ir ilgai šlakstė šventintu vandeniu, kol sugijo mano vidiniai sužeidimai.  Vėliau jis patarė man nešioti korsetą, kad isskleidžiant sparnus ir nereikėtų nusirengti beveik nuogai. Jis ir pripirko man korsetų ir suknelių. Tuo pasinaudodama aš tapau panaši į neformalę. Sparnų randus vadindavau tatuiruotėm, tad niekas nelįsdavo prie manęs. Įpratau apsimetinėti žmogumi meluodama, nes kitaip negalėjau. Po kelerių metų turėjau palikti, taip ir klajodavau apsistodama bažnyčiose. O, broli, kaip tu leidai visą šį laiką?
- Aš nesuprasdavau, kad vemiu, dėl namų aplinkos. Tad apsistodavau apleistose buveinėse ir kankindavausi. Stengdavausi būti mažiau tuose namuose, bet vistiek jausdavausi bjauriai. Keliaudavau ir keliaudavau, stengdavausi iš viso nebendrauti su žmonėmis, dažniausiai juos stebėdavau, ar jie nėra įtartini.
- O tu pastebi, kai žmogus yra įtartinas?
- Demonai mato mūsų sparnus net ir tada, kai jie paslėpti nuo kitų žmonių. Jie patys išsiduoda, nes sutrinka pamatę angelą. Aš jau ne vieną pasiunčiau ten, kur jiems visiems ir vieta, bet mūsų žudiko neradau. Dabar, kai radau tave, sužinojau, kad jis čia ir padarysiu viską, kad tas demonas nukeliautų į pragarą, o mes galėtumėme grįžti atgal į dangų ir ilsėtis ramybėje
Brolis mane apsikabino ramindamas. Padėjau galvą jam ant peties ir pravirkau.
- Penkiasdešimt metų negalėjau prie nieko prisiliesti. Mane degindavo, jaučiausi tokia vieniša, dabar grįžai tu ir aš laiminga, kad galiu prisiliesti prie žmogaus ir dar artimo, - kalbėjau nebegalėdama sulaikyti ašarų.
- Vien dėl to, kad tu nesulaikai savo ašarų, aš esu įsitikinęs, kad tu tikrai esi mano vyresnioji jautrioji sesutė, kurią be galo myliu.
Nusijuokiau ir pasitraukiau nuo jo valydamasi ašaras.
- O vien dėl to, kad tu taip kalbi, aš žinau, kad esi mano brolis, -nusišypsojom vienas kitam.
Vėliau, tą vakarą, kai klebonijoje vakarieniavome kartu su kunigu, jis prabilo:
- Sakyk, sūnau, kaip tu radai savo seserį?
- Tai buvo netyčia. Aš tiesiog klaidžiojau iš vieno miesto į kitą, tikėdamasis surasti ne tik seserį, bet ir mūsų žudiką. Kai atvykau čia ir prisirašiau prie naujos mokyklos, mane paskyrė į klasę, o  kai joje pamačiau seserį, vos nesprogau iš laimės. Aš jos be galo pasiilgęs buvau.
- Jūs turėjote būti labai artimi, jei taip džiaugiatės vienas kitą suradę.
- Taip, jūs teisus, tėve, -prabilau. - Aš ir Nojus nuo mažų dienų esam labai geri draugai. Nors mūsų amžiaus skirtumas vos vieneri metai, jaučiamės kaip dvyniai. Mūsų tėvai buvo gana užimti žmonės ir nelabai turėjo laiko mums, tad mes patys rūpindavomės vienas kitu. Mokykloje Nojus būdavo visų mėgiamas ir gerbiamas, o aš tokia nelabai pritampanti, nors draugių turėjau. Dažnai būdavo taip, kad Nojus mane gindavo nuo savo draugų.
- Suprantu, Dievas judu palaimino ir leido jums susitikti net po mirties.
- Tai jau taip, -abu atsidusom.
Po vakarienės jautėmės be galo pavargę, todėl savo guolyje susisukom kaip du našlaičiai kačiukai ir pirmą kartą užmigom.
Kitą rytą pabudome ir suskubome ruoštis į mokyklą. Vėlavom, tad ruošdamiesi sukėlėm nemažai triukšmo. Paskui kvatodami išėjome.
Kai atėjome į klasę, nustebome, kad Natanielis, nors ir užverktom akim, bet sedėjo klasėje. Pamatęs mus, keistai šniukštelėjo ir nuleido galvą. Pajutau gailestį šiam vaikinui. Nors ir  buvo jis mane įskaudinęs, nelinkėjau  net giliausiose savo smegenų kertelėse to, kas jam dabar nutiko.
Po pamokos nuėjom į lauką. Buvo vėjuota, bet nešalta.
- Helena, Nojau, -pasigirdo nedrąsus balsas.
Aš atsisukau ir sutrikau, nes Natanielis stovėjo labai susigėdęs ir liūdnas.
- Kas yra, Neitai? -prabilo brolis nesismulkindamas.
Atsisėdau ant suoliuko šalia brolio.
- Norėjau paklausti... -jis nutilo, - nors ne, nereikia. Tiek to....
Jis apsisuko eiti, o aš prabilau:
- Natanieli, sustok ir klausk.
Vaikinas atsisuko ir susigėdęs prabilo:
- Norėjau tik paklausti, kur jūsų tėvai, kad judu gyvenate pas savo dėdę kunigą?
Nojus pažvelgė į mane nesuprasdamas, kodėl jis kunigą mūsų dėde palaikė, o pamatęs mano žvilgsnį linktelėjo.
- Jie jau seniai mirę. Iš pradžių gyvenome pas vieną tetą, bet ji mūsų nekentė, tad atsikraustėm pas savo dėdę.
- Mano tėvai taip pat mirė. Juos nužudė kažkoks žudikas maniakas. Aš bijau, kad jis ir manęs neieškotų. Policija  liepė pasisaugoti ir būti kuo dažniau namuose. Draugai mane atstūmė. Aš bijau likti vienas namuose.
Sugniaužiau kumščius stengdamasi nepasirodyti švelni. Nojus tai pajuto ir šyptelėjo.
- Na, manau, kad mūsų dėde tave priimtų pagyventi pas save. Beje, mūsų tėvai mirė lygiai taip pat kaip ir tavieji.
- Tikrai?
Abu linktelėjom. Natanielis atsisėdo šalia mūsų ir vėl pravirko. Laikiau sugniaužusi kumščius, bet brolis paragino mane žvilgsniu paguosti vaikiną.
- Natanieli, mes žinome, kaip jautiesi ir puikiai suprantame tavo skausmą. Juk mudu su broliu tavo klasiokai, visada padėsime tau nelaimėje.
Staiga vaikinas mane apsikabino ir priglaudė savo skruostą prie manojo, suinkščiau iš skausmo, o vaikinui pasitraukus nusukau nudegintą skruostą.
- Helena, ačiū, kad vis dėlto esi tokia gera, -jis nusišypsojo.
Pasukusi skruostą taip, kad jis nematytų nudegintos odos, tariau:
- Viskas gerai.
Nuskambėjo skambutis į pamoką. Nojus nuvarė Natanielį i mokyklą ir priėjęs prie manęs apžiūrėjo skruostą.
- Greitai keliauk pas kunigą, kad sugydytų. Pasistenk, tai padaryti  kuo greičiau.
Linktelėjusi galva, nubėgau.
Kunigas, man įbėgus į bažnyčią, meldėsi, o pamatęs mane sutriko.
- Dukra, kas nutiko? Kodėl tavo skruostas nudegintas?
- Natanielis mane apkabino. Ar jis galės pagyventi klebonijoje, kol viskas baigsis? Jis bijo vienas likti namuose ir mums būtu lengviau jį apsaugoti.
- Gerai, dukra, ateik sugydysiu ir bėk į pamokas.
Kunigas apšlakstė mano skruostą, vanduo pradėjo šnypšti ir virti ant mano veido gerdamasis į odą. Nelaukiau, kol baigsis gyjimas ir nubėgau į mokyklą.
Nojus laukė manęs prie mokyklos.
- Prašau kuprinę. Tu užtrukai lygiai vieną pamoką. Esi greita bėgikė. Nepamenu, kad anksčiau kada nors būtum tokia buvusi.
- Žmonės keičiasi, -nusijuokiau ir mudu nuėjome į kitą pamoką.
Stebėjau, kaip Natanielis žiūri į mane kaltu žvilgsniu, bet nuo savo draugų nesitraukė.
- Matai, kaip Natanielis į mus žiūri, mes jam priimtinesni draugai, bet jis negali palikti šitų dėl savo reputacijos.
- Tai kas, juk ilgai jo draugais nepabūsim, -gūžtelėjau pečiais.
Nojus sukikeno.
Po pamokų palaukėm, kol mūsų naujas kambariokas atsisveikins su savo draugais ir susiras mus. Kai pamačiau ateinantį vaikiną, pakraipiau galvą. Ėjo susikūprinęs, liūdnas, kaip  vaikas, netekęs tėvų ir iš paskutiniųjų besikabinantis į gyvenimą. Jis buvo tas, kuris po žiauraus demono užpuolimo išgyveno, tačiau vis dar nežinojo apie jam gresiantį pavojų.
- Na, kambarioke, keliaujam į bažnyčią? -nusijuokė brolis.
Vaikinas linktelėjo ir mes patraukėme namo. Kunigas sutiko visus išskėstomis rankomis. Matėsi, kad Natanieliui buvo nejauku sedėti šalia kunigo kai pietavome, bet greitai jis apsiprato ir pasijuto geriau.
Vėliau vakare, kol Nojus maudėsi, Natanielis prisėdo prie manęs bažnyčioje.
- Nepyk, kad tave vadinau juode. Jie mane privertė taip elgtis.
- Jeigu nebūtum norėjęs, niekas ir nieko nepriverstų tavęs daryti nenoromis.
- Aš bijojau likti vienas.
- Bet jei ne aš ir brolis, dabar tikrai būtum vienas.
- Tu teisi. Todėl atsiprašau ir pažadu, kad daugiau tavęs taip nebevadinsiu.
Žiūrėdama į altorių nebyliai linktelėjau.
- Tau patinka čia būti? Na..... pačioje bažnyčioje, ne klebonijoje.
- Patinka, čia jaučiuosi labai rami.
- Tu atrodai tokia šalta, aš stebiuosi tave matydamas besišypsančią. Tu labai pasikeitei nuo tada, kai atvyko brolis.
- Pasikeitė ir mano gyvenimas, - atsidusau.
Atėjo mano brolis jau apsirengęs pižamą.
- Gerai, kuris kitas?
- Helena, eik tu, - tarė Natanielis. Papurčiau galvą.
- Aš ilgai būnu duše. Eik tu, - vaikinas šyptelėjo ir nuėjo.
Brolis prisėdo šalia ir tarė:
- Žinai, sesute, judu atrodėt kaip pora. Gal tai tiesa, tik kitiems dedatės  priešais?
- Broli, ar pablūdai, juk pats matai, kad aš juo nesidomiu. Jis man tik klasiokas. Jei taip būtų, pats žinai, kad neslėpčiau to nuo visų.
- Na taip, tu jau tokia.
Brolis užverė galvą į lubas ir atsiduso:
- Kaip aš noriu, kad viskas baigtųsi ir kuo greičiau. Tada galėtume ilsėtis ramybėje, kaip ir dera.
- Ilsėsimės, broli, ilsėsimės. Tiesiog palaukim tinkamo  laiko ir viskas bus gerai.
Po pusvalandžio aš jau buvau duše. Ten buvo šilta, maišėsi abiejų vaikinų kvapai, kurie rietė mano nosį savo stiprumu. Atsistojau prieš didelį veidrodį ir nusiėmiau korsetą. Pamačiusi savo kūną, pasibjaurėjau juo. Buvau be galo liesa, nekenčiau savęs.
Užsidariusi kabinoje, išskleidžiau sparnus, kurie beveik netiplo joje, tad apgaubė mane tarytum skraistė. Stovėjau atsirėmusi į sienelę ir leidau karštam vandeniui deginti mano įšalusią odą. Galvoje buvo keistai tuščia, tad mėgavausi tuo.
Nuo karšto vandens mano oda paraudo, sušilo ir ją ėmė perštėti. Nusiprausiau, nusišluosčiau, apsirengiau pižamą ir šluostydamasi plaukus nuėjau į bažnyčią. Natanielio nebuvo. Dar geriau,  tad išskleidžiau sparnus ir pakilau į savo guolį. Brolis jau miegojo, susisukau į kamuoliuką  ir užmigau.
Sapnavau kažkokį gražų sapną, kai mane pažadino Nojaus balsas:
- Helena, pabusk, kunigas mus kviečia.
Atsimerkiau ir atsisedau. Kažkas trepsėjo apačioje, nuskridau žemyn. Kunigas buvo sunerimęs.
- Helena, Nojau, dar vienas užpuolimas. Šį kartą 169 namo gyventojai, pensininkai ir jų anūkė . Labai mieli žmonės buvo, kiekvieną savaitgalį lankydavosi bažnyčioje.
Nojus sugniaužė kumščius.
- Rytoj keliausim ieškoti to prakeikto skerdiko. Helena, padėsi man?
Mačiau keršto ugnį brolio akyse.
- Taip, padėsiu.
- Puiku, sese, eime miegoti, rytoj turime buti pailsėję ir pasirengę.
Nojus nuskrido į mūsų guolį, aš žvilgtelėjau į kunigą ir nuskridau paskui jį. Kai užmigau, laikas praėjo taip greitai, kad net pasipiktinau, kai brolis mane stipriai pakratė.
- Helena, pabusk, turime dingti.
Išsiblaškiusi iš miego, užuodžiau smalkes ir pajutau, kad bažnyčioje pasidarė pernelyg karšta. Netrukus pamačiau raudonus žiburius ir pradėjau kosėti įkvėpusi dūmų.
-Nagi, sesute, kelkis kelkis, skrendam, kažkas padegė bažnyčią ir kleboniją.
Pakilau ir bandžiau skristi paskui brolį, bet mane žemėn nubloškė nukritusi metalinė konstrukcija. Girdėjau Nojaus paklaikusį balsą, šaukiantį mane, bet nepajėgiau atsakyti dėl užspaustų plaučių ir į juos plūstančių dūmų. Praradau sąmonę.
Pramerkiau akis pajutusi šalto vandens srovę ant veido. Rankas suparaližavo skausmas. Pasirodo, aš buvau pakabinta už rankų, tik nežinau kiek laiko taip iškabojau. Prieš mane ant kėdžių surišti sėdėjo Natanielis ir kunigas. Nelaimei, vaikinas jau buvo pabudęs ir paklaikęs žiūrėjo į mane. Pasukau galvą ir pamačiau savo apdegusį brolį kabantį šalia. Sukosėjau, iš burnos iškrito didelis gniutulas  suodžių.
Kunigas lėtai atmerkė akis ir kažką murmėdamas pažiūrėjo į mane. Jo ir Natanielio burnos buvo užklijuotos, tad negirdėjau, ką jie sakė.
Apsidairiau ir pamačiau, kad mes esame kažkokioje pilyje, tamsioje ir niūrioje. Nors pro grotuotą langą švietė mėnulio pilnatis, ji nesušvelnino klaikaus vaizdo: pasieniais buvo daugybė kaulų ir skeletų, panašių į angelų skeletus.
- Nagi, nagi, nagi, mes jau pabudome? -pasigirdo mūsų mokyklos direktoriaus balsas.
Apsidairiau ir išvydau direktorių, stovintį prie sienos. Kai vyras žengė žingsnį į priekį, jo pavidalas pasikeitė, dabar jis buvo virtęs kunigu, po dar vieno žingsnio jis tapo Natanieliu ir taip kaitaliojo pavidalus, kol atsidūrė beveik prie pat manęs.
Mano basą koją palietė demono ranka, odą nudegino dar skaudžiau negu žmogaus prisilietimas. Suklykiau iš skausmo.
- Ko klyki? Negi užgavau? Nepyk, mieloji, aš tai padariau tyčia, -demonas iššiepė aštrius dantis vos telpančius jo burnoje ir abiem rankom suėme mane už čiurnų.
Sukandusi dantis šnypčiau iš skausmo, bet nesiruošiau klykti. Nojus sušnypštė:
- Paleisk mano seserį, bailį tu! Stok prieš mane kaip lygus su lygiu!
Demonas atsuko galvą paleisdamas mano kojas.
- Oi, palauk palauk, vaikine, ateis ir tavo eilė, tik matai, aš esu vyras ir mane traukia tavo sesuo.
Jis palaižė mano blauzdą, o tuo tarpu aplink pakvipo dagančia oda ir siera. Vis dar laikiausi sukandusi dantis. Natanielis pradėjo muistytis bandydamas nusismaukti raištį nuo burnos. Pažvelgiau į jį ir ėmiau purtyti galvą, kad jis nustotų, bet vaikinas neklausė. Laimei, jam nepavyko nusiimti raiščio.
Demonas degino mano odą labai lėtai, taip priversdamas mane kentėti. Jis kalbėjo visokias šlykštynes, o aš tik tylėjau sunakdusi dantis. Kelis kartus iš skausmo įsikandau į liežuvį, tad jaučiau kraujo skonį burnoje.
- Žinai, mieloji Helena, man neįdomu su tavim. Gal pakankinti tavo mylimąjį brolį? O gal vaikiną, kuris tave nuoširdžiai myli, o tu jam nieko nejauti? O ką manai apie tavo globėją kunigą, kuris iš visų jūsų klyktų garsiausiai?
Jis dairėsi aplinkui, bet niekas nieko nesakė, tad jis nuėjo prie mano brolio.
- O tu, Nojau, ar prisiimi visą skausmą, kad tavo sesuo nebekentėtų? Aš net leisčiau kunigui sugydyti jos žaizdas, bet tada deginčiau tave. Ką manai?
Brolis atsiprašomai pažvelgė į mane. Papurčiau galvą ir vien tik lūpomis pasakiau –„NE“
- Paleisk ją, aš prisiemu sesers kančią.
Demonas nusišypsojo.
- Žinai, aš savo aukas pasirenku dažniausiai atsitiktinai, bet kai pastebėjau tavo ir Helenos šeimą, nustebau, kad judviejų auros tokios šviesios ir geros. Tiesiog aš jums bandžiau suteikti tai, ko jūs nusipelnėt- amžinąjį gyenimą. Bet ne, jūs neįvertinot mano dovanos ir patys mane prisišaukėt. Aš jau keliavau namo, kai pajutau judu, pajutau jūsų nepykantą ir troškimą mane nudėti. Ir štai aš čia, bet jūs man nieko negalite padaryti, nes aš esu čia, o jūs kabote surakinti.
- Gana kalbų, demone, -pertraukė jį Nojus. - Padaryk, ką sakei, leisk kunigui išgyditi mano seserį.
-Gerai jau gerai, aš tik norėjau pasismaginti tuo, kad ji dabar kenčia, bet juk pažadėjau, o duoto žodžio laužyti nevalia. Ypatingai, jei jį davei angelui.
Demonas mostelėjo ranka ir aš skaudžiai susmukau ant žemės. Kunigas užvertęs galvą meldėsi. Blogio dvasia atrišo kunigą, nuėmė nuo jo burnos raištį ir nekreipdamas demesio į tai, ką kunigas daro, pradėjo kankinti mano brolį. Kunigui gydant mano nudegintas vos ne iki kaulų kojas, aš pravirkau. Pravirkau nuoširdžiom ašarom.
- Kas yra, dukra? -paklausė kunigas.
- Aš esu tokia silpna, jis kankina man brolį, o aš negaliu net pati atsistoti.
Kunigas nuvalė ašaras ir švelniai tarė:
- Tu nesi silpna, tu pati to nesuprasdama lauki tinkamo momento. Duok savo sparnus- sugydysiu ir juos.
Atsukau kunigui nugarą ir susiraukiau, nes skausmas buvo vos pakeliamas.
- Kaip reagavo Natanielis? -tyliai sušnibždėjau.
- Jam vis dar šokas, bet vaikinas stiprus. Jis tvirtai laikosi, regis myli tave.
- Gaila, kad aš nejaučiu jam to paties, - atsidusau priglausdama kelius prie krutinės. Staiga suklykė Nojus, pasukau galvą jo pusėn ir perbelau iš siaubo. Mano brolis iki pusės buvo nudegintas. Kai kur ant jo kojų matėsi nuogi kaulai. Oda tiesiog tirpo.
- Pabaisa tu! Kaip tu taip galėjai pasielgti su juo! Paleisk mano brolį arba atsiimsi! -puoliau kumščiuoti demoną.
Jis vienu smūgiu mane nubloškė į salės galą. Kunigas pribėgo ir padėjo man atsistoti. Nieko nesakydamas padavė man du mažus stiklinius rutuliukus pilnus vandens. Linktelėjau galva. Demonas atsisuko į mane ir padėjo eiti aplink spurdantį Natanielį.
-  Helena, aš buvau sudaręs sutartį su tavo broliu, kad jis prisiima ir tavo kančias, o tau leista išgyti. Aš ištesėjau savo pažadą. Dabar turiu tau pasiūlymą: leidžiu kunigui tavo brolį išgydyti su ta sąlyga, kad tu susikausi su manim dvikovoje kardais. Ką manai?
- Aš nekovotoją, -tariau piktai.
- Na kaip nori, -jis jau ketino nudeginti Nojaus pilvą, kai aš surikau:
- Gerai! Gerai, aš sutinku, tik neliesk mano brolio. Paleisk jį ir leisk jį pagydyti.
Demonas nusišypsojo savo kraupiąją šypsena, kuri privertė mano odą pašiurpti, o kraujas tarytum sustingo gyslose.
- Jei nesupyksi, mieloji, aš įgausiu žmogaus pavidalą. Tada išoriškai mes būsim lygiaverčiai. Nagi, gaudyk kalaviją.
Jis sviedė man kalaviją. Jei nebūčiau pasitraukusi, kalavijas būtų nurėžęs man galvą bet, laimei, jis susmigo į sieną.
- Paleisk pirmiausia Nojų.
Jis mostelėjo ranka ir Nojus susmuko. Kunigas jį sugavo ir paguldė, kad dar labiau nesusižeistų. Nojus pažiūrėjo į mane apsiblaususiom akim ir tarė:
- Helena, tu esi stipresnė nei manai. Nenuvertink savęs ir nepasiduok. Įvykdyk pažadą, duotą tėvams ir atkeršyk
Tą akimirką Nojus prarado samonę, o kunigas melsdamasis palinko prie jo.
Ištraukiau kalaviją. Turėjau sutelkti daug jėgos į rankas, kad sugebėčiau jį išlaikyti. Stengiausi nesuklupti ir ryžtingai artėjau prie to prakeikto padaro, besišypsančio savo aštriadante šypsena.
- Kodėl drebi, mieloji? Negi aš toks baisus. Gal man pakeisti išvaizdą į tau malonesnį asmenį? Gal kunigą?
Demonas tapo kunigu
. - O gal į tavo broliuką? -jis vėl pakeitė pavidalą. - O gal į Natanielį? -prieš mane stovėjo Natanielis.
Sušnypščiau:
- Rodyk savo tikrąjį pavidalą, bailį!
Demonas nusišypsojo ir vėl tapo savimi. Dabar prieš mane stovėjo padaras, turintis žmogaus krūtinę, ožio kojas, ragus ir katės akis. Jis mostelėjo savo plėvėtais sparnais ir mudu susirėmėm kardais.
- Žinai, mieloji, kodėl tavo sparnai juodi? Nes tu pilna pykčio pasauliui, nors viduje esi nuoširdi ir gera. Tu būtum gera demonė, jei atsisakytum meilės pasauliui.
- Aš to niekada nedarysiu. Nesulauksi! -surikau.
Mudu pradėjome kautis. Man tikrai labai nesisekė. Iki šiol vis dar skaudėjusias rankas traukė dar didesnis mėšlungis, vos išlaikiau sunkų kalaviją. Akies krašteliu pastebėjau, kaip kunigas pakilo nuo mano brolio ir liūdnai papurtė galvą. Šis nujėdo. Dar blogiau, atrodė negyvas. Įsiutau ir tą pastebėjo demonas.
- Kaip gaila, kad tavo brolis mirė, aš norėjau ir su juo susikauti. Bet niekis, nugalėsiu tave, nudėsiu kunigą, tavo berniuką ir galėsiu ramiai grįžti namo.
- Aš tau to neleisiu, -sušvokščiau ir kirtau demonui.
Didžiai mano nuostabai pataikiau jam į šoną. Pasirodė tamsiai raudonas kraujas. Padaras sukliko iš skausmo. Jo akys paraudonavo ir įnirtingai puolė mane.
- Kaip tu drįsai man smogti? Tu, niekinga žmogiūkšte, tu visiškai silpna, niekada manęs nenugalėsi! Mirsi kentėdama! Niekam tavęs nereikia, net tavo brolis pasidavė ir mirė vietoj to, kad būtų pakentėjęs ir dabar tau padėjęs. Prisipažink, tu pralaimėjai!
Demonas prirėmė mane prie sienos. Laikiau savo kalaviją abiem rankom, bet jo žodžiai palaužė mane. Jis buvo teisus. Aš tikrai buvau niekam nereikalinga. Net broils mane paliko.
- Helena, neklausyk jo! Tu esi reikalinga man! -pasigirdo Natanielio balsas.
Jam kažkaip pavyko nusismaukti raištį.
- Tylėk tu, žemės kirmine, -suriko demonas ir nuskridęs prie Natanielio žaibiškai jį perdūrė.
Surikau ir suklupau, Natanielis nebuvo nusipelnęs tokios mirties.
Staiga mano juodi sparnai ėmė švytėti baltai. Mano skruostu neriedėjusi ašara virto perlu ir ant žemės nukrito mažas baltas perliukas. Manyje atsirado daug jėgų. Pakilau ir prabilau:
- Tu, pragaro kirmine, tu atėmei tai, kas man buvo brangiausia. Aš tau atkeršysiu. Pažadu!
Demonas prisimerkęs mane stebėjo. Šviesai dingus, pamačiau, kas dar buvo šiame kambaryje: Natanielis, mano brolis, mano tėvai ir Neito tėvai. Jie visi buvo čia, džiaugėsi buvimu kartu.
- Tu esi vieniša, kaip gali mane nugalėti?
- Aš nesu vieniša, -tariau stebėdama savo šeimą. - Tai tu nori, kad aš taip manyčiau. Aš nesu viena.
Iškėliau kardą ir ryžtingai puoliau demoną.
Dabar jau tarp mūsų užvirė arši kova. Jeigu kas būtų pažiūrėjęs iš šono, būtų pamatęs plunksnų kamuolį ir būtų girdėjęs kalavijų cinksėjimą. Galiausiai parklupdžiau demoną. Vargais negalais pasiekiau indą su šventintu vandeniu ir apipyliau jį. Jis rėkdamas maldavo paleisti, o aš tik stebėjau, kaip dabar jo oda tirpsta nuo jo kaulų.
- Dabar žinai, kaip jautėmės mudu su broliu. Būk ramus - ilgai nesikankinsi.
Tai pasakiusi sukaupiau dar likusias jėgas ir kirtau su kardu. Padaro galva nuriedėjo grindiniu, o kūnas susmuko be gyvybės ženklų.
Parvirtau aukštielnika. Mane apsupo mano giminaičių dvasios.
- Dukra, nuvesk mus į dangų, - tarė mama šveniai paliesdama mano skruostą, kuriuo jau tekėjo ne ašaros, o perlai.
- Mama, aš tokia pavargusi, kad nebepakeliu sparnų, -pabandžiau pajudėti, bet žemė mane buvo pritraukusi taip, kad net pajudėti nebuvo įmanoma.
- Tu pajėgsi, sesute, juk nukovei demoną, -tarė Nojus.
Natanielis tik stovėjo šalia ir šypsojosi.
- Pasistengsiu, broli, -nusišypsojau ir pabandžiau dar kartą. Visgi tų jėgų dar buvo likę. Pakilau apsupta dvasių į orą ir tariau:
- Dėkui, kunige, už viską. Esu jums skolinga, per mus sudegė jūsų bažnyčia.
- Viskas gerai, dukra, neisjausk skolinga, tai ne tavo kaltė. Ilsėkis ramybėje.
Linktelėjau kunigui. Tada pajutau raminančią šilumą ir pamačiau šviesą. Tai buvo rojus. Kiekvienam tobula vieta. Man manasis rojus buvo šeimos ratas ir Natanielis jame. Išpildžiusi savo pažadą ir tapusi tikru angelu, galėjau ilsėtis ramybėje amžinojo poilsio. Užsimerkiau ir pasidaviau tai maloniai amžinybės šilumai.
Ši amžinybė traukė ...
- Daugiau nebekentėsiu, -tokiais žodžiais prasidėjo manoji ramybė