Ilgai stovėjom mėnesienoj
Ant tilto, upės tėkmėje.
Vanduo blyksėjo, lėtai liejos
Ant pilnaties ir prausė ją.
Šešėliai medžių paupy,
Priglaudę miegančius paukščius,
nakties jau buvo apsupti
Ir laukė rytmečio pradžios.
O tiltas mums po kojom supos
Tyloj, skaičiuodamas žingsnius.
Jų aidą atkartojo lūpos,
Kai gaudė bučinius saldžius...