Tronas. Nelaimė (1 dalis iš 2)

Jis atkeliavo į Danholą vieną rudenį. Prisistatė esąs Kubertas, juvelyro patikėtinis iš Turnegaro. Važinėjo po kaimus pirkdamas žuvies ir mamuto kaulą savo patrono dirbtuvėms. Pirmą kartą atkeliavo su stipria sargyba, idant Uruko gyventojai į denarų prikimštą kapšą nežiūrėtų vienpusiškai. Tačiau vietiniams toks perdėtas atsargumas pasirodė įžeidžiantis, galų gale, Uruke niekas neturėjo tokių finansinių problemų, kad rizikuotų prisišaukti grafo nemalonę dėl kelių skatikų. Kubertas išvažiavo nieko nepešęs, tačiau buvo patyręs ir ne tokių dalykų, todėl kitą kartą sargybą paliko neprivažiavęs Uruko ir gavo tai, dėl ko sukorė tokį tolimą kelią. Kubertas mokėjo gerą kainą, turėjo lankstų liežuvį ir jo gurguolė, traukianti Turnegaro traktu, tapo neatskiriama rudens peizažo detale Uruko apylinkėse. Taip, metams bėgant, žmogus ir pražilo.

Niekas smarkiai nenustebo, kai vieną rudenį jis atvyko su padėjėju. Aš amžinai juk negyvensiu, pasakė Kubertas. Žmogus išlavintas, tarnavo metraštininku pas grafą, kažin, su tokiais gabumais gal net taps cecho viršaičiu, o dabar jam reikia įgyti patirties, pristatė pokyčius Kubertas. Tai padarė nemenką įspūdį, bet Jogilas elgėsi paprastai ir Uruko visuomenė netruko jam atleisti už išsilavinimo perteklių, juk visi turi trūkumų. Išvaizdus vyriškis pasirodė esąs geras pasakotojas, o pasakodamas neįkyriai, žiūrėk, ir paklausdavo:  kiek ir pas ką gimė tais metais vaikų, kas mirė, kas prapuolė kanjone, ar daug bjaurasties iš kanjono girių išlindo, kiek derliaus nuėmė. Domėjosi nuoširdžiai, tai ir atsakydavo neslėpdami. Per keletą metų priprato prie jo taip pat, kaip prie Kuberto ir žinojo, kad ateis ruduo, atvyks Kubertas, o kartu su juo ir Jogilas.

Bet Jogilas vieną kartą atkeliavo vasarą, vienas. Tronas buvo pusmetis kaip grįžęs iš kanjono ir spėjęs suvirškinti paskutinės kelionės įspūdžius ir Viljamo Brauno istorijas apie kitą pasaulį. Apie kardą ir įstabujį daiktą, kurį Viljamas Braunas pavadino laikrodžiu, Orinei ir kitiems nusprendė nepasakoti, saugiai paslėpė. Kaip įprasta, atidavė į kaimo iždą užmokestį už vedlio paslaugas ir ėmėsi pavasarinės sėjos darbų. Drąsuolių palydomis pas Vapyrą duonos Uruke neužauginsi, papildomas pinigas tik pravers kaimui juodą dieną. Tai visi žino.

Taigi, žalią ir saulėtą vasaros popietę, kai Tronas jautėsi ne veltui praleidęs pusdienį ir galįs šiek tiek atsipūsti, į duris tris kartus atsargiai dunkstelėjo sunkus kumštis. Tronas buvo prigulęs popietiniam snauduliui, išsiuntęs vaikus triukšmauti į kiemą, o Orinė su kitomis moteriškėmis išėjusi melžti kaimo ožkų. Jis net nespėjo nepatenkintas prasižioti, kai į tarpdurį, nepatogiai persikreipęs, įsispraudė pusbrolis Hermudas:
- Štai kas, Tronai, - be įžangos ištarė Hermudas, išvengęs durų staktos ir išsitiesęs visu ūgiu kambaryje, - man nemalonu tave trukdyti, bet turim bėdą. Visi renkamės smuklėje. Jogilas atvažiavo.
- Ankstokai atvyko, - pastebėjo Tronas, - o kieno bėda, jo ar mūsų?
- Jis atvažiavo su grafo antspaudu ir herbu.
- Hmm...
- Tai va, - patvirtino Hermudas, - sakosi turįs grafo laišką.
- Bėda, - sutiko Tronas.
Hermudas išsispraudė lauk. Tronas sunkiai atsidusęs sugraibė batus iš palovio ir susimąstęs apsiavė. Neprisiminė, kad kada nors grafas atsiųstų kokį nors laišką. Nei tėvas, nei senelis nepasakojo, kad Danholą kada būtų užgriuvusi tokia nelaimė. Uruko kanjonas karalystėje stokojo populiarumo. Grafai kariavo vieni su kitais dėl derlingų žemių pietuose ir tas, kuriam su patraukliu grobiu kartu atitekdavo nemadingos ir nepelningos šiaurės girios su Uruku, stūksančiu tamsiausiame jų kampe, stengdavosi jo neprisiminti. Toks užkariautojas džiaugdavosi gavęs viena kitą mokesčių denarą į savo ištuštėjusį iždą kaip netikėtą ir malonią karo sunkmečio staigmeną. Daugiausia, kuo užkariautojas galėdavo atsilyginti Urukiečiams už tokį nešališką lojalumą, tai su džiaugsmu palikti juos tvarkytis pačius savo užkampyje. Taip buvo per amžius. Bet laiškas, ir dar tas Jogilas, kaip jis įsipainiojo? Toras nepatenkintas ir sunerimęs užrėmė duris ir nužingsniavo į smuklę.

Smuklė jau buvo pilnutėlė. Tvankumoje tvyrojo sunkus prakaito, elio ir priešiškumo kvapas. Tyloje Tronas surado laisvą suolo kraštą kertėj ir atsisėdo. Paskutinės atėjo keletas moteriškių, jų tarpe ir Orinė. įraudusios ir suplukusios nuo skubėjimo, rūškanais veidais, užėmė likusias laisvas vietas. Senasis Toras linktelėjo Jogilui, kuris niauriai žvelgė į susirinkusius iš po savo juodų garbanų tarsi užspeistas vilkas. Niekas jam neištarė žodžio nuo tos akimirkos, kai  pasisakė smuklininkui Torui ko atvyko. Toras mandagiai paprašė sėstis, įpylė svečiui elio ir išėjo. Kai grįžo, paskui jį tylėdami, augaloti kaip lokiai, vienas po kito pradėjo rinktis į smuklę Danholo gyventojai ir sėstis priešais Jogilą. Jis šalia prekystalio, jie priešais prekystalį, kol uždarė jį pusračiu. Niekas nesisveikino, tik sėdėjo įrėmę žvilgsnius.  Kai senasis Toras davė ženklą, Jogilas buvo praradęs didžiąją dalį pasitikėjimo savimi. Jis kitaip įsivaizdavo susitikimą. Griebėsi laiško kaip išsigelbėjimo ir gurkštelėjęs elio, nuplovė balso gergždesį:
- Grafas Demetrijus, šviesiausio karaliaus Tergenijaus trečiojo riteris ir valdytojas Turnegaro, Soutero, Alamedo, Šiaurės Miškų ir Uruko, šiuo laišku kreipiasi į savo ištikimus pavaldinius Uruko žemėse pranešdamas savo valią: iš vyrų, vyresnių nei dvidešimt metų, bet ne vyresnių nei trisdešimt penkeri, suburti draugovę iš trijų šimtų karių, kuriai įsakau išvalyti Uruko kanjoną nuo išperų, katros daro žalą aplinkiniams kaimams, bei skiriu penkis šimtus raitininkų į pagalbą. Taipogi, išvalius miškus nuo išperų, įsakau užversti visiems laikams įėjimą į Vapyro prieglobstį ir pastatyti sargybą, kuri žiūrėtų, kad niekas nesiartintų prie prieglobsčio arčiau nei per šimtą žingsnių. Taipogi, įsakau leisti Turnegaro pirkliams pirkti medieną iš Uruko kanjono, kad naudos turėtų ir pirkliai, ir Uruko kaimai. Taipogi, įsakau kiekviename kaime išrinkti seniūnus, katrie vykdytų teisingumą ir būtų atsakingi prieš Mūsų paskirtą vietininką. Tuo skiriu Jogilą iš Turnegaro vietininku Uruke ir pavedu jį rūpintis savo valios vykdymu.
Jogilas baigė ir išdrįso pakelti akis. Niekas nepratarė nė žodžio. Pirmas atsistojo Hermudas, kasdieniu tonu atsiprašė kaimyno, kad praleistų, ir išėjo iš smuklės. Vienas po kito Danholiečiai kilo iš savo vietų ir nežiūrėdami į Jogilą, persimesdami vienu kitu žodžiu apie reikalus ūkyje ir linktelėję kertėje sėdinčiam Tronui, išsiskirstė. Galiausiai smuklėje liko Toras su Tronu. Pastarasis priėjo prie Jogilo ir mandagiai paklausė, ar negalėtų pavaišinti grafo vietininko bokalu elio. Jogilas lengviau atsiduso ir atsakė, kad jokiu būdu negali to leisti, kad tai jo pareiga pavaišinti visus norinčius. Tronas apgailestaudamas pasakė, kad visi norintys jau išėjo, pats darbymetis. Bet jis mielai išgers bokalą kitą. Toras išmušė kamštį iš naujos statinės.
- Ar jau buvote, gerbiamasis, kituose kaimuose? – paklausė Tronas užbėgdamas už akių klausimui, pakibusiam Jogilo lūpose, kai abu susėdo ir nugėrė po gurkšnį.
- Liaukis, Tronai. Aš jums ne gerbiamasis. Palikim rūmų šneką rūmams, aš juk tave daug metų pažįstu. Buvau Vartebyje ir Holme.
- Tikiuosi, Vartebio ir Holmo žmonės priėmė svetingai ir jiems nekilo klausimų?
- Liaukis, Tronai, ko taip kalbi su manim, juk čia aš, Jogilas - juokais pasipiktino Jogilas, - Jie nieko neklausė, tik apnakvyndino, pamaitino ir palinkėjo gero kelio. Pasakė, kad kaip Danhole nuspręs, taip ir bus.  Neslėpsiu, nustebau. Kiek metų čia keliauju, niekada net nebūčiau pagalvojęs,  kad Danholas ką nors gali nuspręsti už kitus. Be to, nelabai ką čia yra spręsti. Grafo įsakymas yra grafo įsakymas. O jis juk naudingas jums visiems, Tronai. Aš juk pažįstų jus, vargstate su tomis Uruko kanjono išperomis ir net nebandote susivienyti. Metas jomis atsikratyti, ir kiti į Uruką pradės kitaip žiūrėti, ir prekyba suklestės. Ir dar tos nesąmonės su Vapyru, kaip niekam nešovė į galvą jo urvo žemėmis užversti? Grafas rūpinasi jūsų gerove.
- Mes visada gerbiam savo kaimynų nuomonę, - nusišypsojo Tronas, - o jie gerbia mūsų, todėl negalim vieni kitų nuvilti. Jeigu Vertebio ir Holmo žmonės taip nusprendė, mūsų pareiga į jų norus atsižvelgti. Abipusė pagarba yra svarbu.
- Gražu, - linktelėjo Jogilas, - bet pasakyk man, Tronai, kodėl Vartebyje ir Holme pasakė, kad kaip Danholas nuspręs, taip...
- Aš labai atsiprašau, koks aš nesupratingas! - kaltai sududeno Tronas, - juk esi pavargęs po ilgos kelionės. Pailsėk, juk rytoj vėl į kelią. O kai išmiegosi, aš tave palydėsiu, mes apie viską ir pasikalbėsim.
- Bet...
- Ne ne, - sumosavo mėsingomis rankomis Tronas, - svetingumas yra svetingumas. O ir aš turiu neatidėliotinų reikalų. Torai, ar įpiltum mano sąskaita svečiui ypatingojo?
- Žinoma, tik ne tavo sąskaita, Tronai, - maloniai atsiliepė Toras, -  Ypatinguoju vaišina smuklė.

Tronas atsisveikino su nustebusiu Jogilu ir išėjęs atsisėdo ant suolo prie smuklės laukti. Tuo tarpu Toras vaišino Jogilą ypatinguoju ir mandagiai klausinėjo apie niekus, pats atsakydamas į Jogilo klausimus miglotai ir dviprasmiškai. Jogilas greitai pasijuto pavargęs, skubiai nurijo ypatingojo likučius ir pagyręs šeimininko elį paprašė Torą palydėti jį į kambarį. Bet po akimirkos akyse viskas susiliejo ir jis susmuko ant grindų. Toras atsargiai ištraukė jam iš pirštų bokalą, kruopščiai nuvalė ir pastatęs ant prekystalio išėjo į lauką. Prisėdo šalia Trono ir abu kurį laiką tylėdami žiūrėjo į mišką, žalia siena stūksantį už aukštos statinių tvoros, juosiančios Dalholą.

- Teptis rankų nesinori, - pratarė Toras.
- Kartais tenka net ir nenorint, - atsakė Tronas, - eime, paguldysim jį į lovą. Tegul pamiega.
- Tu kažką sugalvojai?

Tronas tik papurtė galvą.

Jogilas miegojo ant grindų nepatogiai parietęs ranką po nugara. Vyrai čiupo jį už pažastų ir kojų, nunešė į miegamąjį ir nutraukę kelnes su švarku, paguldė į lovą ir apkamšė antklode. Tronas paėmė Jogilo kuprinę ir iškratė turinį ant stalo. Nustūmęs į šoną kelionės reikmenų krūvą, pasitiesė prieš save grafo laišką. Apžiūrėjo herbą, trigalvį žirgą su dūmais, rūkstančiais iš šnervių. Atsiduso ir atsegęs šoninę kuprinės kišenę pagrabaliojo viduje. Ranka kažką užčiuopęs ištraukė ir susidomėjęs apžiūrėjo. Lyg ir pergamentas, bet įrištas ne į odos viršelius, o kažką slidaus, melsvai tviskančio ir kieto lyg medis. Tronas atsargiai atvertė viršelį ir susižavėjęs palietė lapus viduje, keistai subraižytus langeliais ir tokius plonus, kad jis savo mėsingais pirštais vos išdrįso paliesti. Daugybė lapų buvo primarginti raštu ir piešiniais, kurie Tronui pasirodė visiškai nesuprantami.
- Koks keistas pergamentas, - sumurmėjo Toras, žiūrėdamas Tronui per petį, - gaila, nemokam skaityti.
- Hmmm.... – numykė Tronas.

Jis užvertė knygą ir susimąstęs įdėmiai pažvelgė į taikiai miegantį Jogilą.

- Aš tave pažįstu, - negalėjo nurimti Toras, - tu kažką sugalvojai.
- Mhmmm... – papūtė lūpas Tronas, patrynė nykščiu nosį, - man reikia su kai kuo pasikalbėti. Gerai, kad Jogilas atkeliavo vienas. Drąsus, reikia pripažinti. Greičiausiai iš nežinojimo. Įdėk, Torai, man užkąsti ir atsigerti, įdėk česnako aliejaus. Pamatysi Orinę, perduok, kad grįšiu paryčiais. Namo neužsuksiu, reikia skubėti.
- O kitiems ką pasakyti?
- Kol kas nieko nesakyk. Ryte bus matyti. Tu prižiūrėk vietininką, kad jam nieko netrūktų, jeigu kartais pavėluosiu. Ypatingojo tik nepadaugink, mažu, mums jo budraus reikės...

Kelias į kanjoną vingiavo palei Urukėją, kuri iki Stiko slenksčių tekėjo lėtai ir tingiai. Užutekių duburiuose veisėsi šamai ir lydžiai, paįvairinantys Danholiečių stalą žuviene ir leidžiantys pridurti vieną kitą denarą už kaulus. Tronas, ramstydamasis kirviu, nuskubėjo į prieplauką. Jo valtis, papuošta ąžuoline vilkolakio galva priešakyje, sunkiai susiūbavo kai jis įšoko ir atsistūmė nuo kranto. Įsiręžęs keletą kartų mostelėjo irklu ir valtis nučiuožė į upės vidurį. Iki saulės laidos liko ne tiek jau daug, o Riba gerokai žemiau Stiko. Tronas susirūpinęs irklavo ir nepatenkintas mąstė apie Jogilo atneštas nelaimes.
Urukėja iš miško tankmės išsiveržia tiesiai priešais Stiką. Tada, staiga įsiutusi riaumoja žemyn dešimtimis slenksčių, ir piktai gurmėdama įbėga į kanjoną, apžėlusį šimtamečiu mišku. Tronas, pririšęs valtį aukščiau Stiko, skubėdamas sukūrė laužą atviroje aikštelėje virš pirmojo slenksčio ir įmetęs kelis glėbius pernykščių Rudobelės lapų stebėjo, kaip iškyla rausvas storas dūmų stulpas. Spėjo laiku, prieš pat saulei nusileidžiant. Šyptelėjo, išsitrynė sprandą ir krūtinę česnakų aliejumi, ir jau neskubėdamas patraukė menkai išvaikščiotu taku į kanjono gilumą.

Ribą pasiekė sutemus. Kažkada, prieš daugelį šimtmečių, Trono protėviai, sutarę su kanjono bjaurastimi, prisodino raudonlapių klevų, juosiančių kanjoną ratu. Ir sutarė: ten jūs, o čia mes. Klevai mirė kartu su žmonėmis, augo nauji, o Riba nesikeitė. Tronas sustojo prie medžio, trimis kamienais tvirtai įsirėmusio į žemę, ir užkūrė laužą.  Dabar beliko laukti. Laukė neilgai – iš pradžių staigus gūsis, o po akimirkos šalia laužo tarsi iš niekur išniro apkūnus Bonesjero siluetas.
- Tronai, - sužvogždė vampyras, markstydamasis laužo šviesoje.
- Bonesjerai, - atsakė Tronas.
- Kas nutiko?
- Kai kas nutiko, - atsakė Tronas, - bet man dar reikės Viljamo Brauno.
- Patiko tas vaikis tau, Tronai, - prodainiu ištarė Bonesjeras.
- Nepasakyčiau, - trumpai atsakė Tronas, - jis man skolingas paslaugą, o dabar man reikia paslaugos.
- O kas man iš to?
- Kas tau iš to? Nagi, susimildamas, šiuo metu mes atsiskaitę. Aš tau Arčibaldą nurodžiau? Nurodžiau.
- Bet nepagavai tu jo, - sumurmėjo Bonesjeras.
- Bet aš tau ir nepažadėjau pagauti.
- Ech, Tronai...
- Kviesk Viljamą Brauną, tau irgi bus įdomu.

Bonesjeras išnyko vėjo gūsyje, o po kelių akimirkų, atsirado dviese. Viljamas Braunas per pusmetį pasitaisė, nusimetė keistas drapanas, o akys žibėjo gudriai ir piktai:
- Tronai, mano išgelbėtojau mielasis, - kreivai šyptelėjo.
- Viljamai Braunai, - paprastai pasisveikino Tronas.
- Juk prašiau, vadink mane Biliu. Bilis, Tronai, o ne Viljamas Braunas.
- Kaip pasakysi, Bili,  - taikiai sutiko Tronas.
- Bonesjeras sakė, tau manęs reikia.
Tronas ištraukė iš kuprinės grafo laišką ir atsargiai išlyginęs padavė Bonesjerui:
- Paskaitykit abu, esat mokyti.
Vampyrai sukišo nosis ir greitai permetė akimis gražiai išraitytas raides. Gražino laišką ir slogiai markstydamiesi smalsiai sužiuro į Troną. Tronas atsisėdo, pasirėmė kirviu smakrą ir paklausė:
- Ką galvojat?
- Ką mes galvojam? – nustebo Bonesjeras, - o kodėl mes turėtumėm galvoti, Tronai? Įsakymas tai jums surašytas, jūs ir galvokit. Bet jeigu tau reikia mano nuomonės, tai idėja apie penkis šimtus grafo raitininkų labai gera. Mes neprieštaraujam, eee, Uruko valymo operacijai, - Bonesjero akys godžiai sublizgo.
- O su mumis tu irgi norėtum pasižmonėti? – paklausė Tronas.
- Trys šimtai Uruko vyrukų? Kam mums pyktis, Tronai. Užteks ir grafo raitininkų.
- Supratau, - atsiduso Tronas, - ką tu galvoji, Bilai?
- Čia kažkas ne taip, - abejodamas atsakė Viljamas Braunas, - penki šimtai raitininkų yra gerai. Užtektų ir mums, ir Gnorko gauja pasmaguriautų. Bet yra vienas niuansas...
- Tu vėl kalbi keistus žodžius, Bilai, - pastebėjo Tronas.
- Tas vietininkas, kas jis toks? – paklausė Viljamas Braunas.
- Gerai dirba tavo galva, Bilai, - pagyrė Tronas.
Viljamas Braunas prunkštelėjo:
- Liaukis, Tronai. Žinai, kuo skiriasi geras teisininkas nuo prasto? Tuo, kad geras teisininkas perskaito ne tik tai, kas parašyta. O aš buvau geras teisininkas, užkaldavau penkis šimtus už valandą. Kažkas nori uždėti jums apynasrį ir gerai iš to pasipelnyti. O tai ir mums nieko gero nežada. Papasakok apie tą vietininką.

Tronas patenkintas peštelėjo sau barzdą ir nusišypsojęs ištraukė iš užančio knygą su plonais lapais. Viljamo Brauno veidas sustingo, šypsena išnyko. Jis dusliai paklausė:
- Iš kur gavai?
- Kaip tu ir klausei, Bilai. Man mažiau reikės burną aušinti.

Viljamas Braunas atskleidė sąsiuvinį ir krutindamas lūpas atsisėdo prie laužo. Tronas įsitaisė kantriai laukti vienoje laužo pusėje, Bonesjeras kitoje. Viljamas Braunas skleidė lapus, kartais sukikendavo, kartais švilptelėdavo, kartais suraukęs kaktą atidžiai ilgėliau sustodavo prie kurio nors puslapio. Galų gale užvertė sąsiuvinį ir atidavė Tronui:
- Profesionalus darbas. Kada vyrukas čia pateko?

Tronas gūžtelėjo pečiais

- Jaučiasi, kad senokai, - patenkintas tęsė Viljamas Braunas, - mano laikų investiciniai bankininkai tokių terminų nebenaudoja, bet savo metu, matyt, jis buvo kietas. Vienas iš geresnių. Tokie kokiam nors Goldman Sachs dirbdavo trumpai, vėliau įkurdavo savo investicijų valdymo kompanijas ir kraudavosi turtus. Matyt, čia patekęs  apsiprato ir susitaikė su padėtimi, bet vyrukui tapo nuobodu ir jis ėmėsi plačios veiklos. Sprendžiant iš jo užrašų, jis Targenijaus karalystėje pamatė daugybę neišnaudotų galimybių. Grafas Demetrijus jam tik tarpinė stotelė, jo verslo planas apima visos karalystės pertvarką. Vaikinas pas jus nemažai lankėsi, ar ne, Tronai? Jis lankėsi ne tik pas jus. Ne smegenys, o skaičiavimo mašina. Jis dešimčiai metų į priekį parengė veiksmų planą, Urukui skirta medienos aprūpinimo funkcija. Iš pradžių pjautų rastų tiekimas į pietus, vėliau lentpjūvių statyba išnaudojant natūralias Stiko slenksčių hidrodinamines savybes. Jo skaičiavimais, per metus, naudojant Uruko kaimų pigią darbo jėgą, galima tiekti mažiausiai penkis tūkstančius kubinių metrų apvalios medienos, o įrengus lentpjūves, kiekis mažiausiai padvigubėtų ir augtų po penkiolika procentų per metus. Atsipirkimas per du, du su puse metų o vėliau grynas pelnas. Jums, Tronai, numatytas menkai apmokamos ir neproduktyvios darbo jėgos vaidmuo. Vėliau jis čia planuoja atvežti sumanesnius iš pietų, darbui su įrengimais. Jis gerai užkals. Man net pavydu, - nusikvatojo Viljamas Braunas, laužo šviesoje plėšriai tvykstelėjo iltys.

Tronas niūriai klausėsi. Kai Viljamas Braunas baigė kvatotis, liepė:
- O dabar žmoniškai paaiškink.