Streso valdymas (tema - BAM)

Kabinete, kurio didžiausią dalį užėmė masyvus ąžuolinis stalas, vienas priešais kitą stovėjo du vyrai.
- Dariau, tu psichologas ar ne psichologas? Neurofiziologas ar ne neurofiziologas? Tu juk ne vieną mokslinį laipsnį turi, - griaudėjo generolas. - Kareiviams negali drebėti rankos!
- Bet... bet... bet nuo patiriamos įtampos išsiskiria adrenalinas ir kortizonas, tuomet... - išbalęs Darius stovėjo prieš generolą. Kaip ir daugelis kitų puikių mokslininkų Darius buvo neurotiškas. Pastebėjęs mikčiojimą ir perbalimą generolas atlyžo.
- Klausyk, aš tau nepasakoju, kas mano kelnėse. Tai kam tu man bruki savo mokslus? Pažiūrėkit, kaip aš viską žinau, koks didelis mano kelnėse, aj, aj... Žinau, kad tu – protingas bernas, kitaip čia nebūtum. Ir negautum trigubai didesnio atlyginimo už savo kolegas Santariškėse. NATO atlyginimas. Klok viską taip, kad aš suprasčiau.
- Gerai, skydliaukę ir antinksčius praleisime, kortizolis, - generolo veidu prabėgo šešėlis ir Darius skubiai pasitaisė, - streso hormonas turi kažkaip pasišalinti. Gerai, jei jis pasišalina rankų drebėjimu, kojos siūbavimu, rėkimu, pasikasymu, bet kokiu kitu veiksmu. O jeigu nepasišalina – sukelia rimtus sveikatos sutrikimus. Žodžiu, rankų drebėjimas – sveika kareivio reakcija į stresinę patirtį...
- Bet atrodo kaip visiški lochai. - suniurnėjo generolas. Ir tvirtai pridūrė: – Klausyk, reikia šalinti šį reiškinį. Nuo šiol – tai tavo darbinė užduotis.
- Streso hormonas, puikiai pasišalina per ašaras. Tik jei žmogus nuoširdžiai verkia. Jei pjausto svogūną – nepasišalina nei viena streso hormonų kruopelytė...
- Tu čia man baik, - suriaumojo generolas, - tu kariuomenėje dirbi, o ne kokiame bobinčiuje. Sugalvok vyrišką būdą.
Kabineto durys prasivėrė ir įbėgo berniukas. Po jo nedrąsiai įžengė trisdešimtmetė moteriškaitė ilgais susiriebalavusiais plaukais.
- Seneli, pažiūrėk, ką aš turiu! Aš radau jį visai šalia tavo darbo.
- Aš ir nežinojau, kad Mindaugo gatvėje galima rasti ežių, - droviai nusišypsojo berniuko mama.
Generolas suraukęs antakius dėbtelėjo į ežiuką.
- Visko čia, Rūtele, rasi. Šikšnosparniai kiekvieną naktį skraido. Šeškų esu matęs prie Maksimos. Ir ežys ne pirmas, - nusišypsojo anūkui generolas.
- O kodėl ežiukas kamuoliuke? - berniukas pakišo seneliui po nosimi susisukusį ežį.
- Ežiukas bijo, - skėstelėjo rankomis generolas.
- Gal aš jau eisiu, - nušvitęs greitakalbe išbėrė Darius, - beje, gal galiu paimti ežį?
- Atiduok, anūkėli, Dariukui ežį, pasirūpins, - generolas paėmė iš vaiko spygliuotą kamuoliuką ir padavė mokslininkui. Mirktelėjo, suprask, dėkingas, kad Darius atėmė iš vaiko gyvūną.
Mokslininkui uždarant duris, generolas šūktelėjo:
- Sugalvok ką nors, tu gi sušiktas genijus.
Darius sumurmėjo sau po nosimi „taip, žinoma“. Kariuomenės mokslo žvaigždė nebegirdėjo, kaip generolo dukra priekaištavo savo tėvui:
- Tėveli, negalima sakyti „sušiktas“ prie vaiko.
Genijus žiūrėjo į kamuoliuke susisukusį ežį, o ežys spoksojo iš po spygliukų į genijų.

Po metų šalia Palūniškio esančiame slaptame Žaliosios girios kariniame oro uoste išsirikiavę stovėjo kareiviai.
- Daugiausiai įtampos patiriama, kai išgirstama komanda „lipt į lėktuvą“. Antra banga – kuomet išgirstama „pasiruošt“. Po to viskas eis kaip sviestu patepta. Nesusibadykit, - sukikeno instruktorius. - Lipt į lėktuvą!
Kareiviai pasitempė ir pasišiaušė ežio spygliais.