Diagnozė (tema - BAM)

Įsmukau į kabinetą, nekreipdamas dėmesio į laukiančiųjų erzelį, pasipiktinimo šūksnius „chamas“, „mes visi čia laukiame“ ir panašiai. Tik mestelėjau:
- Nu blyn, kokios problemos, jei laukiat? A? Aš juk nelaukiu, – ir dingau anapus durų.
Tik įėjęs, greitai atsirinkau, kuris čia daktaras, o kuris čia visai nereikalingas. Žiūrėdamas diedukui į akis geranoriškai pasiūliau:
- Klausai, bičas, mini iš čia su savo sandalais, ane?
- Bet aš nebaigiau, - bandė atsikalbinėti senolis.
- Nu blyn,  man giliai pofig, baigei ar nebaigei, bo visai neturiu noro su tavim čia tūsintis, - suvyniojau anam panosėj galingą kumštį. Padėjo.
Kai senolis išslinko iš kabineto, priėjau tiesiai prie reikalo.
- Klausai čia, Aiskauda, mane kažkokia zaraza prigavo. Liulis varva, gerklę skauda, bet blogiausia, kad į tuliką nespėju kursuot. Tai va, parašai man kokių tablečių ir draugiškai atsiglebėsčiuojam. Juk pats rauki, negaliu aš tokioj formoj su klientais  apie finansus postringaut.
- Gulkit ant gulto, apžiūrėsiu, - nedrąsiai pasiūlė gydytojas.
- Klausai, Aiskauda, neturiu aš čia kada gulinėt, man lėktuvas už poros valandų. Čia atsibeldžiau tik todėl, kad Londone, už apsilankymą pas daktarus aš bašliuočiau tiek, kad su pora verslinykų iš širdies pasikalbėt reikėtų. Brangoka.
Tada daktaras pasičiupo nuo stalo nedidelį plaktuką, o man liepė sėstis ir susikrauti koją ant kojos. Pabarbeno juo man į kelius, vėliau pakėlė prie akių ir pradėjo vedžioti kairėn dešinėn, paliepęs akimis jį sekti. Galiausiai, baigęs vedžioti, kaukštelėjo juo man į kaktą. Cha, argi čia smūgis! Va, aš kai liuobčiau... Bet, kaip tyčia, kažkas išjungė kabinete šviesą ir nieko nebegalėjau įžiūrėti.

Atsiradus šviesai, pasijutau gulintis ant gulto, iki pusės nurengtas. Galva buvo pasukta į daktaro pusę, tad mačiau, kad daugybe laidelių esu prijungtas prie aparatūros. Spėjau, kad man darė kardiogramą. Jaučiausi keistai, buvau apimtas didžiulio tingulio, net ranką pajudinti buvo didžiulė kančia, tačiau protas veikė kaip visada - stabiliai.
Nu blyn, aš apšalęs. Kiek esu kalbėjęs su tautiečiais, tai jie visi pakraupę sveikatos reforma Lietuvoj, sako, kad be pinigų daktarai nė piršto nepakrutins. Meluoja zarazos! Va, ateini dėl varvančios nosies, tai tau visus refleksus patikrina ir dar kardiogramą padaro, nors širdis dirba kaip traktorius. Jei taip klosis, gal ir masažiuką dar padarys...
Žvilgtelėjau į aparatūrą. Monitorius rodė dirbant kažkokią programą. Blyn, kažkur matyta. A-a-a taip, juk mano kompe tokia pat –  neutralizuoja virusus. Kai tik įjungiu, kad galėčiau soliterį padėstyt, taip ji iškart ir pasileidžia.
- Klausai, Aiskauda, - ištariau negarsiai. – Ar tik ne mane tuo antivirusu skenuoji?
- Kche, kche, taip, matau, kad esat pasigavęs virusiukų, - atsiliepė daktaras.
- Bet, nu blyn, kaip tas antivirusas padės man? Aš juk ne kompas. Aš žmogus!
- Taip, taip, kche, kche. Matau, mano kompiuteris tai rodo. Iš pradžių pamaniau, kad jis dvėstelėjo. Kche, pasirodo, veikia. Bet nesijaudinkit, naujausios technologijos. Išgydysim ir tą virusiuką...

Daktaras išėjo iš kabineto, jis, matyt, visiškai pasitikėjo naujausiomis technologijomis. Prieš akis monitoriuje mačiau savo „gydymą“ – iš pradžių kompas ilgai galvojo, tarsi nenuspręsdamas ko imtis, galiausiai savaime įsijungė Google vertėjo programa. Atsirado dvi nedidelės nuotraukos. Viena buvo mano, o iš kitos, esančios šalia  užrašo „versti į“,  į mane žvelgė gorilos snukis.