Uogos į mergaičių indelius krito lėtai, bet jau dengė dugną, o po valandėlės jie jau buvo beveik pilni. Ne tik Vilmutė greit bėrė raudonąsias uogeles į savo didįjį puodelį, bet ir mažoji Kristutė neatsiliko, ji skubiai pririnko stiklinaitę saldžiųjų uogų ir dar keletą saujelių įsimetė į burnelę. Jau galima bėgti namo. O tai dar kokie nepažįstamieji jas čia užklups, ir neaišku, ar jie bus draugiški, nepikti, o gali būti svetimi, nemalonūs dėdės, kuriems rūpi nuskriausti mergaites ar jas paklaidinti... Tai kaip tada grįžti? Ką pagalvos mama? Oi, rūpūs miltai ir jokių pyragų! Juk mama susijaudinusi imtų verkti, eitų ieškoti, klaidžiotų po tamsųjį mišką, kviestųsi kaimynus į pagalbą... Tokią žiaurią nelaimę įsivaizdavo Vilmutė ir žinojo, kad tada jau geruoju nesibaigs... O suradusi jas mama tikrai išbartų, kam nesiklausę išėjo iš namų, kam nusibeldė į tą pamiškę, kam užsimanė tų uogų, ir kokie raguotieji ten jas nunešė... Šiurpios mintys kirbėjo mergaitės galvoje, o vaizduotė kūrė tragiškas vizijas. Jau ir saulė ėmė slėptis po didžiųjų medžių viršūnėmis. Mergaitės dar kelias uogas įmeta į burnelę, dar kelias į puodelį ir skuodžia namo.
Štai ir miško keliukas. Priešais du vyrai artėja. Vilmutės širdelė ima greitai plakti. Ji bando atspėti, iš kur jiedu čia pasirodė, kokie vėjai juos čia atpūtė. Gal jie eina pas kaimyną Jurgį, o gal į gretimą kaimą pas Budzius. Tuo metu vyrai jau visai šalia, o ūsuotasis paklausia:
- Kaip sekasi uogauti?
- Gerai, – atsakė Vilmutė.
- Ar skanios uogos? – vėl klausia vyriškis.
- Taip. – Patvirtino abi mergaitės.
- Tai jau pririnkote pilną puodelį? – toliau klausinėja praeivis.
- Beveik. – Atsakydama palinksėjo galva Vilmutė.
Vyras priėjo... Mergaitės sustingo iš baimės ir stovėjo kaip įbestos. Ūsuotasis padavė po du saldainius ir nuėjo. Vilmutė apsidžiaugė, išgąstis išgaravo, bet saldainių nevalgė ir sesutei liepė nevalgyti, nes neaišku, ar tai tikri saldainiai... Gal jie nevalgomi?
Saulė jau slinko medžių šakomis, dar nebuvo tamsu, bet miško takeliuose jau buvo nyku. Vakarėjo. Vilmutė paliko keliuką ir pro liepų liemenis pasuko namo, ragindama Kristutę paskubėti. O štai jau ir didysis kelias. Ir namai jau už kelių pušų, už parimusių alksnių kuopos, už išsikerojusių lazdynų ir karklynų. Štai matyti samanotas namo stogas, šuo Balčius bėginėja pamiške, pasitinka mergaites ir bidzena drauge.
Mergaitės vėl kieme, vėl prie durų slenksčio. Mamos dar nėra.
- Gal mama jau netoli? – klausia Kristutė vyresniosios.
- Nežinau. – Atsakė Vilmutė.
- Tai kada ji grįš? – neatstoja mažoji.
- Kai baigs darbą ten už Mitabynės, kai pamelš karves, kai jas pašers, tai tada ir grįš. Ar aišku? – klausia Vilmutė.
- Aišku... – atsakė sesutė. Mergaitės atsigėrė vandens, virtuvės lentynose pasieškojo cukraus, spintelėje rado batono ir sviesto dubenį. Uogautojos dar pasivaišino žemuogėmis ir išsiruošė į mamos sutikimo šventę.