Netikėtas svečias (2)

Namų, kapų
nelaisvėj -
jauku, ramu,
o aš, sapnuos
regėjau meilę -
jauną, gražią,
ir labai nerūpestingą
ir linksmą
kaip niekad,
o ruduo
lyg tas, keistas svečias -
slepiasi, po debesų -
baltom paklodėm
ir miške, pasiklysta -
mano mielas svečias -
pasigrobęs
ir mano rudenį
ir mano meilę
ir paskendę
tamsoje -
jie dingsta, dviese
kaip šunys
susirietę...

O kai išdžiūsta
gomuriai
ir batai
ir iš namų
pabėgti ryžtasi,
o aš, pasilieku,
prieš mane ir juos -
mylinčiųjų buitį -
pasilieku
kaip sliekas
o pasirodo,
mane sulaiko -
kiekvienas
kelio vingis -
tėvo kryžius,
neobliuotos durys
mane sulaiko -
mamos dažytos -
langinės baltos
sulaiko,
su džiaugsmu -
nušvitę baldai
ir sulaiko,
susitraukęs
į siūlų
kamuoliuką
ir užkimęs
tėvo balsas

Ir kapų, namų 
nelaisvėj -
pro duris,
pro langus
prabėgus
išdavikams -
jauku, ramu
ir bėga dienos,
naktys tingios,
ir jie, į mišką
pabėgę,
labai laimingi
labai protingi
ir pražydę
ir subrendę
ir ne laiku
išsilaistę
ir vartaliojasi
be jokių gabumų,
mandagumų,
kaip du balandžiai -
paleisti
į laisvę.