Praskaidrėjimas

Ieškojau paguodos miškuos,
tamsiausiuos kampuos.
Samanos manęs nepasotino,
nedžiugino ir šešėliuose sklendinti saulė.
Dangaus rasojančio ošimas
maišėsi su mano tirpstančia vilti,
kuri tarytum svetimkūnis
klaidžiojo po mano ir miškų širdis.
Tarp galybėse gyvenančių miškų,
nerandu aš kelio,
ėjau kuriuo, kuriuo gyvenau.
Prietemos jo ir skardžiuose tūnanti baimė,
susišlavė viską, ko troško manoji širdis
Susimokę lyg sąjungininkai du
vėjas ir miškas siautė kartu
Nebeliko nei miško, nei vėjo
tik siauras takelis
link meilės, link laimės ir vilties...