Uogautojos

Šilta. Ryto saulė skverbiasi į senąją trobą, primindama, jog jau prasidėjo vasara, jog suaugę ir vaikai šiltuosius drabužius sudėjo į spintas ir užsimetę lengvas palaidines  arba dailiai surauktas sukneles skuba į lauką, kur žaliuoja sodai, kur pievose žydi įvairiausi augalai, o miškas kvepia sakais ir kitais vasarinių žolynų kvapais.
Šiluma ir spinduliai, prasiskverbę pro mažyčius medinės trobos langelius, pažadino šešerių metų Vilmutę, kuri greit atsikėlė, dar žvilgtelėjo į geležinę lovą kaip į svarbiausią ir maloniausią daiktą, kuris  priglaudžia ją nakčiai, bet tuoj pat žvilgtelėjo į mažąją ketverių metų sesutę Kristutę, kuri dar miegojo, tik jos užmerktų akelių vokai virpėjo, turbūt ji sapnavo, kad tuoj ateis mama, atneš šilto pieno ir raudonų uogų dubenėlį.
Nei Vilmutė, nei Kristutė nežinojo, kada pasirodys  mama, bet laukė, svajojo… Jos troško pamatyti tokią nuostabią šypseną, nuo kurios net drėgnieji namai, dar vis po žiemos  neįšilę, šviesėja, ir visa aplinka tampa jaukesnė, skaidresnė, o saulė ryškesnė, nes jos spinduliai net debesuotą dieną nušviečia stalą, užtiestą balta staltiese, tvirtąjį pasienio suolą, rusvą mamos pasoginę spintą ir už jos esančias bent dvi geležines lovas, tvirtumo ir amžinumo simbolius.
Vilmutė, apžvelgusi visą vienintelio kambario plotą, neišvydusi nė vieno kito jos akiai mielo daikto, pasiėmė baltąją suknelę su nublukusiais, bet dar rausvais obuoliukais, apsivilko, o jos siluetą puošė nešukuotų plaukų styrančios kaselės. Trindama akeles ji pasuko link senų, medinių, sunkiai varstomų durų. Pagalvojo - greičiau į lauką… Gal ten ras bent vieną artimą bičiulį: šunį, katę, bitutę ar šiaip kokį neregėtą vabalėlį ar paukštelį. Juk ten taip šilta, taip šviesu. O ir tie medžiai už dešimties metrų prašo, jog Vilmutė juos savo vaikišku žvilgsniu paglamonėtų, įvertintų jų artumą, jų tvirtumą ir gebėjimą gyventi metų metus taip tyliai, taip ramiai ir draugiškai. Jau beveik šešeri metai, kai ji čia kas vasarą sėdasi ant slenksčio, kojeles pasideda ant akmeninio laiptelio, pažvelgia į šalia esantį razetų ir dobilėlių darželį, paglosto sau galvelę, nusišaipo, spyginant saulei tiesiai į akeles, mintimis ir žvilgsniu per vešliai želiančią pievą nuklysta į pamiškę, kuri čia pat, už kelių žingsnių… O tie medžiai – tai išgyvenę Eglės sūnūs… Stiprūs, galingi, išdidūs ir kantrūs. Aišku, pasaką apie Eglę ir jos vaikus jai skaitė mama prieš metus, tad Vilmutė suprato, kad miškas – tai toks pasaulis, kur visi medžiai yra broliai, galbūt todėl jie taip darniai ošia, taip ramiai žiūri į dangų, taip kukliai tyli…
Taip Vilmutei stebint pasaulį iš tamsiosios trobos atšlepsėjo Kristutė ir prisėdo šalia.  Vilmutė suskubo atgal į niūrų kambarį ieškoti sesutei tokios pat nublukusios geltonosios suknelės su drugeliais. Kristutė tylėjo,  vyresniosios aprengta pačia mieliausia suknele, turbūt taip pat džiaugėsi šiluma, saulės zuikučiais ir žaliuojančiu pasauliu.

(Nebaigta)