Sekmadieniais

Sekmadieniais viskas yra labai ne—
sienos alsuoja neišlietu prakaitu,
išgulėta, it katino, lova pavargus
nuo dvasią prarijusio kūno,

užuolaidos nejuda, nejuda - niekas nevyksta,
nerausta dangus,
o ir skruostai - jau amžiais nerausta,
nedingsta daiktai, nepavargsta
jų ieškančios rankos,
iš lentynų nesiropščia knygos,

atsisuka varžtas -
paveikslas nukrinta
(ar griūva jį laikančios sienos),
„sekmadieniais gręžti negalima“-
prieš šimtmetį dūsavo tėvas,
prie slenksčio dievuką
kaip pažadą tylų prikalęs

paveikslas nukrinta, ir stovi Jis,
visas išbalęs,
nuo mano dūlėjimo liūdnas
ir tėvo maldos prisisunkęs——

paveiksle – raudonas dangus
ir rytojus, kaip niekad pradingęs