vynuogei

Vynuoge, kuri augi ant mano senelio plytnamio sienos,
tu visai nepanaši į tą, kuri per penkiasdešimt kilometrų į
rytus nuo Tulono įaugusi į sausą žemę,
tavo rūgšti plėvelė aria mano rausvas lūpas kaip aguonų pievą,
griaužia per dienas, draskau panosę, drėkinu kalkėto vandens lašais,
o tu vis augi kiekvieną vasarą, be gėdos jausmo,
šiaurė čia, po perkūnais, medinė tvora sproginėja
sausio mėnesį, užšąla šuliniai, vietiniai gremėzdai iš
Rėkyvos akimis palydi mano nuplaukiantį garą pakelėj,
zylės lašinių nebegauna, o tu vis kažkaip atgyji,
įdomu su kieno pagalba, gal su tamsiąja nakties irštva,
šunie tu, apraizgai kiekvieną naivų žmogėną ir jo varpą,
sugundai savo nešvankiomis uogomis, tavo vynas stipresnis,
jis su spiritu, pasigeriu ir imu liesti save, kaip išėjęs iš proto,
kaip nepaklusnus karys, vienas savo barake, laižau išgaląstą kūną,
savo bicepsus, bandau pasiekt six-pack'ą, net pasičiulpt, tik per tave
mano vynuoge, šiaurės vynuoge, kuri augi ant mano senelio plytnamio
sienos, esi tik imitacija, kaip ir pavasariniai suktinukai Gedimino prospekte,
kaip patranka prie prezidentūros, kuri spjaudosi salvėmis
dėl laikų, kurių niekad nesupratom,
ar magnolija beverčio plastmasėmis atrestauruoto dvaro kieme,
pušys yra tikros, vynuoge, jos ošia žmonėms, kurie įduobia
smėlio plutoje pramušas nuo bešuoliuojančių kojos pirštų ir kulnų,
ten brinksta kankorėžiai, sakai apgaubia visą ko nespėjome užrašyti
vienusyk, nors tuzinas rašomųjų mašinėlių barškina žodžius į pigų popierių,
girdi, it lytų, kala raides, klaustukus, daugtaškius, vardus, bet vis pro šalį,
susuka į ritinį, įstumia į butelį, užakina viršūnėlę
ir sviedžia nuo tilto savo rimtus žaidimus,
ten skleidžiasi pakrantės burės ir nusineša su savimi du kart daugiau
nei gali pakelti, į tolumas, kur merkiasi dausos prie vandenų,
vynuoge, tie mūsų vandenys pilni žmogaus paliktos painiavos,
o tu vis augi ant mano senelio plytnamio sienos, tokia netikra,
tokia skolinta.