Mūsų meilė

- Be tavęs -
nežydi saulė,
be tavęs
ir žemė merdi.
Be tavęs
lyg arbūzas
mėnulis keliasi
ir tave
iš tų kalnų,
iš tų sodų -
jau vejasi
tos keistos
meilės elipsės
ir dar keistesnės
mūsų meilės
monogramos
ir kietai,
kietai įmigusios -
telegramos

- Be tavęs
dar lovoj
gesta ugnys,
be tavęs
kaip lapai - čeža pelės
ir per visą
mielą naktį
kažkas ant aukšto,
kažkas skreba -
artinas Mirtis
tarsi bedantė senė
ir smaugia
tarsi gyvatė
nelaboji.

O rytas -
naują Viltį,
nauja Meilę žada
ir prisirpsta vyšnios,
bučiniai
ant veido,
o namuose -
Mirties nė kvapo,
melas,
suakmenėjęs melas
ir per visą naktį
trykšta -
braškių akys
ir pro duris
įsiveržia
nematytas veidas...

O akys -
regi dangų,
regi - tuščią kelią
- Be tavęs,
prabėga
kelios naktys,
tingios dienos
ir tos kvailos,
keistos mintys,
tarsi mergaitės -
iš lovų keliasi.

Ir mirtimi grasina
atsivėręs randas
ir brendam
ligi kelių
į tas, poezijos balas
ir griaužiam kriaušes
ir merdi
mūsų meilė
ir mes, kaip vaikai
griaužiamės
šalia apžėlusio
pienėm griovio
ir ieškom  -
vienas kito,
visą naktį ieškom
ir nuo šlapios žemės
atsikėlę -
karštą meilę -
surandam.