pajuodę
debesys
tvankios audros
vaivorykštės lanku
jau plečias
rausvai
įkaitusioj erdvėj
riaumos
vidum neapažintas
svečias
atsikartos vėl
amžinoj nakty
iš kur
šviesos
šaltiniai imas
lemtingas
mūs būtovės
virpesys
trys aušros
iki ataušimo
šioj
nuodėmingoj esaty
aitriu svetimkūniu sužibęs
nelaukęs įspaudų
kometos akmeny
per vyzdyje
sustingusio žvaigždyno
kraštą amžinybėn
trumpiausią kelią
rasti ketini