Mano vardas Vėtra (1 dalis)

Kai aš gimiau, mūsų kaime siautė audra. Baisus vėjas laužė medžius, o jie daužė langus ir griovė namus. Tik dėl to vėjo, mama mane pavadino Vėtra. Augau miestelyje keistu pavadinimu - Sana, kuris yra Puromos valstijoje. Būdama šešerių pradėjau lankyti kaimo mokyklą. Iki pat 9 klasės buvau geriausia ir pažangiausia mokinė, man niekada nerūpėjo vaikinai. Tiesą pasakius, kažkada labiau domėdavausi merginomis, o tai buvo didelis galvos skausmas mano mamai, Gretai. Bet su laiku viskas praėjo. Mano tėvas, Dezas Braunas, visada mokė prisitaikyti prie kitų, nes, deja, mūsų šeima buvo išskirtinė. Dezas yra puromas, visų gerbiamas ir mylimas kalvis, o mama lietuvė. Aš ir mano brolis Jadas turime ir puromų, ir lietuvių kraujo, bet Jadas neišsiskiria iš kitų bendraamžių, nes atsigimė į tėvą. Gimė šviesos odos, beveik nesveikai baltos, žydromis akimis ir tamsiais plaukais, bet aš, Vėtra, gimiau šiek tiek tamsesnė, šviesiai rusvais, su kaštono atspalvio sruogomis, plaukais, plonytėm lūpom ir pilkom akim.

Mama mus mokė lietuvių kalbos, kuri, palyginti su mūsų kalba, priminė paukščių čiulbėjimą ir šnypštimą. Mes tai slėpėme nuo tėvo, nes jis visais būdais bandė paversti mus tikrais jo tautos atstovais, o mama - stengėsi mokyti lietuvių kalbos, nes tada galėtumėme grįžti į Lietuvą, į jos gimtinę. Lietuvių kalbą išmokau per septynerius metus, bet tik kalbėti, nes jų rašto mama nemokėjo. Jai ne taip pasisekė kaip mums, ji nelankė mokyklos, nes Lietuvoje tuo metu nebuvo mokyklų.

Man šis kaimas visada labai patiko, bet vieną birželio naktį turėjau jį palikti, deja, ne savo noru.

Birželio 3 dieną, vos prasidėjus vasaros atostogoms, su mama nusprendėme važiuoti į mišką, ieškoti iš pavasario likusių vaistažolių. Kėlėmės anksti, susikrovėme daiktus į kuprines ir išėjome iš mūsų mažo, bet jaukaus namelio. Mama buvo apsirengusi ilgą žalsvą sijoną ir rudą berankovę tuniką, savo ilgus, šviesius plaukus susisegusi į kuoduką ir apsirišusi jį žalia virvele. Jos pilkos akys žibėjo nekantrumu, o plonytės lūpos virpėjo iš džiaugsmo. Tik tada pastebėjau, kad turiu mamos riestą nosytę, kuri labai padailino mūsų širdelės formos veidus.

Ėjome apie 15 kilometrų, o galiausiai, naktį įsikūrėme miško tankmėje, pasistatėme palapinę ir užkūrėme laužą. Nusprendėme pasidaryti arbatos, o jai reikėjo vandens. Netoli, maždaug už pusės kilometro buvo mažas šaltinėlis. Mama turėjo dar daug darbo (paruošti laikraščių skiaures vaistažolėms, surinkti molinius ąsotėlius ir angliuku pažymėti kur kokias žoles dėti), todėl nueiti prie upelio pasisiūliau aš.

Jau po 15 minučių, aklinoje tamsoje, klausiausi šaltinėlio čiurlenimo, sėmiau šaltą vandenį ir mirkiau pirštus. Tamsoje vos įžvelgiau toliau rusenančią ugnelę, ten gyvensiu dar tris dienas. Pripylusi du kibirėlius vandens jau ruošiausi keliauti atgal pas mamą, kai pasijaučiau labai keistai… lyg kas mane stebėtų, nuo šios minties mano gležnas kūnelis įsitempė, norėjau kuo greičiau atsidurti prie laužo, kur saugiau. Neprisimenu kieno paraginta pažvelgiau į šaltinėlio pusę, kur turėjo būti aklina tamsa ir… jokios gyvybes, tik keli vabzdžiai ar žvėreliai, bet pamačiau moterį. Ji buvo balta kaip drobė ir atrodė, kad švyti tamsoje. Moteris vandeniu prausėsi veidą vos keliasdešimt metrų nuo manęs. Plaukai buvo ilgi ir tamsūs, jie švelniai lietė upeliūkščio vandenį, nemačiau jos veido, bet ji atrodė tokia graži… lyg laumė, kurias mūsų mokykloje piešdavo mokytoja per mitologijos pamokas, tik vienas skirtumas - ji buvo tikra.

-Ei… - pašaukiau moterį, atsipeikėjusi nuo to stulbinamai gražaus vaizdo.

Moteris staigiai pakėlė galvą. Tamsoje jos akys žibėjo safyrine spalva, net naktį matėsi visi jos veido bruožai, nes jos balta oda ir mėlynos akys skleidė blausią švieselę, aukšti skruostikauliai, maža tiesi nosytė ir putlios lūpos. Pagal išvaizdą ji buvo tikra puromė. Mačiau jos akis ir veidą vos akimirką ir… ji dingo. Išnyko lyg nebūtų ten buvusi. Papurčiau galvą ir tankiai sumirksėjau, taip, jokios moters ten nebuvo. Sugalvojau tik vienintelį paaiškinimą - man pasivaideno, mano vaizduotė iškrėtė man piktą pokštą, kad išgąsdintu mane.

Iš toli ataidėjo šūksniai, kurie po tos vizijos, privertė mane krūptelėti. Bet šaukė ne ta juodaplaukė moteris, šaukė mama.

-Eeeo… Vėėėtraa!

-Ateinu!

Ir pasileidau bėgti link stovyklavietės taškydama į visas puses, savo pripiltą vandenį.

Grįžusi į stovyklavietę pasijutau saugi, mama keistai nužvelgė mano jau pusiau išlaistytą vandenį.

- Ar nuo velnio bėgai?

- Ne mama.

- Gerai, Vėtra, užteks kiek parnešei.

Kitos dvi dienos praėjo paprastai. Rinkome žoleles, vyniojome jas į jas į laikraščių skiautes ir dėjome į pažymėtus ąsotėlius, net kai paskutinę naktį ėjome prie upelio, nenutiko nieko neįprasto, nebepasirodė ta moteris. Turėjau pripažinti, kad ji buvo mano fantazijos vaisius.