××××

Moterys
vaikai
ir seniai
klūpo vandenyje
priešais mirusią žuvį
paskendusią
saulės raudonyje
stengdamiesi
išpažinti
savo prasidėjimą
pūliuojančiuos tarpkojuos

O aš sėdžiu po smilga
pavirtęs į beprasmį debilą
žiūrintį į ten
kur boružė
savo vaikeliams
patalą kloja