Pradžia kaip ir visos ***

***
Atsibudau ir kartu su sąmonės atgavimu ėmiau atgauti ir fizinį kūno skausmą. Pasižiūrėjau į veidrodį, suskaičiavau dantis, apčiupinėjau šonkaulius, viskas lyg ir vietoj. Jaučiausi patenkintas savimi. Net atvipusi ištinusi apatinė lūpa netrukdė man didžiuotis savimi. Į miestą eiti gąsdinti žmonių nesinori, tad galiu kiaurą dieną lindėti palėpėje arb keliaut prie jūros. Buvo šešta valanda ryto, liepos mėnuo, viskas ko reikia, kad gerai pradėtumei dieną. Mano žaizdos atrodė nelabai gražiai, bet jau buvo pradėję gyti, kažkas panašaus į šašus atsirado.
Kad ir koks ankstus rytas buvo neapsiėjau be praeivių kreivokų žvilgsnių. Tiesa, dažniau tekdavo pamatyti nusisukusius ar žiūrinčius į žemę veidus. Tai reiškia, kad sekundės dalį jie jau pamatė mano veidą ir dabar apsimeta žiūrį į žemę. Prasilenkę su manimi jie iškvepia plaučiuose susikaupusį, užlaikytą orą ir vėl linksmai šnekučiuojasi su partneriu.
Kad ir kaip būtų pasiekiau jūrą. Žmonių arti nebuvo, tad kodėl man nepasimėgauti ir neišsimaudyti nuogam. Nežinau tai labiau fizinė ar psichologinė laisvė, tačiau maudytis, miegoti nuogam daug maloniau. Juk kadaise žmonės bėgiojo laisvi, nuogi, gal šis jausmas yra tų laikų liekana. Barake miegoti nuogas galėdavau labai retai, kai kambariokų nebūdavo. Nes mes draugiškai sutarėm, jog nenorim pradėti dienos nuo tokio vaizdelio, kaip kad iš po kaldros kyšantis nuogas kambarioko užpakalis – pusantro metro atstumu nuo tavo veido. Visa diena būtų sušikta. Nee. O dabar  prie jūros nieko nėra. Pliuškenausi ir dariau vandeny, po vandeniu beveik visas įmanomas neįmanomas yogos pozicijas, kai išgirdau kažkieno balsą:
- Pasiekei dugną?
- Ne, čia per gilu.. – atsakiau sumišęs.
- Aš apie tavo veidą. – juokdamasis pasakė vyras su žila kasyte ir fotoparatu rankose.
- Geriau siekti giliau, negu paviršium slysti. Dugnas nebūtinai blogai. – atsikirtau, tikėdamasis užčiaupti neprašytą svečią.
- Matai, mano objektyvą domina kraštutinumai. Tiek dugnas, tiek dangus. Aš bandau pamatyti ten kur žmogaus akis nebesiekia. Lėktuvas, ar povandeninis laivas, labai nemobilūs ir aš jais nepasitikiu, labiau pasitikiu žmogumi, supranti?
- Kuo aš čia dėtas?
- Galbūt niekuo, galbūt viskuo.. – atsakė jis.
- Norėjau pasakyti, kad padariau keletą tavo nuotraukų, kol tu maudeisi. Kadangi tu manęs nepastebėjai, man pavyko pamatyti kraštutinumus, kurių siekiau.
- Fotografavot mane besimaudantį nuogą??
- Nusiramink, aš noriu paprašyti tavo leidimo palikti šias nuotraukas ir galbūt kada panaudoti parodai. Tas judesių kompleksas kurį atlikai vandenyje buvo toks neįprastas. O dar visas žaizdotas kūnas ir paakys pamuštas. Tai kažkaip puikiai suderėjo ir galutinis rezultatas šios nuotraukos.
Iš tikrųjų pamačiau save ntikėčiausiose padėtyse į kurias žmogus net netyčia nepakliūva. Niekad nebuvau susimąstęs, kad aš galiu taip atrodyti ar taip judėti ir kad tai gali būti įdomu. Vanduo praplėtė galimybes, leidamas įveikti žemės taruką, jogos impulsai mane vertė visaip rangytis kad pažadinčiau ir atgaivinčiau kiekvieną kūno raumenėlį.
- Neturiu nieko prieš, tik šitos su šviečiančiu mano baltu... gal nereikia – pasakiau juokdamasis.
Fotografas man žiūrint ištrynė nuotrauką.
- Žinai, aš niekados nedarau bereikalingų nuotraukų. Kiekvienas mygtuko spustelėjimas yra šiokia tokia vagystė iš gamtos. Jeigu ir vagiu, tai vagiu stilingai, tobulai. Supranti ką noriu pasakyti. Turiu jausti atsakomybę už kievieną nuotrauką ir suvokti ją kaip buvusį nebeįvyksiantį faktą. Niekas kitas niekuomet gyvenime nebepadarys tokios nuotraukos, todėl aš didžiuojuosi savimi ir man patinka šitoks atiminėjimas. Aš niekad neatimčiau iš vaiko saldainio, tačiau norėčiau pavogti tą atėmimo akimirką. Ir padovanoti ją abiems – verkiančiam vaikui, kad nusiramintų gavęs paveiksliuką ir nedoram žmogui, kad pamatytų savo veidą atėmimo momentu. Duokš savo elektroninį paštą, atsiųsiu tau nuotraukas, kad suprastum ką darai.
- Visos šitos kalbos išvada ta, kad reikėjo palikti nuotrauką su mano nuogu užpakaliu? – paklausiau juokdamsis.
- Ne, kad suprastum judančio, esancio žmogaus grožį nuotraukos darymo ar tiesiog kiekviena žiūrejimo akimirką..
Tada jis nepaprastai lėtai ėmė tiesti man ranką ir lėtai atgniaužti delną. Tai buvo labai įdomu. Maniau, kad jis turi man kažką duoti, tačiau, kai po keletos akimirkų jis atgniaužė delną, jis buvo tuščias, pasiruošęs atsiveikinti. Paspaudžiau ranką ir atsisveikindmas padiktavau savo elektroninio pašto adresą. Niekada anksčiau neatkreipdavau dėmesio į gestus kuriuos atlieku.
Keistas žmogus. Visuomet sakiau, kad rytiniai žmonės patys įdomiausi, dar tuomet kai studijavau, turėjau įprotį atsikelti penktą valandą ryte ir bėgti prie jūros. Jei ir nepavykdavo pasikalbėti, bent jau pamatydavau įdomių, šiltų žmonių. Netgi jų „labas rytas“ būna kur kas malonesnis, nei pavargusių žmonių automatizuotas „laba diena“ ar „labas vakaras“. O tardami „labanaktis“ jie jau seniai miega ir nervinasi atlikdami formalumą, net nesuprasdami žodžių reikšmės, kuria turi visu kūnu ir protu tą akimirką palinkėti kad žmonės gerai miegotų. Ką gi, anksčiau nelabai patebėdavau žmonių aplink save, jų judesių, gal nebent tik panelių užpakaliukus ar didelių krūtinių šokinėjimus. Dabar apsižvalgęs papludimy pamačiau vyrą ir moterį bėgiojančius, vaikus kasančius tunelį ir statnčius užtvanką.. Tačiau vyras ir moteris man nebebuvo du taškai bėgantys iš taško A į B, o nuostabūs kūnai, kiekvienas savitai judantis. Atsirandančios ir dingstančios raumenų  darbo žymės darė šią porelę pačiu įdomiausiu stebėjimo objektu. Tada vaikai - pamačiau, kaip jie beviltiškai, desperatiškai su milžinišku užsidegimu stato užtvanką į jūrą įtekančiam šaltinėliui. Tačiau vanduo lėtai prisipildo ir ima maža srovele tekėti pro viršų ir griauti vaikų darbą. Tai nei kiek jų nenuliūdina, tik verčia dar labiau stengtis. Štai kur entuziazmas. Žinoti kad tai absurdiška, bet vis tiek stengtis, daryti tai taip lyg ši užtvanka išgelbės milijonus, ar statyti ją tik tam, kad pamatytum, kaip ji grius, arba dar geriau - statyti ir matyti, kaip griūva pačiu statymo metu..
Mano gyvenimas panašus. Aš gyvenu ir tuo pat metu po truputį mirštu, artėju link mirties. Viskas kas man lieka - nuolatos statyti užtvanką, nors visi mano atlikti darbai griaunami ir niekas neturi amžinos prasmės. Tačiau dabar aš čia ir neleisiu kažkokiam tamsiam, šaltam vandeniui užlieti mano gyvenimo. Prisijungsiu prie vaikų ir entuziastingai žaisiu gyvenimą.
Norėčiau turėti fotoparatą dabar..